C harles H andy

DRAMBLYS IR BLUSA
Žvilgsnis atgal į ateitį

Vilnius
2002
CHARLES HANDY
DRAMBLYS IR BLUSA
Žvilgsnis atgal į ateitį

Versta iš knygos:
CHARLES HANDY
THE ELEPHANT AND THE FLEA
Looking Backward to the Future

Vertė L. Tamas
Redagavo V. Vilkončius
Maketavo V. Glavickienė

© Charles Handy, 2001

© Įstaiga: „Baltic Management Conference"

Išleido Goldratt Baltic Network

Spausdino leidybos centras DAKRA

ISBN 9985-75-530-4
 LEIDĖJO ŽODIS

Ši knyga pasirodė AB banko „Hansa - LTB“ dėka. Bankas 2002-

ųjų metų pavasarį organizavo pirmą tokio pobūdžio verslininkams
skirtąkonferencijąLietuvoje: Dideli ir Maži. „Smulkaus verslo taps­
mas stambiu". Į konferenciją pagrindiniu pranešėju buvo pakvies­
tas C. Handy - rašytojas, konsultantas ir filosofas. Bankas nuspren­
dė inicijuoti vienos iš naujausių C. Handy knygų „Blusa ir dram­
blys" išleidimą ir padovanoti ją kiekvienam konferencijos dalyviui.
„Financial Times“ pripažino C. Handy antruoju pagal rangą
verslo filosofu. Jis 2000 metais išleistoje knygoje „Blusa ir dram­
blys" aprašo pokyčius, vykstančius mūsų pasaulyje. Drambliai ir
blusos - sena metafora, vienodai nemaloni ir vieniems, ir kitiems.
Autoriui ji atėjo į galvą atsitiktinai, kai viešoje paskaitoje ieškojo
būdo paaiškinti, kodėl didelei organizacijai reikia dirginančių indi­
vidų ar grupių, diegiančių naujoves ir idėjas, svarbias toms organi­
zacijoms išlikti. Drambliais jis pavadino dideles organizacijas - tuos
stulpus, ant kurių laikosi XX amžiaus darbuotojų visuomenė. O blu­
sos - tai nepriklausomi darbuotojai; kai kurie iš jų turi mažas nuosa­
vas firmas, kiti dirba savarankiškai.
Autorius kelia klausimus:
Į ką taps panašus darbo pasaulis elektronikos epochoje, su jo
nauju blusų ir dramblių mišiniu, kuriame, autoriaus nuomone, blu­
sų bus daug daugiau, o dramblių mažiau, bet didesnių? Kokia atei­
tis laukia kapitalizmo ir kaip jis keisis, jei turėsime galvoje, kad
dabar labiau vertinamos žinios ir mokėjimas ką nors daryti negu
žemė ir daiktai, kuriuos galima matyti ir skaičiuoti? Kaip valdysime
naujas, vis besiplečiančias korporacijas ir kam jos bus atskaitingos,
jei turėsime galvoje, kad daugelio jųpajamos viršija daugumos vals­
tybių pajamas? Kaip visuomenė prisitaikys prie virtualesnio pasau­
lio, kuriame Interneto dėka nyksta valstybių sienos? Kaip bus ren­
kami mokesčiai? Ar nacionalinės valstybės išliks, ar veikiau visuo­
menės, kaip korporacijos, vienu metu ir didės, ir mažės?
 Kaip pasirengti ateičiai, kaip plėtoti šalį, jeigu stabilumo šių
dienų pasaulyje yra nedaug, o pokyčiai tokie greiti, kad visos senos
tradicijos, požiūriai, mokymo sistemos nespėja persitvarkyti? Kaip
parengti ateičiai vaikus, kaip nukreipti visos šalies raidą tokiu keliu,
kuris garantuotų ateities sėkmę visai šaliai?
Pasirodo, kad švietimo reforma aktuali ne tik Lietuvai, bet ir
visam Vakarų pasauliui. Pats pavojingiausias dalykas yra užsidaryti
savo rate, nesuvokti pasaulinių tendencijų, kopijuoti senus švietimo
modelius (net jeigu jiems tik 10 metų!), šaukti apie „tautinės", t. y.
uždaros, izoliuotos mokyklos kūrimą. Pasaulyje, kurio vidinės sie­
nos nyksta, izoliacija yra tautos pasmerkimas pražūčiai.
Autorius tvirtina, kad absurdiškai nepraktiška yra rengtis tokiam
pasauliui, koks jis buvo ar koks atitiktųjūsų norus, kai tikrovė visiš­
kai kitokia.
Pavyzdžiui, Prancūzijoje tik 38 procentai 55-64 metų amžiaus
vyrų turi apmokamą darbą, ir visoje Europoje skaičiai artėja prie
tokio lygio. Daugumai tikras darbas pasibaigs sulaukus 55 metų,
kai, jei sveikata leis, bus likę gyventi dar trisdešimt metų. Jokia pen­
sijų sistema, valstybinė nei privati, šiuo metu negali užtikrinti pasi­
turimo gyvenimo visus tuos likusius metus. Rūsti tiesa yra ta, kad
turėsime dirbti ir toliau, tikrajam darbui pasibaigus, tik tai bus vei­
kiau įvairaus darbo „gabalai", darbo rinkiniai ar „portfeliai", o ne
tikrojo darbo tęsimas. Toks darbas padės mums nepasiduoti ligoms,
išlikti naudingiems, nesėdėti ant sprando mus pakeitusiai kartai, ku­
ri nelabai pajėgs finansuoti mūsų vadinamąją pensiją - pats tas žo­
dis ilgainiui gali išnykti.
Šių dienų Lietuvoje mes matome tas pačias tendencijas, kurias
Didžioji Britanija jau puikiai pažįsta. Politikoje ieškoma išeities ku­
riant „visuotinio užimtumo visuomenę", bet prieš akis matant tik
„dramblių" organizacijas. „Blusos" neretai skundžiasi, kad valdžia
skiria dėmesį tik didžiosioms įmonėms. Kas laukia „dramblių" ir
„blusų" globalizacijos procese? Kokie santykiai bus tarp didelių ir
mažų įmonių? Ar taps „drambliai" su „blusomis" partneriais?
 Apie tai autoriaus pamąstymai knygoje „Blusa ir dramblys”.
Manau, kad ši knyga skirta tiek „drambliams", tiek visoms Lietuvos
„blusoms", ieškančioms ir norinčioms tapti savarankiškomis ir ne­
priklausomomis nuo valdžios malonės.

Su pagarba
Darius Radkevičius
 1 .1981-IEJI: STARTAS GYVENIMO PUSIAUKELĖJE

1981 metų liepos 25-ąją nubudau anksti. Buvo mano gimimo

diena - jau keturiasdešimt devintoji. Ne pasaulinės reikšmės įvykis
- pamanytų kai kas, bet aš dar neatsikratęs snaudulio jaučiau, kad
šį sykį kaip tik buvo kažkas panašaus į tai: juk šiai dienai buvo
lemta tapti pirmąja viso mano likusio gyvenimo diena. Dar po še­
šių dienų tapsiu bedarbiu - savo noru. Žinoma, bedarbiu savęs ne­
vadinau. Ketinau „imtis portfelio”: su pasididžiavimu vartojau šį
terminą, kurį aš pats ir sugalvojau prieš keletą metų tokiam gyveni­
mo būdui, kuris, mano nuomone, XX a. pabaigoje bus būdingas vis
didesnei gyventojų daliai.
Tikrai neprotinga rizika buvo tuo metu, pirmaisiais Tačer val­
dymo D. Britanijoje metais, pranašauti, kad 2000-aisiais tik ma­
žiau kaip pusė visų dirbančiųjų dirbs ištisą darbo dieną pagal tradi­
cines „neterminuotas darbo sutartis". Kiti turės savo verslą, dirbs
ne visą darbo dieną, kartais gal net kaitalios tuos du būdus, ar net
apskritai neturės jokio apmokamo darbo. Mano žodžiais tariant,
mums pragyvenimui reikia turėti įvairių apmokamo darbo gabalų
portfelį - įvairių klientų ar pirkėjų rinkinį. O pilną ir turtingą gyve­
nimą sudarys sudėtingesnis portfelis, kuriame rasis vietos visokiam
darbui - apmokamam ir daromam dovanai, studijoms ir mokymui­
si, na ir, ne tik moterims, bet ir vyrams, būtiniausiems darbams
namie - valgio ruošimui, švaros palaikymui, slaugai ir priežiūrai.
Sunkiai apibrėžiama darbo ir gyvenimo pusiausvyra faktiškai bus
įvairių darbo formų mišinys, pagardintas trupučiu laisvalaikio ir
malonumų.
Žmonės iš manęs šaipėsi. Visi - ir verslininkai, ir politikai, ir
akademinių sluoksnių atstovai. Šaipėsi ir iš mano žodžių, kad XX
amžiaus pabaigoje „namų šeimininkas" taps madingu terminu. Ma­
nyta, kad Tačer propaguojama iniciatyvumo ir pasitikėjimo savimi
doktrina turėtų sukurti klestinčią ekonomiką, kurioje tradicinių dar­
bo vietų pakaks visiems norintiems. Na, o jei ji nepateisintų lūkes­
čių, tai alternatyvi socialistinio pobūdžio valstybė iš paskutiniųjų
stengsis sugrąžinti mus į,tą laimingą visuotinio užimtumo būklę,

n
 net jei dėl to blogiausiu atveju darbdavio vaidmenį tektų prisiimti
pačiai valstybei. Vyko ginčai, kokiais būdais pasiekti visų geidžia­
mą tikslą. O apie mintį, kad tas geidžiamas tikslas - visuotinio už­
imtumo visuomenė - darbo vietų visiems prasme galbūt apskritai
neįmanoma, nenorėta net kalbėti.
Abejojantiems aš pasakodavau apie 48 metų reklamos apskai­
tininką, kuris skundėsi man, kad diskriminuojančiame senyvus žmo­
nes reklamos pasaulyje jau nebėra darbo vietų jo amžiaus žmo­
nėms. Jam taip besiguodžiant pas mane namie, pro duris įkišo gal­
vą elektrikas, taisęs elektros instaliaciją, ir pareiškė, kad ateis vėl
tik po savaitės. „Atleiskite, - tarė jis pamatęs mano nusivylusį vei­
dą, - bet šiuo metu turiu labai daug darbų.“
Štai kaip bus ateityje, paaiškinau savo svečiui: daugybė tokių
kaip šio elektriko darbo vietų, daugiau klientų ir pirkėjų nepriklau­
somiems darbininkams, ir vis mažiau ir mažiau tokių darbo vietų
kaip šio apskaitininko, kur darbo laikas parduodamas iš anksto, pa­
prastai keleriems metams, kokiai nors organizacijai.
Kaip jis, taip ir kiti išklausydavo mane, bet nesidėjo į galvą.
XX amžiaus tarnautojų visuomenė užtikrino tiek gerų dalykų - pa­
tikimas namų ūkio pajamas daugumai žmonių, patogų mokesčių
išieškojimo mechanizmą, būdą sudėlioti žmones į lentynėles, - kad
buvo aišku, kur kas yra; taigi kiekvienas žinojo, kur jis bus ir ką
veiks ateityje. Karjera kokioje nors organizacijoje, net jei ji per
gyvenimą pasikeistų porą trejetą kartų, atrodė esanti pagrindinis
ryšys, saugantis visuomenę nuo subyrėjimo į egoistų kovos lauką,
kur kiekvienam rūpi tik jo paties gerovė, o į visa kita - nusispjauti.
Mano pranašautas visai kitoks pasaulis daugumai žadėjo baimę dėl
nesaugumo, netikrumo. „Tokio pasaulio mums nereikia”, - saky­
davo žmonės ir vildavosi, kad jis neateis. Aš jiems pritariau. Ir man
pačiam nelabai patiko toks pasaulis, koks pradėjo formuotis, bet
kas iš to - padėties nepakeisi.
Raminausi filosofo Artūro Šopenhauerio posakiu, kad visos tie­
sos pereina tris stadijas. Iš pradžių iš jų juokiamasi. Paskui jas mė­
ginama nuginčyti. Ir galiausiai jos pripažįstamos kaip savaime su­
prantamas dalykas.

12
 Paaiškėjo, kad D. Britanijoje darbo jėgos, užimtos pagal tas
neterminuotas sutartis dirbti visą dieną, iki 2000 metų sumažėjo 40
procentų ir BBC ėmė transliuoti laidas tema „Kokia ateitis laukia
vyrų?“, nes atrodė, kad moterys pačios šalinasi senųjų korporacijų ir
profesijų. Visiško užimtumo sąvokos apibrėžimas buvo pakeistas taip,
kad dabar jis reiškė, jog nedarbo pašalpų prašo ne daugiau kaip 5
procentai darbingų žmonių. O ką veikia, ir ar apskritai ką nors veikia
kiti, - nesvarbu. Jau 1996 metais D. Britanijoje 67 procentai firmų
turėjo tik po vieną darbuotoją - patį savininką, o 1994 metais vadi­
namosios mikroįmonės, turinčios mažiau kaip po 5 darbuotojus, su­
darė 89 procentus visų įmonių. Kitaip sakant, tik 11 procentų firmų
turėjo daugiau kaip po 5 darbuotojus.
Tačiau 1981 metais nusprendžiau, kad vien tik pranašauti nega­
na. Turiu išbandyti praktiškai tai, ką pranašauju, išmėginti savo kai­
liu ką reiškia palikti organizacijų prieglobstį ir pačiam rūpintis savi­
mi, tapti tuo, ką aš ėmiau vadinti blusa, atsidurti už dramblių pasau­
lio ribų, drambliais vadinant dideles organizacijas - tuos stulpus, ant
kurių laikosi XX amžiaus darbuotojų visuomenė. O blusos - tai ne­
priklausomi darbuotojai; kai kurie iš jų turi mažas nuosavas firmas,
kiti dirba savarankiškai ar su partneriais.
Drambliai ir blusos - sena metafora, vienodai nemaloni ir vie­
niems, ir kitiems. Man ji atėjo į galvą atsitiktinai, kai viešoje paskai­
toje ieškojau būdo paaiškinti, kodėl didelei organizacijai reikia dir­
ginančių individų ar grupių, įdiegiančių naujoves ir idėjas, svarbias
tų organizacijoms išlikti. Po paskaitos nustebau, kiek žmonių krei­
piasi į mane vadindami save blusomis arba skųsdamiesi, kad dram­
bliai, kuriems jie dirba, vaikšto labai dramblotai, neatsargiai. Atro­
do, kad šis palyginimas rado atgarsį jų vaizduotėje, tad aš neatsisa­
kiau jo ir ateityje. Tačiau kaip visų palyginimų, taip ir šio nereikėtų
suabsoliutinti. Jis tinka dėmesiui atkreipti, tačiau nėra sprendimų re­
ceptas, o tik kaip šiuolaikinės visuomenės vienos iš takoskyrų ben­
dro pobūdžio apibūdinimas padeda juos surasti.
Pavyzdžiui, kaip tik drambliams tenka visas dėmesys, kai tuo
tarpu dauguma žmonių faktiškai dirba kaip blusos arba dirba blusos
tipo organizacijai. Kaip pavyzdį galima nurodyti, kad dabar D. Bri­

13
 tanijos etniniuose restoranuose dirba daugiau žmonių negu visose
plieno, anglių, laivų ir automobilių gamybos kompanijose. Tuos di­
džiulius senovinius dramblius pakeitė blusų organizacijos, ekonomi­
kai pereinant nuo apdirbimo prie aptarnavimo, paslaugų teikimo. Tai
naujas pasaulis.
Tai bus naujas pasaulis ir man, iškeitusiam saugumą į laisvę.
Turėjau laimės praleisti dešimt metų dirbdamas viename iš di­
džiausių prekybos dramblių - Karališkoje olandų Shell grupėje - kur
jau pirmąją darbo dieną mane supažindino su pensijų nustatymo tvar­
kos detalėmis. Taip tarsi parodė man, jog kompanija pretenduoja į
visą mano likusį darbinį gyvenimą. Iš ten aš išėjau į nemažiau saugų
universiteto pasaulį, kur etatinės pareigos tuo metu reiškė garantuotą
teisę dėstyti iki pat pensijos, nesvarbu kiek radikalios ar senamadės
būtų jūsų pažiūros. Iš ten aš išėjau dirbti į Vindzoro pilį, kurios pa­
stovumas ir tęstinumas iš principo buvo svarbiausias jos bruožas.
Taigi tą rytą, gulėdamas lovoje, aš žiūrėjau į gaidas ant savo kam­
bario sienų: XVI amžiuje čia gyveno chorvedys. Miegojau ten, kur iš
pradžių, XIII amžiuje, buvo Henriko III namai ar rūmai. Šiuose kam­
bariuose vėliau buvo įsikūrusi šv. Jurgio koplyčios choro mokykla.
Dabar čia buvo mano laikinieji namai, nes pastaruosius ketverius
metus ėjau prižiūrėtojo pareigas šv. Jurgio namuose - mažame Pilies
konferencijų ir studijų centre, skirtame etinėms problemoms visuo­
menėje nagrinėti ir dvasiškiams, eisiantiems svarbesnes pareigas Baž­
nyčioje, rengti. Dalyvius aš informavau, kad šioje konferencijų salė­
je kadaise buvo pastatytos „Vindzoro šmaikštuolės“; spektaklį reži­
savo pats Viljamas Šekspyras, o jį žiūrėjo karalienė Elžbieta I.
Pilies statybos darbų vykdytojas, įteikdamas man didžiulį raktą,
leidžiantį įeiti į ne visiems prieinamas patalpas, paprašė manęs rakto
gavimą patvirtinti parašu didelėje keliančioje pagarbą knygoje odi­
niu viršeliu. „Tik nepamirškite metus užrašyti netrompindamas, -
perspėjo jis. - Kad nesupainiotumėm šimtmečių.” Šv. Jurgio koply­
čios taisyklės dar visai neseniai suteikdavo atitinkamas teises visam
gyvenimui, pavyzdžiui, teisę naudotis patalpomis ar teisę į kokias
nors pareigas ne tik iki pensijos, bet ir iki pat mirties. Vindzoro pilies
tradicijos labai senos ir jų atsisakyti nė nemanoma.

14
 Tarsi nuo kokios nepajudinamos uolos, iš čia buvo patogu stebė­
ti, kaip keičiasi aplinkui pasaulis, tačiau 1981 metais man atėjo lai­
kas palikti jos saugų prieglobstį ir paieškoti laimės už jos ribų, kol
dar nesustabarėjau taip, kad nebepajėgčiau ten išgyventi. Santaupų
beveik neturėjau, turtas buvo įkeistas, reikėjo išlaikyti žmoną ir du
paauglius vaikus, o iki tol nė vienoje organizacijoje nedirbau pakan­
kamai ilgai, kad būčiau užsidirbęs ką nors panašaus į padorią pensi­
ją. Supratau, kad ateitis gan neužtikrinta, nes tesugebėjau rašyti ir
kalbėti. Turbūt pasielgiau per daug neapdairiai, mąsčiau - tą rytą,
kad taip impulsyviai mečiau darbą tik tam, kad patenkinčiau mazo-
chistinį principą praktiškai išbandyti tai, ką skelbiau, palikau dram­
blių ir šio pasaulio galingųjų pasaulį ir prisidėjau prie blusų - pavie­
nių kovotojų, kurių skaičius, mano nuomone, ateityje turėtų didėti.
Visas ligtolinis mano gyvenimas toli gražu nebuvo geriausias
pasirengimas nepriklausomam egzistavimui, su kuriuo dabar man bu­
vo lemta susidurti. Tiesą sakant, žvelgdamas atgal į savo auklėjimą
vaikystėje Airijos kaifno klebonijoje, mokymąsi geriausioje (o gal
prasčiausioje?) D. Britanijos uždaroje vidurinėje mokykloje ir Oks-
fordo-Kembridžo tradicijas bei savo darbą vėliau tarptautinėje kom­
panijoje, kuri, kaip man ne kartą rodėsi, buvo sukurpta pagal britų
armijos ir valdymo aparato pavyzdį, supratau, kad nė vienas iš šių
gyvenimo etapų nepadės man susidūrus su manęs laukiančiais nau­
jais išbandymais. Net verslo mokykla, prie kurios kūrimo teko prisi­
dėti, kaip dabar man atrodė, buvo blogai pritaikyta tam pasauliui, su
kuriuo, kaip maniau, teks mums visiems susidurti.
Visa tai buvo prieš dvidešimt metų. Ši knyga iš dalies yra mano
labai asmeniški apmąstymai, kaip pasaulis nuo tada pasikeitė ir kaip
jis gali keistis toliau vis didėjančiais tempais - taip sparčiai, kad tai,
kas atrodo dideli atradimai tuo metu kai apie juos rašau, bus jau pa­
senusios naujienos jų skaitymo metu. Komunizmas kaip ideologija
buvo bankrutavęs jau 1981 metais, tik niekas tada dar nenumatė, kad
sugrius Berlyno siena, kad žlugs Sovietų imperija. O to rezultatas
buvo kapitalizmo su jo dilemomis triumfas; pinigų vaidmuo mūsų
gyvenime tapo dar didesnis nei iki tol, pasikeitė ne vienas iš mūsų
prioritetų.

15
 1981 metais Interneto ir pasaulinio žiniatinklio terminai mūsų
pokalbiuose Vindzore nebuvo minimi - tiesą sakant, mintis apie
pasaulinį žiniatinklį dar nebuvo gimusi net Timo Bemerso Li gal­
voje - po dešimties metų šis anglas padovanojo jį pasauliui - o
dabar tie du dalykai yra tapę dviem jėgomis, pakeitusiomis tiek
blusų, tiek dramblių gyvenimą taip, kaip prieš dvidešimt metų nie­
kas negalėjo net pagalvoti, o Bemersas Li dabar sako, kad netrukus
sulauksime ir daugiau stulbinančių naujovių. Šios patirties švieso­
je gal atrodys truputį rizikinga ar net juokinga bandyti atspėti, kas
bus dar po dvidešimties metų. Tačiau žvelgdamas atgal manau ga­
lįs tvirtinti, kad tie svarbūs įvykiai tik paspartino mūsų gyvenimo
galimas permainas, apie kurias diskutavome 1981 metais.
Prisimenu, kaip Kingmanas Brusteris, JAV ambasadorius Jung­
tinės Karalystės karaliaus dvare, kuris neseniai atsistatydino iš Jei-
lio universiteto prezidento pareigų, tais metais savo paskaitoje kėlė
klausimą, nuo ko priklausys mūsų ateitis. Maloniu, pompastišku
būdu jis klausė, ar mūsų domėjimasis trumpalaikiais ekonominiais
klausimais tiek visuomenėje, tiek mūsų asmeniniuose gyvenimuo­
se neužgoš esmingesnių klausimų apie sėkmės prasmę, apie tai,
kokią visuomenę norėtumėme palikti savo vaikaičiams, apie mūsų
atsakomybę ką nors daryti, kad to pasiektume. Dabar horizontai
priartėjo, ekonomika ėmė dominuoti dar labiau, o tie klausimai ir
toliau tebelaukia atsakymų.
Aš gimiau Airijoje, kuri tada buvo neturtinga dvasininkų įta­
kos šalis; atrodė, kad laikas čia slenka lėtai, prasidėjusiems pokal­
biams nesimato galo. O dabar ji mėgaujasi Keltų tigro etikete. Ma­
no gimtasis Dublinas išgarsėjo, tačiau man akyse stovi ir nuolati­
nės eismo spūstys su teršalų debesimis, išvargę žmonės, priešpie­
čiaujantys veikiau sumuštiniu už prekystalio, o ne ramiai, neskubė­
dami, kaip kad būdavo anksčiau. Airiai dabar nebeemigruoja, o grįž­
ta namo ir mato, kaip namų kainos astronomiškai išaugo, tad jie
priversti apsigyventi užmiestyje ir taip didinti kasdienes transporto
priemonių eiles. „Čia ne ta Airija, kurią prisimename, - skundžiasi
jie. —Čia nėr kada ramiai paplepėti, o priemiesčiai taip išsidriekė,
kad užėmė daugybę senųjų žaliųjų plotų. Šalis dabar jau tokia pat

16
kaip ir kitos šių dienų vartotojiškos visuomenės." Taip, tas tiesa,
bet juk žmonės, bent jau dauguma, turi daugiau pinigų. Argi ne ge­
rai? Aš nežinau.
Prisimenu savo senąjį ekonomikos profesorių, išeivį iš Centri­
nės Europos, įsikūrusį Amerikoje, kaip jisai sykį sakė, kad daug įdo­
miau dirbti klestinčios ekonomikos šalyje, tačiau gyventi jis norėtų
šalyje, apimtoje stagnacijos. „Ten jūs visada galite gauti taksi ar vie­
tą restorane, teatrai ten geresni, pokalbiai filosofiškesni ir ten ap­
skritai lieka laiko gyvenimui." Pažanga kartais yra sudėtingas da­
lykas ir nemanau, kad kokios nors naujos technologijos pakeis tas
dilemas.
Priešingai, tos dilemos gali dar labiau pasunkėti. Technologi­
ja ir našumo didinimas, užuot suteikę mums daugiau laisvo laiko,
kaip kad visi tikėjomės, atrodo, kažkaip per darbą iš mūsų atima
dar daugiau laiko, nei kada nors anksčiau. Darbas dabar turi ne
tik duoti mums lėšų pragyvenimui. Jis tampa ir gyvenimo tikslu
visiems mūsiškiams darbo maniakams. Ar darbas susidoros su to­
kiais išbandymais? O gal kapitalizmo sėkmė galų gale privers mus
smarkiai nusivilti?
Jau prieš dvidešimt metų buvo aišku, kad daugumos mūsų
gyvenimas darosi ilgesnis ir sveikesnis, o darbo įvairiose organi­
zacijose trukmė mažėja, nors tada niekas dar nesitikėjo, kad Ame­
rikos prezidentai taps pensininkais eidami šeštąją dešimtį metų
po dviejų prezidentavimo kadencijų, o kas nors taps konservato­
rių partijos pirmininku neturėdamas keturiasdešimties. Shell kom­
panija, įteikdama man 1956 metais tą pensijos knygelę, sakė, kad
jei ligtoliniai gyvenimo trukmės statistiniai rodikliai išliks pana­
šūs, tai man teks naudotis savo pensija aštuoniolika mėnesių; ma­
no tėvas iš tikrųjų po išėjimo į pensiją išgyveno tik dvylika mėne­
sių.
Tačiau 1981 metais daugumai mūsų išėjimą į pensiją nuo mir­
ties skyrė jau ne aštuoniolika mėnesių, o aštuoniolika metų. Tokį
laiko tarpą ne taip lengva užpildyti begaliniu televizijos žiūrėji­
mu, turistinėmis kelionėmis jūra, golfu, tuo labiau kad ir numato­
ma valstybinė pensija neleistų mums tokių malonumų. Ėmėme

17
 vartoti terminą „ trečiasis amžius norėdami suteikti tam laiko
tarpui optimistiškesnį atspalvį. Tačiau pavadinimas dar nereiškia,
kad šiandien jau geriau žinome, ką daryti su tais papildomais dvi­
dešimčia ar daugiau metų, ir kaip juos finansuoti.
Prieš dvidešimt metų taip pat jau buvo aišku, kad, didėjant
korporacijų veiklos sferai, jos bus priverstos mažinti savo padali­
nius. Buvo sakoma, jog jos turi būti vietinės, kad jų visuminė veikla
būtų efektyvi. Skamba gražiai, bet jų tikslams pasiekti reikėjo iš
naujo permąstyti visą didžiųjų korporacijų, tų dramblių, darbą.
Centras jau nebegalėjo visko nurodinėti, kaip buvo įpratęs anks­
čiau.
Pradėjęs dirbti Shell kompanijoje buvau atsakingas užjos ga­
minių rinkodarą Saravake, Borneo saloje. Tada ten buvo gausybė
upių ir labai mažai kelių. Benziną naudojo motorinės valtys pa­
kabinamiems varikliams, o ne automobiliai. Degalinių darbo in­
strukcijas, jų projektavimo taisykles, reklaminę medžiagą ir ap­
skaitos blankus parengė Londone tie, kurie negalėjo nė įsivaiz­
duoti gyvenimo nei degalinių darbo upių pasaulyje. Buvau pri­
verstas planuoti pats ir tikėtis, kad niekas man netrukdys. Ši pa­
tirtis galų gale bent jau paakino mane rodyti iniciatyvą, tačiau
kartu tai man buvo ir ankstyva pamoka, koks bergždžias dalykas
yra bandyti valdyti pasaulį iš Londono.
Taip pat jau tada buvo aišku, kad bet kokie didžiųjų organiza­
cijų mėginimai viską daryti savo jėgomis tampa per daug brangūs
ir per daug sudėtingi. Ir vėl centrui teko mokytis mažinti veiklos
kontrolę. Kompanijos ėmė vadinti tai darbų perdavimu kitiems ar
mastų mažinimu ir mėgavosi to dėka sutaupytomis lėšomis. Bet
aš propagavau kiek kitokį dalyką, vadindamas jį Trilapio organi­
zacija. Ją turėjo sudaryti trys integruoti lapai: centrinis branduo­
lys, sutarčių pagrindu veikiantys pakraščiai ir papildoma darbo
jėga. Įrodinėjau, kad taip galima suteikti korporacijai reikalingo
vidinio lankstumo. Pabrėžiau, kad trilapis - tai trys lapai, kartu
sudarantys vieną lapą. Štai kodėl šv. Patrikas naudojo jį krikščio­
niškajai Trejybės doktrinai apibūdinti - trys Dievai viename Dieve.
Man buvo neramu, kad vadovai, beskubėdami suskaldyti organizaci-

18
jas ir sutaupyti lėšų, atsisakė bendrumo, savitarpio priklausomybės
jausmo, kurį taip skatino senosios kompanijos; jaučiau, kad jos dar
pasigailės. Tas nerimas tebegraužia mane ir šiandien.
Dabar mintis, kad kokia nors korporacija gali bet ką padaryti
vien tik savo jėgomis, atrodytų labai arogantiška. Paplito bendradar­
biavimas ir sąjungos, avialinijos naudoja bendrus kodus, automobi­
lių kompanijos bendrai daro pirkinius, drambliai susijungia su kon­
kuruojančiais drambliais, kad padidintų savo įtaką ar tyrimams ski­
riamas lėšas, visiems palengvina gyvenimą Internetas ir pasaulinis ži-
niatinklis. Puiku, jei esate tokiame pasaulyje, tačiau nauji pokyčiai tik
dar labiau suaktualina senuosius klausimus - kaip valdyti tai, ką ne
visiškai kontroliuojate? Arba kaip pasitikėti žmonėmis, su kuriais nie­
kada nesusitinkate? Arba kaip priklausyti kažkam, kas labiau primena
sutarčių pundą, negu didelę šeimą, turinčią savo namus?
Į ką taps panašus darbo pasaulis elektronikos epochoje, su jo nau­
ju blusų ir dramblių mišiniu, kuriame, mano nuomone, blusų bus daug
daugiau, o dramblių mažiau, bet didesnių? Kokia ateitis laukia kapita­
lizmo ir kaip jis keisis, jei turėsime galvoje, kad dabar labiau vertina­
mos žinios ir mokėjimas ką nors daryti, negu žemė ir daiktai, kuriuos
galima matyti ir skaičiuoti? Kaip valdysime naujas, vis besiplečian­
čias korporacijas ir kam jos bus atskaitingos, jei turėsime galvoje, kad
daugelio jų pajamos viršija daugumos valstybių pajamas? Kaip visuo­
menė prisitaikys prie virtualesnio pasaulio, kuriame Interneto dėka nyks­
ta valstybių sienos? Kaip bus renkami mokesčiai? Ar nacionalinės vals­
tybės išliks, ar veikiau visuomenės, kaip korporacijos, vienu metu ir
didės, ir mažės?
Lygiai taip, kaip ir prieš dvidešimt metų buvo pranašingų ženklų
tiems, kurie norėjo jų įžvelgti, taip ir mes, manau, galime įžiūrėti nau­
jojo kapitalistinio pasaulio kontūrus, net jei jam išsirutulioti prireiktų
dar dvidešimties metų. Mums gali nepatikti tai, kas bus ateityje, tačiau
būtų kvaila manyti, kad galima planuoti savo ar savo vaikų gyvenimą
nepagalvojus apie tai, kokioje aplinkoje jiems teks gyventi.
Mūsų sūnus yra aktorius. Ištisus trejus metus jis praleido teatro
mokykloje besimokydamas, kaip vaikščioti scenoje ir kreiptis į žiūro­
vus. Mokyklą baigus netrukus paaiškėjo, kad, nors jo pirmoji meilė

19
 buvo tradicinė scena, jis bus priverstas daug filmuotis ir dirbti televizi­
joje, kad galėtų prasimaitinti. O tam reikia kitokių sugebėjimų negu
vaidinimui scenoje, tačiau jo lankytoje teatro mokykloje visai nebuvo
skiriama didesnio dėmesio ugdymui. Absurdiškai nepraktiška ruoštis
tokiam pasauliui, koks jis buvo ar koks atitiktų jūsų norus, kai tikrovė
visiškai kitokia. Ir akivaizdžiai amoralu rengti kitus tokiam gyveni­
mui, kuris jau nebegali būti toks, koks buvo, nesvarbu, kur tai būtų
daroma - teatro mokykloje ar kur kitur.
Ir mano išsilavinimas buvo praeities atgyvena - absoliučiai netin­
kamas tam blusos gyvenimui, kurį ketinau pradėti. Vėliau šioje kny­
goje smulkiau panagrinėsiu, ką toks gyvenimas apima. Esu įsitikinęs,
kad dauguma mūsų realios alternatyvos neturi. Mums teks savo gyve­
nime, bent kažkiek laiko, pagyventi kaip blusoms, kaip nepriklauso­
miems aktoriams. Faktiškai dėl to, kad organizacijų turtingumas pri­
klausys nuo individų ir to, kas jų galvose, net dramblius galbūt bus
galima laikyti atskirų blusų bendrijomis - o tai labai sveika permaina
palyginti su požiūrių į organizacijas kaip į žmogiškųjų išteklių, pri­
klausančių akcininkams, rinkinius.
Šioje knygoje daug rašau apie save. Vietomis čia tiesiog autobiog­
rafija. Autobiografijose kartais nuolaidžiaujama sau, ir jos geriausiai
tinka po autoriaus mirties skaitytino anūkams. Tačiau aš neradau ge­
resnio būdo pailiustruoti perėjimui iš didelių organizacijų pasaulio prie
nepriklausomo gyvenimo, kaip tik apžvelgti savo paties patirtį. Tą per­
ėjimą nuo dramblio įnamio padėties prie nepriklausomos blusos dau­
geliui teks patirti netolimoje ateityje. Kai kam jau artimiausiais me­
tais. Daugelis pasirinks galimybę būti blusa visą savo likusį gyvenimą,
nepriklausomybės laisvę vertindami labiau už abejotiną tarnybos sau­
gumą. Tikiuosi, kad manoji tokio gyvenimo patirtis padės jų patirtį
padaryti malonesnę, ateitį įdomesnę, gyvenimą vertingesnį.
Pavyzdžiui, kaip tos blusos gyvena kartu? Kai dirbau organizaci­
joje, kasdien eidavau į darbą ir grįždavau namo vėlai vakare, jei tik
neišvykdavau į komandiruotę. Mano žmona Elizabeta ir aš dieną gy-
vendavom kiekvienas savo atskirą gyvenimą. Mus jungė tik mūsų
vaikai, tėvai ir mūsų laisvalaikis - tiek, kiek jo likdavo. Ji visada
buvo nepriklausoma ir stebėjosi, kodėl aš taip noriai parduodu savo

20
brangų laiką kažkokiai organizacijai. Tačiau kaip organizuoti mūsų
gyvenimą, kai vaikai užaugę, o aš tapęs toks pat savarankiškas ir
nepriklausomas kaip ir ji, ir man nebereikia bėgioti į darbą? Tarnau­
tojų vedybų modelių tyrimai, kuriuos teko vykdyti prieš keletą metų,
leido išryškinti kai kurias galimybes, tačiau mes pamatėme, jog rei­
kės keisti visą mūsų gyvenimo būdą, kad kuo geriau išnaudotume
susidariusią naują padėtį.
Kaip blusos mokosi? Ne kartą sakiau, kad iš mokyklos laikų pri­
simenu tik vieną dalyką - žodžiais neišsakytą mintį, kad visos pasau­
lio problemos jau išspręstos, kad atsakymų reikia ieškoti mokytojo
galvoje, o dar geriau - vadovėlio gale; man tereikia tuos atsakymus
perkelti į savo galvą. Pradėdamas dirbti savo korporacijoje maniau,
kad ir ten bus taip pat: mano viršininkai ar koks nors konsultantas
žinos atsakymą. Buvau priblokštas, kai supratau, kad sprendimų teks
ieškoti pačiam, kad daug problemų bus susijusios su santykiais ir kad
atsakymų į jas vadovėliuose nėra. Daugumoje mokyklų padėtis dabar
geresnė, bet ne kažkiek, ir turiu kai kurių minčių, kaip reikėtųją keisti.
Tačiau mokymasis nesibaigia ir baigus mokyklą. Ir tuo turėtumėm
džiaugtis, nes mokymasis vėliau teikia kur kas daugiau malonumo.
Aš pats daugiau išmokau dailės galerijose, teatruose, kino teat­
ruose ir koncertų salėse negu iš vadovėlių. Ir kelionės, galimybė kurį
laiką pagyventi kitos kultūros terpėje, leidžia kitomis akimis pažvelgti
į savo pasaulį, atkreipti dėmesį į dalykus, kurie mums tapo tokie įpras­
ti, kad jų beveik nebepastebime. Amerika, Indija ir Italija, jų trys labai
skirtingos kultūros mane daug ko išmokė. „Gyvename tam, kad valgy-
tumėm“, - sako toskaniečiai; nepaisant to, jie moka našiai dirbti ir
linksmai gyventi, derindami darbą su poilsiu taip, kaip nemoka kitos
kultūros. Amerika, ta laisvų žmonių šalis, privertė mane suprasti, kad
ateitis yra sveikintinas dalykas, nes ją galime formuoti mes patys, o
Keralos valstija Indijoje man parodė, kaip tinkamai nukreiptas socia­
lizmo ir kapitalizmo derinys, gali skurdą pakeisti klestėjimu.
Tačiau daugiausia išmokau nagrinėdamas veiklą tų, kurie ką nors
sukūrė iš nieko - mes juos pavadinome alchemikais, kai su Elizabeta
1997-1999 metais rinkome medžiagą knygai. Jie parodė man, kad ga­
lima išmokti viską, reikia tik labai norėti. Aistra, entuziazmas, aistrin-

21
 gas savo tikslo siekimas - štai kas buvo jų varomoji jėga. Jei tik labai
norėsite, tai rasite, ką jums reikia žinoti, ir ieškosite tų žinių ar sugebė­
jimų šaltinio. Arba eksperimentuosite nesijaudindami dėl nesėkmių.
Alchemikai kalbėdavo ne apie savo nesėkmes, klaidas, o tik apie pa­
mokančią patirtį. Nors ir keistai atrodo siūlyti aistrą kaip mokymosi
paslaptį, esu įsitikinęs, kad šis būdas veiksmingas visuose lygiuose ir
bet kuriame amžiuje. Gaila, kad šį žodį retai teišgirsime dramblių or­
ganizacijose ar mokyklose - ten jį gali laikyti ardomuoju.
Laisvė disponuoti savo laiku yra vienas iš didžiausių nepriklauso­
mybės privalumų. Pripratus nuolat derinti savo atostogų laiką su orga­
nizacijos reikalavimais ir kolegų poreikiais, man buvo didelis malonu­
mas braukyti dienas kalendoriuje nesitariant su nieku, išskyrus žmoną.
Tačiau, norint planuoti savo laiką, reikia nusistatyti prioritetus, mokėti
pasirinkti ir mokytis sakyti „ne“. Savo ruožtu tam reikia apibrėžti, kas
yra sėkmė, o to padaryti neįmanoma neatskleidus, ką laikome tikro­
siomis vertybėmis, ką manome apie gyvenimą ir jo tikslą. Kas nors
prasidedančio nuo vieno iš dviejų įsipareigojimų pasirinkimo baigiasi
vos ne religiniais ieškojimais.
Vienas iš gyvenimo didelėje organizacijoje privalumų buvo tas,
kad tokie ieškojimai buvo nebūtini. Einamos pareigos užtikrino viską
-pinigus, visuomeninę padėtį, identitetą. Parduodamas savo laiką kor­
poracijai, žmogus, viešai to nedeklaruodamas, priima jos sėkmę bent
jau daliai savo gyvenimo, o ta dalis daugeliui mūsų pastaraisiais me­
tais padidėjo. Problema iškyla vėliau, kai tenka sėkmės apibrėžimo
ieškotis pačiam, be korporacijos pagalbos. Gyvendami ir dirbdami
Vindzoro pilyje turėjome daug draugų, mus dažnai kviesdavo į praš­
matnius renginius. Mums palikus pilį, visi tie pakvietimai paslaptin­
gai dingo. Atrodo, kad daugeliui žmonių mes išnykome.
„Kaip vadiniesi tapęs nepriklausomas? - klausė manęs draugė.
- Juk negalėsi labai ilgai vadintis ‘buvusiu pilies prižiūrėtoju’.
„Na, būsiu tiesiog Čarlsas Handis“, - atsakiau jai.
„Šaunu,“ - tarė ji be entuziazmo. Ir iš tikrųjų turėjo praeiti kaž­
kiek laiko, kol išmokau konferencijose ir panašiuose renginiuose di­
džiuotis tuo, kad prie mano pavardės nėra nurodymo, kuriai institu­
cijai priklausau. Žmona negalėjo suprasti mano problemos. Ji pati
22
jokio su darboviete susijusio titulo kaip gyva neturėjo ir nepasigedo.
Dažnai pagalvoju, kad moterys subręsta anksčiau nei vyrai, bet gal ir
vyrai, jei netektų dramblių apsaugos, subręstų anksčiau.
Visi mes turime vienokių ar kitokių sugebėjimų. Visa gudrybė -
kaip tuos sugebėjimus paversti tokiomis paslaugomis ar gaminiais,
už kokius žmonės mokėtų nemažus pinigus; pinigai neturėtų būti gy­
venimo tikslas, bet be jų irgi nieko gero. Aktoriai turi specifinių su-
gebėj imu, o jų gyvenimas yra trumpalaikių angažementų seka su per­
traukomis, kurias jie eufemistiškai vadina „poilsiu" ir kurias mūsų
sūnus kiek praktiškiau tituluoja tyrinėjimų ir tobulinimosi laikotar­
piais. Manau, kad panašus bus ir daugelio mūsų gyvenimas.
Tačiau aktoriai turi agentų, kurie juos reklamuoja, derasi dėl jų
sutarčių ir tvarko jų profesijos komercinę pusę, tad jie gali visą dė­
mesį skirti savo profesinio meistriškumo didinimui. Agentų reikia ir
blusoms, nors jie gali būti vadinami ir kitaip, pavyzdžiui, įdarbinimo
biurais, laikinomis valdymo kontoromis ar net profsąjungomis. Man
tai sekasi, nes turiu leidėjų, kurie suinteresuoti kai ką iš manęs pada­
ryti; be to, turiu žmoną, atliekančią mano agento ir reikalų tvarkytojo
vaidmenį. Pastebėjau, kad faktiškai dauguma elektrikų, santechnikų
ir kitų nepriklausomų amatininkų, kuriuos retkarčiais samdomės, ir­
gi turi partnerių, atliekančių reikalų tvarkytojo vaidmenį.
Šioje knygoje bus nagrinėjamos visos tokio pobūdžio proble­
mos. Atvirai kalbant, ji yra prisiminimų ir išankstinių nuomonių mi­
šinys, nors man labiau patiktų vadinti jas idėjomis ir įsitikinimais.
Čia mano gyvenimo pamokos, nes manau, kad iš tikrųjų mokytis
reiškia pirma gyventi, o jau paskui gyvenimą apmąstyti. Žinoma, ne­
reiškia, kad visos pamokos teisingos, tačiau kartu paimtos jos tapo
mano įsitikinimais, mano požiūriais į įvairius pasaulius, su kuriais
teko susidurti, manotviltimis ir būgštavimais dėl mūsų ateities. Jos
tapo mano gyvenimo filosofija.
Tačiau aš suprantu, kad bandymai pamokyti kitus remiantis sa­
vo gyvenimu susilauks tokių komentarų kaip „bepigu buvo jam“,
„kad taip visiems taip sektųsi kaip jam“ arba „visa tai labai gerai kai
kam, tik ne daugumai mūsų“. Man nebuvo ir nėra lengva, bet, tiesa,
aš pradėjau turėdamas tai, ką kai kas pavadintų privilegijuoto išsila­

23
 vinimo pranašumu, ir, kas svarbiausia, vedžiau neįprastą moterį, ku­
rios karštas tikėjimas, kad galime ir turime patys kurtis gyvenimą,
davė man drąsos tapti blusa, kai lengvai galėjau pasitenkinti ramia
karjera, anksti išeiti į pensiją ir, be jokios abejonės, anksti mirti po
nuobodaus gyvenimo. Kad ir kaip ten būtų, dauguma žmonių nepa­
vydėtų man dabartinio mano gyvenimo, užpildyto rašymu ir paskai­
tų skaitymu. Jis gali būti ir vienišas, ir baugus. Todėl aklai nesekite
mano pavyzdžiu, o laikykite šią knygą paskatinimu patiems rašyti
savo gyvenimo scenarijų vaidmeniui visai kitokiame pasaulyje, ku­
ris mūsų laukia.

24
 2. ATGAL PRIE IŠTAKŲ

Malonu būtų manyti, kad ateitis - tai tuščias ekranas, kuriame

galime projektuoti savo ateitį. O iš tikrųjų, kaip kad sykį pasakė Er­
nestas Hemingvėjus, mūsų gyvenimo sėklų yra jau iš pat pradžių,
reikia tik gerai įsižiūrėti. Aš, pasitelkęs savo gyvenimą kaip sociali­
nio tyrimo objektą, turėjau pradėti nuo pripažinimo, kad, pasak Šeks­
pyro, „praeitis yra prologas".
Mūsų vasarnamio kaime svetainėje kaba didelis paveikslas. Sve­
čiai nustebę sustoja priėjo. Kodėl aš apsirengęs kaip Viktorijos laikų
dvasininkas? Tačiau čia ne aš, o tik mano prosenelis, Dublino arki­
diakonas XIX amžiaus pabaigoje. Mūsų sūnus žiūri į jį su siaubu.
Nejau ir jis pats neišvengiamai taps panašus į jį? Aš sūnų drąsinu,
sakau, kad čia mano motinos, o ne tėvo protėvis. Jis žino, kad mano
žmonos šeimoje visi gražūs, anglai, ne tokie karštakošiai kaip aš.
Nepaisant to, tas portretas man nuolat primena, kad visi iš dalies
esame savo genų padariniai. Kai kurių dalykų pakeisti neįmanoma.
Mano vyriškos lyties protėviai, ir tėvo, ir motinos linijos, per kelias
kartas daugiausia buvo dvasininkai. Visos mano protetės buvo mo­
kytojos. Dvasininkai ir mokytojos man turėtų kažką reikšti.
Svarbus dalykas ir kitos gyvenimo ištakos, ankstyvoji aplinka ir
pirmieji gyvenimo metai. Taip maniau ne visada. Ar bent jau vyliau­
si, kad taip nėra, nes mano jaunystėje buvo metas, kai norėjau nuo jų
pabėgti. Jie per daug mane apribojo. Dabar jau žinau geriau. Ištakos
svarbios visada. Galime su jomis kovoti, jomis remtis ar tiesiog jas
pripažinti, bet nevalia jų ignoruoti nei apsimesti, kad mūsų gyveni­
mas prasideda vėliau negu iš tikrųjų. Mūsų praeitis yra neatsiejama
ne tik nuo mūsų dabarties, bet ir nuo ateities. Gan vėlai gyvenime
supratau, kad, jei ketifiu dirbti savarankiškai, tapti blusa, tai privalau
būti ištikimas sau. Jokios naudos iš apsimetimo kuo nors kitu. Gerai,
bet kas gi aš buvau?
Kai mano darbo stresai atvedė mane pas psichoterapeutą, jis tol
nepradėjo kalbos apie mano problemas, kol nepapasakojau jam apie
savo ištakas. „Mano vaikystės metai neturi nieko bendro su tuo, apie
ką noriu su jumis pasikalbėti", - suirzęs pareiškiau jam. Labai troš­

25
 kau, kad jis kuo greičiau padėtų man išsklaidyti abejones dėl gy­
venimo ir naujojo darbo, su kuriuo dabar plūkiausi. Nemačiau
reikalo pasakoti jam apie savo praeitį. Tačiau jis galų gale padėjo
man suprasti, kad tos ištakos siaubingai susijusios su mano da­
bartinėmis problemomis.
Pradėsiu nuo smulkmenų. Augau šv. Mykolo vikariate, Salin-
se, Kildaro grafystėje, kur mano tėvas buvo dviejų mažų kaimo
parapijų lygumose į vakarus nuo Dublino klebonas. Jis atvyko
ten, kai aš buvau vos dvejų metukų, ir ištarnavo keturiasdešimt
metų. Ten plytėjo mano vienintelis pasaulis, kurį pažinojau pir­
maisiais gyvenimo metais. Vikariatas buvo mūsų namai ir kartu
jo kontora, kur žmonės ateidavo su juo susitikti. Ten išėjau pir­
mąją gyvenimo mokyklą, nors to ir nesuvokiau.
Sužinojau, kad suskambėjus durų skambučiui visada reikia
duris atidaryti, nes tikriausiai kažkam prisireikė pagalbos. Pama­
žu supratau, kad kiekvienas turi bruožų, kurių derėtų atsikratyti,
kad visus reikia gerbti, visiems padėti, nė vieno nevalia išvaryti,
atstumti. Čia geri dalykai, tikiu jais ir dabar, tačiau, psichotera­
peuto nuomone, čia viena iš priežasčių, kodėl aš nepajėgiau atsi­
kratyti kai kurių nekompetentingų darbuotojų, kuriuos paveldė­
jau atėjęs į naują darbą, ir netgi pasakyti jiems tiesiai į akis, ką jie
daro ne taip. Visi mano instinktai skatino mane išklausyti jų nusi­
skundimus, guosti ir drąsinti juos, kai kaip vadovas aš turėjau ne
guosti, o reikalšuti nepamiršti organizacijos ir jos klientų reikala­
vimų bei priešais mane stovinčių asmenų poreikių. Net ir dabar
man sunku atmesti prašymą ir net atrodo, kad taip daryti nedora.
Jaučiu, kad, jei kam nors reikia mūsų pagalbos, tai kokią teisę
turime jos nesuteikti? Štai kodėl dabar įvedėm tokią taisyklę, kad
į telefono skambučius visada atsako mano žmona.
Kitas dalykas, kurio išmokau begyvendamas vikarate, - kad
visada reikia sakyti tiesą, kad ir kaip būtų nepatogu. Man kalė į
galvą, kad Dievas ar jo angelai pastebės melą, net jei mums ir
pavyktų nuslėpti jį nuo paprastų mirtingųjų. Apgaulė niekada ge­
rai nesibaigs. Pirmą kartą tą patyriau gan nemaloniomis aplinky­
bėmis. Buvau tada gal kokių penkerių. Atostogavome prodėdės
26
klebonijoje prie jūros; aš pasiėmiau iš virtuvės pyragaitį ir su slapta
piktdžiuga suvalgiau jį savo miegamajame. Maniau, suaugusieji
pamanys, kad sušveitė katė, ir tvirtinau nieko nežinąs. Tačiau mo­
tinai kilo įtarimų, ji prispyrė mane ir aš prisipažinau. Ji atskaitė
man pamokslą, liepė melstis ir prašyti atleidimo, atsiprašyti pro-
tetės, kad jai pamelavau, ir nuvarė gulti be vakarienės. Tą vakarą
verkiau kol užmigau; man atrodė, kad žlugo visas mano gyveni­
mas, ir vis dėl to nelaimingo pyragaičio. Tik prisimenu, jog man
tada atrodė keista, kad visus taip nuliūdino ne pyragaičio neteki­
mas, o mano melas. Man buvo pamoka, kurią turėtų išmokti dau­
gelis, nuo Džono Profjumo iki Bilo Klintono. Meluoti neapsimo­
ka, pasakiau sau. Melas sugrįžta bumerangu.
Ligi šiol neišmokau derėtis, nesugebu prasmukti pro muiti­
ninkus su nedeklaruotomis prekėmis, negaliu prisiversti sakyti,
kad dalykai gerėja, kai jie blogėja, nei agituoti žmones daryti ką
nors tokio, kas, man atrodo, gali žlugti. O blogiausia mano gyve­
nimui yra tai, kad man atrodo, jog ir kiti žmonės tokie kaip aš,
kad jie visada sako tiesą, nors kartus patyrimas rodo, kad jie daž­
nai šypsodamiesi man tiesiai į akis meluoja. Tikiu, kad visi įtaria­
mi nusikaltėliai, tvirtinantys esą nekalti, sako tiesą, kol jie patys
neprisipažįsta padarę nusikaltimą. Būčiau blogas prisiekusiųjų
teismo narys. Pastebėjau, kad toks tiesos gerbimas gali būti dide­
lis trūkumas. Kaip vadovas aš priimu už gryną pinigą visus paža­
dus ir įsipareigojimus ir man būna labai skaudu paaiškėjus, kad
žmonės apgaudinėjo. „Bet juk jūs manimi vis tiek nepatikėjote,
ar ne?“ - nustebęs paklausė manęs vienas statybos vykdytojas,
kai apkaltinau jį pažado netesėjimu. Kai pasakiau jam dar nieka­
da juo nesuabejojęs, jis tik liūdnai palingavo galvą, nustebintas
mano naivumo, t
Sunku, kai tokios akivaizdžios dorybės, kaip pagarba kiek­
vienam asmeniui nepaisant visų jo trūkumų arba ištikimybė tiesai
bet kokia kaina, tampa trūkumais. Man prireikė daug metų susi­
taikyti su tomis savo ištakų pasekmėmis ir nuspręsti, kad, jei ne­
galiu jų pakeisti ir net nelabai noriu, tai geriau pasiieškoti tokio
gyvenimo būdo ir tokios vietos gyvenime, kad mano dorybės ne­

27
 būtų tokiais dideliais trūkumais. Taip tapau blusa, mažiau atsa­
kinga už kitų organizavimą, ir rašytoju, galinčiu laisvai sakyti tie­
są, kokia ji man atrodo.
Tose ištakose slypėjo ir kitų dalykų, kuriuos man irgi reikėjo
atskleisti norint suprasti save. Mano tėvai manė, kad santuoka yra
visam gyvenimui, kad ir kokių iškiltų sunkumų. Dabar matau rimtų
priežasčių, kodėl žmonės skiriasi ar neskuba vestis. Karalienės Vik­
torijos laikais vidutinė santuokos trukmė buvo tik penkiolika m etų-
kol mirtis neperskirdavo sutuoktinių - tad galbūt nerealu tikėtis, kad
mūsų santuokos truktų ilgiau kaip mūsų protėvių. Nelaimingos ve­
dybos gali būti didesnis blogis abiem pusėms negu kultūringos sky­
rybos.
Nepaisant to, aš skirtis negalėčiau. Skyrybų nebuvo mano tėvų
planuose, nėra jų ir mūsų su žmona planuose. Manau, kad jų išbrau­
kimas iš planų visam laikui keičia žmogaus perspektyvas. Tai reiš­
kia, kad keičiantis mūsų gyvenimui mes negalime ieškoti naujo part­
nerio, o turime ieškoti tik naujų tarpusavio santykių formų; tai man
tapo nepaprastai svarbu, kai tapau nepriklausomas. Tačiau pastebė­
jau, kad išsiskyrusių tėvų vaikams smarkiai padidėja tikimybė, kad
ir jų santuoka baigsis skyrybomis, gal ir dėl to, kad tai jau iš pat
pradžių buvo jų planuose^
Vikariate mes daug nesiglamonėjome, nesibučiavome, neverkė­
me. Emocijos ten buvo dalykai, kuriuos reikėjo valdyti. Niekada ne­
mačiau savo tėvų apsikabinusių. Kai mano tėvas būdavo nusiminęs
ar supykęs, užsidarydavo savo kabinete ir ten niršdavo sau vienas,
kol jam palengvėdavo. Lygiai taip pat darau ir aš; mano žmona tai
vadina jausmų tramdymu. Galbūt buvo manoma, jog egoistiška pri­
mesti savo jausmus kitiems, jei jie to nenori. Net ir dabar aš ir mano
seserys susitikę nesibučiuojame ir net nesusiliečiame skruostais. Tu­
riu prisipažinti, kad apgailestauju dėl tokio savo ištakų bruožo ir džiau­
giuosi, kad jis nebuvo perduotas mūsų vaikams.
Negalima laikyti visai atsitiktiniu dalyku ir to, kad dabar mūsų
namai kartu yra ir mano kontora, kaip kad vikariatas buvo mano tė­
vui, kad žmonės čia pas mus lankosi, kad čia mes rengiame susitiki­
mus, ir čia aš, kaip ir jis, skaitau ir rašau, tik nesimeldžiu, bent jau
28
taip, kaip melsdavomės tada. Kas rytą pusę devynių mano tėvas ei­
davo keliu į bažnyčią už dviejų šimtų metrų rytmetinei maldai vie­
natvėje. Šunys lydėdavo jį, bet pasilikdavo už durų. Ten buvojo as­
meninė ramybės valandėlė prasidedant dienai. Tačiau maldos tuo ne­
sibaigdavo. Toliau melsdavosi visa šeima; ši bendra malda buvo pri­
valoma visiems, vikariate niekas neturėjo teisės ilgiau padrybsoti lo­
voje. Melsdavomės prie pusryčių stalo prieš valgį, suklaupę šalia sa­
vo kėdžių. Tėvas berdavo maldos žodžius, šunys laižė mums skruos­
tus, čirškėjo skrudinama duona, skambėjo telefonas. Paauglystėje ta­
pęs pasaulietišku agnostiku susigūždavau iš gėdos, kai pas mane at­
važiuodavo pasisvečiuoti mokyklos ar koledžo draugų. Sakydavau jiems,
jog pusryčiai prasideda penkiolika minučių vėliau, kad jie praleistų mal­
dą, tačiau, pasirodo, jie žavėjosi tokiu grįžimu į senus gerus laikus ir
papročiu visai šeimai melstis kartu.
Tos tradicijos mūsų šeimoje seniai nebesilaikoma, bet jos pėdsakai
išliko. Kiekvieną rytą prieš pusryčius einu pasivaikščioti, be šunų, bet su
Elizabeta. Pradėti dieną be ankstyvojo pasivaikščiojimo man atrodo ne­
gerai. Čia savotiška vaikštomoji meditacija, apsivalymas prieš prade­
dant darbą. Taip pat negaliu išgulėti lovoje ilgiau kaip iki devynių. Man
darosi negera, tarsi praleisčiau kai ką tokio, ko praleisti negalima. Man
atrodo, kad tie, kurie drauge pradeda dieną, tie ir visada liks drauge.
Tokios buvo kai kurios tradicijos, kurios „prilipo". Tačiau kiti daly­
kai iš mūsų ištakų gali sukelti priešingą reakciją, pasiryžimą daryti prie­
šingai, priešintis tradicijai. Nebuvome turtingi. Tėvas gaudavo algą, ne
atlyginimą. Skirtumas tas, kad atlyginimas turėtų atspindėti jūsų vertę,
kurią nustato rinka pagal jūsų sugebėjimus ir talentą, o alga reiškia, kad
gaunate tik tiek, kad pajėgtumėte atlikti savo darbą. Mūsų parapija aprū­
pino mus namu, bet ne baldais, apšvietimu ir šildymu. Tikėtasi, kad tiems
dalykams bei mūsų maistui ir drabužiams turėtų pakakti nedidelės al­
gos. Dvasininku tampama ne tam, kad būtų galima gauti daugiau pinigų
nei reikia. Negaliu sakyti, kad mums ko nors būtų trūkę, bet užaugau
žinodamas pinigų vertę ir kad juos galima leisti tik ilgalaikiams daik­
tams, o ne trumpalaikiams dalykams - pravalgyti, išleisti teatrams, atos­
togų kelionėms ir panašiai; tokie malonumai galimi tik ypatingomis
progomis.

29
 Todėl aš ir troškau tokio gyvenimo, kad pinigus galima būtų švais­
tyti ir trumpalaikiams dalykams. Man vis dar teikia malonumą gali­
mybė nepagailėti pinigų apsilankymui restorane, prabangiam vieš­
bučiui ar buteliui gero vyno - dalykams, kurie geriausiu atveju išlie­
ka tik atmintyje. Mėgstu nuomotis, o ne pirkti; taip man lieka dau­
giau pinigų, kuriuos būtų galima išleisti tuoj pat. Visa laimė mūsų
finansams, kad vedžiau moterį, kuri elgiasi priešingai negu jos gan
išlaidus tėvas. Ji pinigus, išleistus dalykams, kurie išlieka tik prisi­
minimuose, laiko iššvaistytais. Kita vertus, investicijas ji laiko atei­
čiai atidėtais pinigais. Todėl mudviejų gyvenimas - tai netvirta pu­
siausvyra tarp mano polinkio išlaidauti ir jos atsargumo; ir vieno, ir
kito elgesio priežastys tos pačios - protestas prieš savo ištakas.
Galbūt ankstyva reakcija į mūsų akivaizdų vengimą išlaidauti
paskatino mane padaryti tai, ko iki šiol negaliu suprasti ir gėdinuosi.
Būdamas septynerių ar aštuonerių pradėjau pasiimti, tiesą sakant -
vogti, monetas, tai šen, tai ten pasidedamas mūsų name, pradėjau
savintis grąžą, kai motina eidavo apsipirkti, ar net, kas dar gėdin­
giau, ėmiau traukti po vieną kitą monetą iš savo senelės piniginės,
kai ji atvažiuodavo pasisvečiuoti (neabejojau, kad ji per daug sena ir
sukriošusi pastebėti). Su tomis monetomis aš nieko nedariau, tik kau­
piau stalčiuje savo kambaryje. Kiek prisimenu, jų neketinau išleisti,
pakakdavo man vien tik į jas žiūrėti. Gal čia buvo švelni kleptomani-
jos atmaina, gal pradinė meilės pinigams forma, kažkas tokio, apie
ką vėliau teko daug skaityti Amerikoje. Sulaukusį devynerių mane
atidavė į internatinę mokyklą, ir čia po poros savaičių gavau laišką iš
motinos. „Tavo kambaryje stalčiuje radau krūvelę monetų, - rašė ji.
-Neįsivaizduoju, kaip jos ten atsirado, tad supyliau jas į aukų Raup­
suotųjų misijoms dėžutę.“ Niekada daugiau apie tai nebuvo užsimin­
ta nė žodžio.
Dabar klausiu savęs, ar tik nemėgdžiojau nesąmoningai savo tė­
vo. Jis buvo kaupikas, rūpestingas pinigų - tiek savų, tiek kitų žmo­
nių-saugotojas. Jis laikėsi Polonijaus patarimo „nesiskolinti irne-
skolinti“ . 1946 metais jo dėdė pardavė nedidelį ūkelį netoli nuo
Londonderio už 14 000 svarų; tuo metu tai buvo nemaža suma.
Savo šeimos jis neturėjo, tad tuos pinigus padėjo į banką mano var­

30
du su sąlyga, kad palūkanos bus mokamos jam, o paskui mano tė­
vui iki jų gyvos galvos. Likus porai metų iki jo mirties, mano tėvui
prisireikė tų pinigų pirkti namui, kuriame galėtų gyventi išėjęs į
pensiją. Jis parodė man paliktų pinigų sąskaitas didžiuodamasis
tuo, kad bendra suma nesumažėjo - tebebuvo 14 000 svarų. Man
niežėjo liežuvis priminti jam Biblijos alegoriją apie užkastus ta­
lentus, tačiau būtų buvę netaktiška. Jis nebuvo spekuliantas, bir­
žos lošėjas.
Nesu ir aš. Lankiau verslo mokyklą; žinau, kad norint praturtė­
ti reikia uždirbti daugiau pinigų, nei išleidžiama jiems gauti. Skoli­
nimasis vadinamas „kapitalo įkinkymu“, būdu priversti pinigus suk­
tis greičiau. Tačiau instinktyviai man labiau patinka pirma pinigus
sukaupti ir tik tada juos leisti, o ne skolintis ir paskui mokėti sko­
las. Taip darė ir mano tėvas; dažnai pagalvoju, kad kredito viršiji­
mą jis laikė nuodėme, ne ką mažesne už svetimavimą. Kaip tik dėl
to apgailestaudamas prisipažįstu, jog niekada nebūsiu sėkmingas
verslininkas ir turtingas žmogus. Dabar net stebiuosi, kaip kažkada
galėjau pagalvoti, jog galėčiau būti verslininkas.
Po daugelio metų man atėjo į galvą mintis, kad tos stalčiuje
kauptos monetos turėtų priversti suprasti dar vieną dalyką - kad
kaupiami pinigai, niekam nenaudojami ir niekam nereikalingi, yra
prarasti, iššvaistyti. Atiduokite juos, nes vis tiek vienaip ar kitaip
jų neteksite. Šią pamoką gerai perprato didžiausi Amerikos filan­
tropai - Karnegiai, Rokfeleriai ir kiti, ir jie taip ir daro savo visuo­
menės labui. Viena iš didžiausių mano v ilčių -k ad asmeninė filan­
tropinė veikla galų gale išpirks kai kuriuos kapitalizmo kraštutinu­
mus, leis tiems, kurie prisirinko daug daugiau monetų nei jų reikia
protingiems poreikiams patenkinti, atiduoti jas nelaukiant, kol jos
bus iš jų atimtos.
Į bažnyčią eidavom kiekvieną sekmadienį, per visas didžiąsias
šventes, lankydavome visas giedotines pamaldas. Mūsų bažnyčia bu­
vo netipiška Airijos kaimui, visa marmurinė iš vidaus, su romaniškojo
stiliaus arkomis ir įmantriomis mozaikomis, pastatyta sekant Italijos
bažnyčių pavyzdžiu; matyt, jomis žavėjosi fundatorius, davęs pinigų
bažnyčiai statyti prieš kelis šimtus metų. Pati bažnyčia man patiko, bet

31
 buvau nusistatęs prieš joje skelbiamas doktrinas ir dogmas. Mintis,
kad Dievo Sūnus sekioja paskui mane, stovi šalia ar kybo virš manęs,
pasirengęs man padėti ar man priekaištauti, man atrodė keista ir skati­
no klaustrofobiją. Dabar suprantu, kad tai buvo tik krikščionybės pa­
rodijavimas, bet tada man iš tikrųjų taip atrodė. Būdamas paauglys,
daviau sau žodį, kad, kai tik tapsiu laisvas, tai nebebūsiu neturtingas ir
niekada nebevaikščiosiu į bažnyčią. Tačiau dar po trisdešimties metų
vėl gyvenau iš dvasininkų mokamo atlyginimo, vėl ėjau į bažnyčią, ir
ne tik sekmadieniais, bet kiekvieną dieną. Gyvenimas sukasi ratu. Be­
lieka tikėtis, kad tai ne užburtas ratas, o aukštyn kylanti spiralė.
Vienas giliai įstrigęs dalykas iš to bažnyčios lankymo jaunystėje
buvo kalba. Labai įdomioje Džeremio Paksmano knygoje „Anglų kal­
ba" yra įdomus skyrius apie Anglikonų bažnyčią. Ten teigia, kad vie­
nuolynų likvidavimas 1536 metais ne tik atėmė iš Romos katalikų baž­
nyčios jos žemiškąją galią, bet ir buvo didžiulis kolektyvinio vandaliz­
mo aktas, per kurį buvo sunaikinta tūkstančiai meno kūrinių. Dėl to
visa viduramžių tapybos ir skulptūros tradicija, išlikusi visoje Europo­
je, Anglijoje buvo išrauta su šaknimis. Tačiau ją pakeitė naujoji litera­
tūrinė tradicija, kurios pradžią paskelbė Viljamo Tindalio pirmoji Bib­
lija anglų kalba ir Kranmero maldaknygė. Kanonizuotas Biblijos va­
riantas pasirodė 1611 m., o „Bendroji maldaknygė" - 1662 m. Tie du
„kalbos šaltiniai14, pasak Paksmano, davė anglų kalbą, pažadino meilę
žodžiui.
Tokį pat poveikį jie turėjo ir man. Sekmadienis po sekmadienio,
rytmetinė malda po rytmetinės maldos, skambios frazės ir nuostabus
ritmas giliai įstrigo man į atmintį. Mano tėvas kalbėjo maldas nuosta­
biai. Mane dar ir dabar giliai jaudina jau pats žodžių skambėjimas per
sekmadienį rytais tėvo vedamas religinės bendrijos pamaldas, nors ma­
nęs neapleidžia kaltės jausmas, kad kartodamas žodžius neigiau jų pras­
mę. Tuo labiau, kad ir ne visas maldų vietas supratau teisingai - prieš
kelis šimtus metų kai kurių žodžių reikšmė buvo kitokia.
Po daugelio metų, kai parodžiau savo motinai kai ką iš savo raši­
nių, ji nepalankiai atsiliepė apie mano žargoną: „Manau, kad galėtum
rasti žodžių aprašyti ką tik nori, paieškojęs ‘Bendrojoje maldaknygė­
je ’ ar Šekspyro veikaluose". Tikra tiesa - ir ne tik žodžių, bet ir ritmo.

32
Nuo to laiko stengiuosi niekada nepamiršti to jos patarimo. Galiu su­
prasti, kodėl Bažnyčios stengiasi naujoviškai perrašyti savo maldas ir
priartinti Biblijos vertimus prie šiuolaikinės kalbos normų, bet kartu
džiaugiuosi, kad turėjau laimės pažinti maldų senesnius variantus.
Tos maldos padėjo man tapti tuo, kuo esu šiandien, - žodžių kal­
viu. Apie mano pirmąją knygą, vadovėlį, recenzentas pasakė, kad
joje nėra nieko, kas nebūtų pasakyta anksčiau; skirtumas tik tas,
kad daug kas iš to niekada nebuvo skaitoma. Man patiko.
Šekspyras buvo dar viena Biblijos atmaina, kurią jaunystėje
irgi supratau neteisingai; kartu jis buvo ir gyvenimas, ir žodžių ma­
gijos šaltinis. Man pakako kartoti jo eilutes, nesigilinant, ką jos
reiškia ir kam skiriamos. Kartą dalį savo atostogų praleidau su pus­
broliais ir pulkeliu netekėjusių tetų ir protečių. Airija, pietinė pro­
testantiškoji viduriniosios klasės Airija, tuo metu buvo pilna nete­
kėjusių dviejų kartų moterų, nes vyrai, už kurių jos būtų galėjusios
ištekėti, žuvo dviejuose pasauliniuose karuose. Vienu metu suskai­
čiavau net keturiolika savo netekėjusių protečių. Televizijos tada
dar nebuvo, tad vakarais galėjome visi kartu garsiai skaityti Šeks­
pyro pjeses, protetės Augustos „apvalytas41, be nederamų vietų. Man
atrodo, kad prisimindamas apie tai jaučiu didesnį malonumą nei
tada, tačiau Šekspyro kalba tebeskamba kaip skambėjo tada.
Oi tos tetos! Užaugau moterų kompanijoje: dvi jaunesnės sese­
rys, nė vieno brolio, jokio berniuko netoliese. Mano tėvas buvo
ramus žmogus, sportas jam buvo ne prie širdies, nebent kartais tru­
putėlį pameškeriodavo upėtakius per rugpjūčio atostogas. Taip ir
neišmokau buriuoti, slidinėti, žaisti futbolo, šaudyti, medžioti nei
žvejoti. Tokių dalykų geriausia mokytis jaunystėje, o lengviausiai
jų išmokstama, jeigu jie susiję su aplinkiniu gyvenimu. Tam Airi­
jos krašte tuo metu buvo daug arklių, tad kurį laiką ir aš turėjau
savo ponį, Mavurnyną, tačiau man sunkiai sekėsi jį suvaldyti, jodi­
nėti man nebuvo malonumas, veikiau gėda, kad jaunesnės seserys
vikresnės už mane, todėl netrukus šios pramogos atsisakiau. Vė­
liau pramokau žaisti golfą ir tenisą, bet prastai, ir regbį, tik dar
prasčiau. Labai gailiuosi, kad vaikystėje per mažai ėmiausi fizinės
veiklos.

33
 Visa bėda, kad tėvų klaidos ir trūkumai persiduoda vaikams „net
iki trečios ir ketvirtos kartos'4. Kadangi tų dalykų nedariau aš, tai
savo ruožtu nedarė jų ir mūsų vaikai. Už mūsų vaikystės metus atsa­
ko mūsų tėvai, tačiau tėvai dažniausiai gyvena per trumpai, kad su­
prastų, kaip jų pačių ištakos, vaikystės metai, suformavo jų gyveni­
mo pabaigą. O gal taip ir geriau. Galų gale juk neįmanoma numatyti,
kaip jūsų vaikai reaguos į tas ištakas, vaikystės aplinką, kurią jiems
sukursite. Mėginimas per daug reguliuoti savo vaikų gyvenimą gali
sukelti jų maištą. Nepaisant to, ta atmosfera, kurią mes, tėvai, suku­
riame, vertybės, kuriomis vadovaujamės, prioritetai, kuriuos pasi­
renkame, ir sukuria tą vienintelį pasaulį, kurį pažįsta vaikas. Namai
yra visų mūsų pati pirmoji mokykla, kurioje nėra griežtos mokymo
programos, kokybės tikrinimo, egzaminų, auklėjančių pedagogų. Tad
nenuostabu, jog pirmoji mintis, atėjusi man į galvą žiūrint į ką tik
gimusią dukterį, buvo „Ką dabar daryti?11Per vėlu!
Iki pastarojo meto aš daug metų negrįždavau į savo vaikystės
laikus. Gal stengiausi juos pamiršti. Prisimindamas apie juos šiai kny­
gai ėmiau svarstyti, ar iš tiesų viskas vyko taip, kaip dabar prisime­
nu. Juk mes visi mitologizuojame savo asmenines istorijas, tačiau,
kaip Gabrielis Garsija Markesas, magiškasis pasakotojas, sako savo
autobiografijos įžangoje, „gyvenime svarbu ne tai, kas jums atsitiko,
o tai, ką prisimenate ir kaip prisimenate14.
Kad ir kokios buvo mano ištakos, aš troškau jų išsižadėti. Norė­
jau turtėti ir vengti bažnyčios. Reikėjo sukrėtimo, kad prisiminčiau
savo paslėptas šaknis. 1981 metais BBC televizija paprašė manęs
dalyvauti seriale „Patyrimo šviesa44, rodomame sekmadieniais vaka­
re. Reikėjo tokių žmonių, kurie, pabuvoję kritinėse situacijose, pa­
pasakotų apie tai tiesiai prieš televizijos kamerą, paslapčia skaityda­
mi savo pačių parašytus scenarijus, paįvairindami pasakojimą nuo­
traukomis iš savo asmeninių albumų. Tarp dalyvių buvo moteris, pa­
buvojusi Tailando kalėjime už narkotikų kontrabandą, advokatė, iš­
tekėjusi už žudiko, kurį ji gynė teisme, ir kiti, patyrę neįprastų krizių
ar įvykių, pakeitusių jų gyvenimą.
Pasakiau BBC, kad mano atsitikimas kitoks. Labai paprastas,
toks kaip visų - mano tėvo mirtis. Gerai, atsakė jie, bus ne pro šalį

34
pateikti ką nors paprastesnio, jei tik jūs pasiryžę paaiškinti, kodėl tas
atsitikimas jums buvo nepaprastas. Sutikau, gal kiek per lengvai. Apie
jo mirtį jau pasakojau ir rašiau kitur, čia pakartosiu tik pačią esmę.
Mano tėvas buvo ramus žmogus. Jis Kildare, pietinėje Airijoje,
keturiasdešimt metų išbuvo tos pačios parapijos klebonu. Čia sulau­
kęs septyniasdešimt dvejų išėjo į pensiją. Suprantama, kad tada jis
jau buvo nuvargęs. Paskutiniuosius keturiolika iš tų metų jis buvo ir
vyskupijos arkidiakonas. Dar po poros metų mirė.
Kad jis miršta, sužinojau būdamas Paryžiuje, kažkokioje verslo
konferencijoje. Parskridau į Dubliną, bet tėvas jau buvo be sąmonės,
o kitą dieną mirė. Jį laidoti, kaip įprasta Airijoje, buvo numatyta po
dviejų dienų, toje kaimo bažnyčioje, kurioje taip ilgai ėjo savo parei­
gas. Laidotuvės turėjo būti ramios, šeimyninės.
Savo tėvą labai mylėjau, bet buvau juo nusivylęs. Jis atsisakė
parapijų dideliuose miestuose ir pasirinko nuobodų gyvenimą tokia­
me užkampyje. Man atrodė, kad jo gyvenimas tėra nuobodūs susiti­
kimai su parapijiečiais ir jų lankymas, paįvairinti nebent tik vis besi­
kartojančių sekmadienių, kai po pamaldų vikariate pasilikdavo prieš­
piečiauti senoji ponia Atkinson ir Edis. Pasiryžau gyventi kitaip.
Tuo metu, kai tėvas mirė, aš buvau naujos Londono verslo mo­
kyklos profesorius, konsultavau, laksčiau į konferencijas, priėmimus,
pietus, buvau ant pasisekimo slenksčio. Jau buvau išleidęs knygą ir
paskelbęs daug straipsnių. Su žmona turėjome porą vaikučių, mieste
butą ir užmiestyje vasarnamį. Negana to, turėjau nepaprastai daug
įvairių reikalų - daugybę užsakymų. Ar bereikia didesnės sėkmės?!
Su tokiomis mintimis sekiau paskui katafalką, kaimo keliais ve­
žantį laidoti mano tėvą. Ramaus žmogaus rami baigtis, mąsčiau sau.
Gaila tik, kad jis niekada iki galo taip ir nesuprato, ką aš darau. Kai
tapau profesoriumi, mano motina pirmiausia paklausė manęs, ar ne­
galėsiu dabar daugiau laiko praleisti su vaikais?
Staiga pastebėjau, jog turime policijos palydą; matyt, vietos po­
licija neprašyta nusprendė patuštinti kelias paskutines kelio mylias
iki bažnyčios. Gražus pagarbos ženklas protestantų pastoriui kaimiš­
koje katalikiškoje Airijoje. Ir pačiu laiku, nes buvo tikrai nelengva
skverbtis pro virtines automobilių, važiuojančių į mažą kaimo baž­

35
 nyčią. Kelias buvo perpildytas, grūstis didžiulė. Kaip žmonės sužino­
jo? Juk jis mirė tik užvakar, ir apie tai pasirodė žinutė tik viename
laikraštyje.
Ir bažnyčios choras atrodė keistai. Choristai buvo apsirengę to­
kiomis pat vaikiškomis kamžomis, kokias prisiminiau iš sekma­
dienio pamaldų prieš daugelį metų, tik veidai buvo senesni. Kai
kuriuos iš jų prisiminiau. Buvę choristai - berniukai ir mergaitės -
susirinko iš visų Airijos kampelių, kai kurie atvyko net iš Anglijos.
Viską metę, sulėkė čia. Arkivyskupas, turėjęs gulėti ligoninėje, at­
vyko irgi, pasiramsčiuodamas lazda, visiems pasakyti, koks nepa­
prastas buvo mano tėvas, kaip visi pasiges jo ir kaip jo niekada
nepamirš visi tie, prie kurių gyvenimo jam teko prisiliesti.
Kai stovėjau priėjo kapo, apsuptas tų, kuriems jis padėjo susi­
tuokti, kurių vaikus krikštijo, o paskui atėjus laikui sutuokė savo
bažnyčioje, ir pamačiau ašaras šimtuose akių - parapijiečiai iš vi­
sur suplaukė atsisveikinti su tuo „ramiu“ žmogum, - nusisukau ir
susimąsčiau.
O kas, galvojau sau, ateis su ašaromis akyse palaidoti manęs?
Tad kas gi ta sėkmė, ir kieno gyvenimas sėkmingesnis - mano ar
tėvo? Kam mums skirtas gyvenimas? Koks mūsų būties šiame pa­
saulyje tikslas? Šie klausimai nenauji. Aš studijavau filosofiją. Ži­
nau teorijas. Tik niekada anksčiau netaikiau jų sau. Bent jau rimtai.
Sugrįžau į Angliją. Vasara tais metais buvo ilga ir karšta. Nu­
sprendžiau keisti savo gyvenimą ir prioritetus. Galvojau pasirinkti
teologijos koledžą, įsišventinti į dvasininkus, kaip mano tėvas. Lai­
mei (kaip dabar manau), vyskupai, į kuriuos kreipiausi, prašė ne-
kvailioti. Jie aiškino, kad jei noriu tarnauti Dievui, tai daug geriau
tą galėsiu daryti būdamas verslo profesorius, negu dėvėdamas kie­
tą dvasininko apykaklę.
Jie paakino mane prašyti šv. Jurgio koplyčios prižiūrėtojo vie­
tos Vindzoro pilyje. Šį mažą specialių tyrimų centrą įsteigė princas
Filipas ir Vindzoro dekanas, Robinas Vudsas; čia turėjo būti skirta
susitikinėti žmonėms, įtakingiems Bažnyčioje ir kitose visuome­
nės sferose. Čia buvo tariamasi tokiomis temomis, kaip justicija,
darbo, valdžios ir atsakomybės visuomenėje ateitis. Tuose pasitari­

36
muose pramonės magnatai, profsąjungų vadovai, mokyklų vado­
vai, valstybės tarnautojai ir politikai susitikdavo ir diskutuodavo su
vyskupais ir kapelionais bei tarpusavyje. Čia, kieme už šv. Jurgio
koplyčios, ieškojo vienumos ir ramybės apmąstymui darbštūs žmo­
nės darbščiame pasaulyje. Šiems mūrams buvo lemta tapti mano
namais ir mano darbaviete ketverius metus.
Taigi mano ištakos pagaliau mane pasivijo. T. S. Eliotas kalbė­
jo apie „grįžimą ten, kur gyvenimas prasidėjo, tik dabar pradėjus jį
pažinti"; kaip tik taip man ir atsitiko. Tačiau mano naujasis darbas
Vindzore nebuvo lengvas. Netrukus paaiškėjo, kad esu smarkiai
priklausomas nuo valdžios, ir tada prisiminiau, kaip vienas iš bu­
vusių mano viršininkų sykį kalbėjo man apie mano nesugebėjimą
dirbti kitų vadovaujamam. Nebuvau aš ir stiprus, valingas vado­
vas, kokio reikėjo mano postui. Taigi jaučiausi nelaimingas, mane
kamavo stresai, ir turėjau eiti pas psichoterapeutą. O kai nuėjau,
pamačiau, kad psichoterapeutas man tėra reikalingas tik paaiškinti,
jog mano problemos galėjo atsirasti dėl to, kad ne visiškai supra­
tau, kas per žmogus esu. „Pažink save" - toks senovės graikų posa­
kis išgraviruotas Apolono šventykloje Delfuose. Dabar manau, jog
sunku tą padaryti, kol žmogus dar galutinai nenustatė, kas jis nėra.
Tam reikia gauti laiko, bet aš, įpusėjęs penktąją dešimtį, jau buvau
netoli tikslo - spėjau išbraukti keletą vaidmenų ir karjerų iš savo
sąrašo.
Elizabeta, mano žmona, pažįsta mane geriau nei aš pats. „Jau
laikas tau palikti tas organizacijas", - tarė ji po ketverių Vindzoro
pilyje praleistų metų.
„Bet ką gi aš veiksiu? - paklausiau jos. - Kaip užsidirbsime
Pinigų?"
„Juk mėgsti rašyti, ar ne, ir atrodo, kad tavo pirmoji knyga tu­
rėjo pasisekimą, tai kodėl tau netapus rašytoju?"
„Iš knygų rašymo nepraturtėsi", - spyriojausi aš.
„O kodėl tu nori praturtėti? Pragyventi pajėgsime. Galiu dirbti
neblogiau už tave, o tu tikriausiai retkarčiais gausi kiek padėstyti
vadybos kursuose, jei prisireiks."
„Rizikinga."

37
 „Toks gyvenimas. O man jau nusibodo gyventi su stresų iška­
muotu zombiu."
Taip prasidėjo mano, kaip nepriklausomo žmogaus, blusos, gy­
venimas.
Paskui kelerius metus nešiojausi kišenėje nedidelę kortelę. Joje
buvo dvi skiltys - „Į“ ir „Iš“ - mano numatomoms pajamoms ir išlai­
doms ateinančiais metais surašyti. Metų pradžioje „lš“ skiltis visada
atrodė didesnė, bet metų pabaigoje skiltis „į“ paprastai ją pasivyda­
vo. Maniau, teks nervintis labiau, bet nereikėjo. Jaučiau tokį paleng­
vėjimą, kad nereikia nieko prašyti leidimo nei pritarimo, pirmą kartą
galėjau pats vienas tvarkytis gyvenimą, nereikėjo apsimetinėti esant
tuo, kuo nebuvau, pagaliau pažinti save patį ir patogiai jaustis savo
kailyje.
Kai kas tą pasiekia greičiau už mane. O kiti nepasiekia niekada,
gal ir nenori pasiekti.
Žinoma, palikęs organizacijų pasaulį aš kai kurių dalykų ir pasi­
gedau. Pasigedau malonaus jausmo, kad priklausau kažkam dides­
niam už save, jutimo, kad net man susirgus ar išvykus reikalai nesu­
stos. Dirbant savarankiškai, jei ko nors nepadarysi, tai taip ir liks
nepadaryta. Tad reikia visą laiką stengtis, nors būtų malonu kartais
atsipalaiduoti, leisti pasiplėšyti kitiems. Pasigedau palaikančios in­
frastruktūros. Shell kompanijoje ji buvo galinga. Ten nereikėjo net
pildyti mokesčių deklaracijos - užpildydavo už mane. Vindzore pa­
galba buvo minimali, bet ir ten buvo kam pildyti sąskaitas, vesti bu­
halteriją ir kartotekas, turėjau sekretorę, kuri sekė mano dienotvarkę
ir padėdavo tvarkyti reikalus. O dabar viską reikėjo pačiam.
O labiausiai pasigesdavau savo kolegų. Nepasakyčiau, kad visa­
da su jais sutariau ar labai juos visus mėgau, tačiau su jais buvo gali­
ma pasidalyti problemomis, jiems darbas rūpėjo kaip ir man. Jie su­
darė bendriją, kolektyvą, jų gyvenimas iš dalies susipynė su manuo­
ju, su jais būdavo galima paliežuvauti, kartu pasukti galvą, pasiskųs­
ti gyvenimu. Jie buvo laikini bendrakeleiviai šio gyvenimo kelionė­
je- .. .
Visi juntame poreikį kažkam priklausyti. Vienišumas, atsiran­
dantis, kai eini per gyvenimą pats vienas, yra atvirkščioji laisvės pu­
38
sė. Kaip aš stengiausi išspręsti šias dilemas - čia jau kito skyriaus
tema. Tačiau, jei viską sudėsime ant svarstyklių, kuriomis sveriama
laimė, tai be jokios abejonės visada nusvers laisvė.
Bet šią knygą rašau dėl to, kad tikiu, jog mes žengiame į vis
akivaizdesnį individų, pasirinkimo ir rizikos pasaulį. Jis ne visada
bus jaukus, bus didelė rizika, tačiau galimybių patiems formuoti sa­
vo gyvenimą, tapti visiškai savimi, dabar daugiau negu bet kada. Gy­
venimas ilgėja. Per visą savo amžių galima turėti ne mažiau kaip tris
gyvenimus, ir esu įsitikinęs, kad vienas iš jų turėtų būti blusos gyve­
nimas. Patyriau, kad jis pats geriausias iš įvairių mano gyvenimų.
Bet visa tai buvo vėliau. O iš pradžių reikėjo eiti į mokyklą, kad
ten mane išmokytų to, kas, visų nuomone, turėjo būti gyvenimas ko­
kioje nors organizacijoje. Toks tada laukė manęs kelias.

39
 3. MOKYKLOS SENAJAM PASAULIUI

Tas, kuris teigia, kad jo mokykliniai metai buvo laimingiausi

gyvenime, tas yra mazochistas arba turi netikusią atmintį. Taip mąs­
čiau palikdamas savo paskutiniąją mokyklą, paskutinę joje dieną.
Karštai troškau, kad toks tvirtinimas būtų netiesa, nes manęs lauktų
labai liūdnas gyvenimas.
Palikau mokyklą įsitikinęs, kad ligi tol pasaulis buvo neteisin­
gai baudžiantis, nemalonus. Geriausias būdas išlikti jame buvo per­
prasti jo taisykles, nuolankiai nuleisti galvą ir stengtis kuo geriau
atlaikyti vyresniųjų sugalvotus patikrinimus. Toks tikrai nebuvo pats
geriausias būdas rengtis nepriklausomam gyvenimui, tačiau apie
tai aš nė nepagalvodavau. Rengiausi pereiti į kitą instituciją - uni­
versitetą, kuris, kaip maniau, suteiks man teisę pereiti į tolesnes
institucijas, kuriose stengsiuosi laikytis taisyklių ir vėl atlaikyti pa­
tikrinimus, kol pagaliau mane užklups mirtis ar ateis laikas išeiti į
pensiją.
Toks buvo mano požiūris į visas tas prievarta besivadovaujan­
čias įstaigas. Kiti, kitokio sukirpimo žmonės, galbūt į jas žiūri ki­
taip. Mano žmonai iki šešiolikos metų teko mokytis net vienuoli­
koje mokyklų, daugiausia nevykusių. Ji savo mokslus baigdama
jau buvo įsitikinusi, kad taisyklės jose yra tam, kad jų būtų nesilai­
koma, įsitikinusi, kad vyresnieji dažnai yra neteisūs, kad šiame pa­
saulyje reikia pačiam pakovoti už save, nes niekas kitas to nepada­
rys. Bet juk ji iš pat pradžių rengėsi gyvenime būti blusa.
Palikau mokyklą tvirtai žinodamas tik vieną dalyką - niekada
nebūsiu mokytojas. Tačiau, be abejo, kaip tik mokytoju ir tapau,
nors ir kiek kitokiu, nei galima buvo tikėtis. Po dešimties metų jau
mokiau Shell kompanijos vadovus, o paskui ir visas mano gyveni­
mas vienaip ar kitaip buvo susijęs su mokymu. Buvau tvirtai pasi­
ryžęs mokyti ne taip, kaip mokė mane, o kitaip, geriau. Sekėsi ne
visada, tačiau įgyta patirtis man tapo išeities tašku susidaryti savi­
tam požiūriui, kurį ligi šiol laikau aktualiu ir svarbiu, nors mokyk­
los dabar jau smarkiai skiriasi nuo tų, kuriose teko mokytis man
pačiam.
40
 Airijos kaime jokių ikimokyklinių žaidimo grupių nei vaikų
darželių nebuvo. Užtat turėjau guvernančių - iš pradžių Febę, pas­
kui Joaną (o gal atvirkščiai). Neįsivaizduoju, kaip mano tėvai galė­
jo leisti sau tokią prabangą. Galiu nebent spėlioti, ar tik tos mergi­
nos dirbo ne vien už valgį, pastogę ir truputėlį kišenpinigių, - kaip
kad ruošos pagalbininkės dabar. Mano prisiminimai apie tuos lai­
kus malonūs, bet labai migloti. Ar jos išmokė mane skaityti, rašyti
ir skaičiuoti? Manau, kad taip, nes šešerių metų mokėjau jau pa­
kankamai gerai. Tada pradėjau lankyti savo pirmąją tikrą mokyklą
- vietinę pradžios, arba „nacionalinę", mokyklą, buvusią prie kelio
už pusės mylios.
Prisimenu, kad klasėje buvo labai šalta, nes šildydavo vien maža
anglimis kūrenama krosnele. Dėl nuožvarbų - dabar mano vaikams
toks žodis nežinomas - pirštai ištino, niežėjo, oda tapo labai jautri.
Tokia nejauki mokykla, tarsi tyčia pritaikyta marinti kūnui, tikrai
neprideda meilės mokslui. Sėdėdami ant kietų medinių suolų kalė­
me daugybos lentelę, deklamavome eilėraščius ir psalmes, kurias
turėdavome iškalti atmintinai - tokį skirdavo namų darbą - ir kaip
papūgos kartodavome po kelias privalomos airių kalbos frazes. Gal­
va neišnešė, ką jos reiškia ir kam jas reikia mokytis. Atrodė, kad
tiesiog vaikams taip reikia - čia tarsi savotiška skaistykla, kurioje
reikėjo pabuvoti prieš keliaujant į suaugusiųjų dangų. Man buvo
šiek tiek lengviau nei kitiems, nes tie dalykai man neblogai sekėsi.
Vadinasi, kad per delną kieta medine liniuote gaudavau ne taipjau
dažnai.
Mokykloje supratau, kad, jei ko išmokstama iš baimės, tai re­
tai išlieka galvoje ilgesnį laiką. Paprastai norisi pamiršti išmoktuo­
sius dalykus kartu su juos lydėjusiais nemalonumais. Geriausia ir
daugiausia išmokstame, jei mokytis norime. Manau, kad knygos apie
Harį Poterį ir teleteksto pranešimai mobiliuoju telefonu skatina vai­
kus skaityti labiau negu literatūros pamokos, kad ir kiek jų būtų.
Mano mokslai buvo nemalonūs, o žaidimai dar bjauresni. Iki
mokyklos augau tarp moteriškių. Be motinos ir guvernančių, turė­
jau dvi mažesnes sesutes. Tame nuošaliame kaimiškame Airijos
kampelyje iki mokyklos nepažinojau nė vieno berniuko. Nors ir

41
 nebūdinga kaimo mokykloms, - mano mokyklos bendrabutyje gy­
veno apie dvidešimt vaikų iš kitų kaimų, neturėjusių savo mokyklos.
Žinoma, j ie laikė save vietiniais, saviškių būriu, o aš buvau tik baikš­
tus pašalinis. Mane veikiau erzindavo ir pajuokdavo, negu bauginda­
vo ar prie manęs kabinėdavosi. Atrodo, taip ir neišmokau atsikirsti,
apsiginti. Tiesą sakant, stengiausi užkariauti jų palankumą, baisiai
norėjau jiems patikti, būti priimtas į jų draugiją. Atrodo, kad žemi­
nausi, be jokio reikalo ir nenuoširdžiai pataikavau didesniesiems, mėg­
džiojau jų elgesį ir troškau tapti jų draugijų nariu, nes paskui visą
gyvenimą jaučiau pagundą elgtis kaip tik taip.
Dabar suku sau galvą, kaip čia yra: ar toks gimiau, ar tokie tėra
pirmųjų mokyklos lankymo metų padariniai? Ir ar ponas Kraufor-
das, malonus, bet linkęs atokiau laikytis mūsų auklėtojas, suprato,
kad tai, kas vyksta toje betonuotoje žaidimų aikštelėje, paveikia ma­
ne ir tikriausiai visus kitus labiau, negu pamokos klasėje? Daugumai
iš mūsų mokykla yra pirmasis susitikimas su visuomene, platesne už
mūsų šeimą. Mokykloje mes pirmą kartą susiduriame su oficialia
valdžia, su formalia ir neformalia hierarchijomis, su bendraamžių
grupėmis ir gaujomis. Mokykloje tenka turėti reikalų su svetimais
žmonėmis, kurie mūsų nepažįsta ir gal net nenori su mumis bendrau­
ti. Ta patirtis turėtų būti teigiama, kiek tik įmanoma šito pasiekti.
Žinoma, reikia stengtis kuo anksčiau išmokti skaityti, rašyti ir skai­
čiuoti, nes šie svarbiausi sugebėjimai atkelia vartus į visą likusį gy­
venimą. Tik nebus jokios naudos iš sugebėjimo atkelti tuos vartus,
jei išėję už tų vartų nepajėgsite susidoroti su ten gyvuojančiomis žmo­
nių sistemomis. Ypač besirengiantiems tapti blusomis svarbu užbaigti
savo pirmąsias mokyklas su nepažeistu pasitikėjimu savimi. Man ne­
pavyko.
Nelabai liūdėdamas palikau šią mokyklą būdamas devynerių me­
tų, nors manęs laukė kita viduramžiška institucija - berniukų paren­
giamoji mokykla, toli nuo namų, kur reikia gyventi bendrabutyje, o
lankytis namie galima tik per šventes. Prisimenu, tikriausiai kaip ir
kiti, kuriems teko lankyti tokią mokymo įstaigą, paliekančius mane
joje tėvus, kai aš, direktoriaus žmonos tempiamas laiptais aukštyn į
naująjį pasaulį, vos įstengiau paslėpti ašaras. Nors iš pradžių ši įstai­

42
ga atrodė svetima ir nuošali, čia man buvo geriau nei ankstesnėje
mokykloje. Bent jau kiti čia buvo tokie pat kaip aš, o didesnėje mo­
kykloje lengviau susirasti sau tinkamą draugiją.
Mokyklos personalo bendrasis kambarys atrodė kaip kokia sa­
distiškų nepritapėlių prieglauda. Mokykla buvo viena iš nedaugelio
protestantiškų parengiamųjų, skirta nykstančiai anglų-airių netitu­
luotai kaimo diduomenei. Buvo karo metas, ir, nors Airija oficialiai
laikėsi neutralumo, dauguma fiziškai pajėgių anglų-airių stojo į bri­
tų armiją, palikdami mus su likusiais namie. Man tiesiog nepasisekė,
kad buvau vienoje iš dviejų vyresniųjų klasių, kai mokyklos direkto­
rius nusprendė išperti mus visus - po šešetą smūgių lazda per plikus
užpakalius, dėl to, kad kažkoks berniukas iš žemesnės klasės nu­
kniaukė plytelę šokolado. Direktorius pareiškė, jog mes kalti, kad
neparodėme gero pavyzdžio. Vėliau mano gyvenimas atskleidė, kad
jo žodžiuose būta tiesos - kultūros lygį iš tikrųjų nustato esantieji
organizacijų viršuje, - anuomet man atrodė baisi neteisybė.
Mušimas toje mokykloje buvo įprastas dalykas, kaip ir šaltos
maudynės, kurioms išsirikiuodavome kas rytą, nuogi ir drebėdami iš
šalčio, sekami rūstaus vyresniojo žvilgsnio. Taip mus tariamai norė­
ta užgrūdinti, bet aš negaliu atsikratyti įtarimų, kad tikrieji motyvai
buvo ne tokie kilnūs. Šiais laikais tokia mokykla be jokios abejonės
būtų uždaryta, bet, atvirai kalbant, negalėčiau dabar teigti, kad ji mums
taip jau smarkiai pakenkė. Tada su viskuo taikėmės kaip su keisto
pasaulio, kuriam ir patys priklausėme, apraiškomis ir supratome vis­
ką taip, kad čia mums perspėjimas, jog visuomenė už mokyklos sie­
n ų - despotiška. Tam tikra prasme ji, tikriausiai, tokia ir buvo. Galė­
čiau papriekaištauti mokyklai tik dėl to, kad nemokė mūsų dorotis su
visuomenės keliamais žmogui išbandymais, o temokino vien tik kaip
juos iškęsti. Mažiau kalbėti ir nelįsti į akis - štai dvi pamokos, kurias
išsinešiau iš tos mokyklos.
Tada atsitiko vienas dalykas, kuriam buvo lemta paveikti visą
mano tolesnį gyvenimą ir profesinę karjerą. Mano draugas, irgi Čarl-
sas, turėjo rengtis egzaminui dėl stipendijos studijoms Vinčeste­
rio koledže. Jam reikėjo išmokti graikų kalbą, o mūsų mokykloje
mokė tik lotynų. Tad jam surado specialų mokytoją, ekscentrišką

43
 senyvą dvasininką iš Dublino. Čarlsas paprašė manęs palaikyti
draugiją ir lankyti graikų kalbos pamokas kartu su juo. Sutikau, dau­
giau iš draugystės, nei dėl malonumo, daug nesvarstęs - juk buvau tik
dvylikos metų. Tos pamokos man labai patiko. Ekscentriškasis dvasi­
ninkas mokė senosios graikų kalbos tarsi kuo įprasčiausios užsieninės,
ragindamas mus kalbėti ja garsiai ir mąstyti taip, kaip mąstydavo grai­
kai, visą laiką pasakodamas tos civilizacijos mitus ir istoriją. Kas pa­
tinka, tą paprastai darai gerai. Ir kai jau man pačiam prireikė laikyti
egzaminus stipendijai gauti, tai, savaime suprantama, pasirinkau loty­
nų ir graikų kalbas. Egzaminą išlaikiau.
Štai taip, visai atsitiktinai, tapau savotišku klasikinės filologijos
specialistu. Angliškoje švietimo sistemoje, rekomenduojančioje dau­
giausia dėmesio skirti dviem ar trims mėgstamiausiems dalykams, aš
iki pat universitetinių studijų pabaigos taip ir likau klasikinės filologi­
jos specializantu. Dėl to niekada nesu išklausęs nė vienos gamtos moks­
lų paskaitos, man neleisdavo studijuoti matematikos, kuria domėjausi,
nes tvarkaraštis netoleravo tokio disciplinų derinio, o nuo penkiolikos
metų turėjau atsisakyti ir kitų kalbų mokymosi. Dažnai pagalvoju, kaip
būtų susiklostęs mano gyvenimas, jei ne tas pakvietimas mokytis grai­
kų kalbos.
Vėliau gyvenime supratau, kad mane mokė kaip ežį, o iš tikrųjų
esu lapė. Prisimenate tą graikų poeto Archiloęho pasakėčią, kurią lor­
das Oksfordas taip puikiai papasakojo Izajui Berlinui? „Lapė, - sakė
Archilochas, - moka dalykų daug, o ežys moka vieną didelį". Anglai ir
toliau atkakliai augina ežius, o pasauliui reikia ir to, ir to, ir lankstumo,
ir kvalifikuotumo siaurose srityse.
Neraginu, kad kiekvienas apsispręstų dėl savo ateities sulaukęs
penkiolikos ar juo labiau dvylikametis, kaip kad apsisprendžiau aš.
Gyvenimas ilgas. Reikia kuo ilgiau išsaugoti pasirinkimo laisvę. Švie­
timo sistema, sprendžianti apie žmogų veikiau iš kokio nors dalyko
mokėjimo, o ne iš potencialo mokytis ir ateityje, yra neprotinga. Ji
pasmerkia jauną žmogų apsispręsti dėl savo ateities pasirėmus tuo,
kokie dalykai jam patiko paauglystėje; tokiam apsisprendimui dažnai
turi įtakos mokytojai, su kokiais teko susidurti mokykloje, arba tai, ką
leidžia mokyklos tvarkaraštis.

44
 Tos pasekmės tradicinei angliškajai švietimo sistemai yra didelės,
jei tik ji nori užauginti daugiau lapių. Reikia ieškoti būdų, kaip geriau
įvertinti stojančiųjų į universitetus potencialius sugebėjimus. Reikia
pailginti paskutiniojo kurso studentų mokymą, kad jie galėtų išmokti
specialybės dalykų, kurių anksčiau mokėsi mokykloje paskutiniaisiais
metais. Universitetų dėstytojai turėtų pažeminti savo dalykų mokymo
lygį, kad jis nebūtų toks aukštas, prie kokio jie yra įpratę. Galimo prie­
šinimosi bet kokiems pakeitimams šaltiniai aiškūs. Tačiau visose kon­
tinentinės Europos šalyse ir Jungtinėse Valstijose švietimo sistemos
atviresnės ir platesnės. Škotijoje irgi. Panašiai turėtų daryti ir Anglija,
nes ji rizikuoja savo jaunimą įkalinti. Stebiuosi, kodėl universitetai
turi tokios didelės įtakos mūsų mokyklų darbui, kai net šiandien tik
trečdalis tokio amžiaus jaunuolių stoja į juos mokytis. Tad ar verta
stebėtis, kad daugelis alchemikų, kuriuos aš su žmona nagrinėjau reng­
damas knygą apie juos, stengėsi kuo anksčiau ištrūkti iš angliško­
sios sistemos. Joje buvo per mažai erdvės eksperimentavimui, per
mažai galimybių pademonstruoti savo potencialias galimybes, o ne
mokėjimą.
Toje parengiamojoje mokykloje aš atsitiktinai atskleidžiau dar vie­
ną dalyką. Esu gimęs liepos pabaigoje. Mokyklos tada, kaip ir dabar,
skirstydavo savo mokinius pagal jų amžių mokslo metų pradžioje, rug­
sėjo mėnesį. Gimusieji liepos ar rugpjūčio mėnesį yra šešiais mėne­
siais vyresni arba jaunesni už vidurkį. Dažniausiai tėvai už vaiką spren­
džia: pastūmėti pirmyn ar prilaikyti. Paauglystėje tie šeši mėnesiai gali
reikšti gana nemažai. Žvelgdamas į savo praeitį manau, kad man pasi­
sekė, nes mokykloje laikydavau egzaminus dažniau per vėlai, nei per
anksti; faktiškai gavau papildomus metus mokymuisi. Todėl nieko nuo­
stabaus, kad mokiausi gan gerai. Be to, aš paskutiniaisiais mokymosi
toje vienoje iš pirmųjų savo mokyklų metais buvau truputį vyresnis už
visus kitus. Todėl paskutiniuosius šešis mėnesius net buvau klasės se­
niūnu.
Pareigos iš esmės buvo beveik simbolinės. Buvau atsakingas už
tvarką per pertraukas, negalėdamas niekuo nei skatinti, nei bausti. Ap­
skritai tai pats privalėjau nustatinėti elgesio normas. Mokinius
turėjau veikti savo asmenybės jėga, nors jutau, kad kaip tik to

45
 man akivaizdžiai trūksta. Nemanau, kad savo pareigas ėjau labai
gerai, bet užtat pamačiau, kaip žmogaus vaidmuo, jo pareigos ga­
li jį formuoti. Supratau, kad - stebėtinas dalykas! - žmonės noriai
pripažįsta jus tokį, kaip jūs pats save ir vertinate. Kai pradėjau labiau
savimi pasitikėti, net nustebau pamatęs, kaip šešiasdešimties vaikų
klasė iš tikrųjų nuščiūva, kai paprašai, - nereikia nė kelti balso. Nuo
to tiesiog stebuklingai išaugo mano pasitikėjimas savimi. O viskas
tik dėl to, kad mokykloje išbuvau metais ilgiau nei reikėjo.
Taigi ir stebiuosi, kodėl taip daug tėvų nori pagreitinti savo
vaikų mokymą. Man neteko gėdytis to, kad buvau truputį vyresnis
už kitus. Tiesą sakant, net abejoju, ar kas nors žinojo. Ir tie papildo­
mi mėnesiai suteikė man dar daugiau brandumo ir dar daugiau lai­
ko mokytis. Įstojau į universitetą būdamas metais vyresnis už ki­
tus, tačiau tarp studentų buvo daug atlikusių karo prievolę kariuo­
menėje, ir jie buvo vieneriais metais vyresni už mane, nors dažnai
atrodydavo, kad netgi daugiau nei vieneriais. Aš įsitikinęs, kad iš
universiteto jie išsinešė daugiau už mane. Elizabeta pradėjo moky­
tis universitete eidama penktąją dešimtį; mūsų duktė baigė univer­
sitetą trisdešimt vienerių metų. Kaip ir daugelis dabartinių subren­
dusių studentų, tie iš kariuomenės pradėjo studijuoti, kada buvo tam
pasirengę. Taigi čia nėra visuomenės narių tarpusavio lenktyniavimo
apraiška.
Kalbant apskritai, aš dabar apgailestauju, kad egzistuoja amžiaus
ribos, taip smarkiai veikiančios švietimą. Dabartinė D. Britanijos vy­
riausybė, taip mėgstanti visokiausias statistines lenteles ir standar­
tus, yra linkusi egzaminuoti vaikus, kai jiems sueina septyneri, vie­
nuolika, keturiolika ir šešiolika metų, nepaisydama to, kad vaikai,
kaip ir suaugusieji, įvairius dalykus perpranta kiekvienas kitokiais
tempais. Visiems vienodi, standartiniai patikrinimai vaikui sulaukus
nustatyto amžiaus neišvengiamai veda prie visiems vienodų palygi­
nimų. O kadangi esame linkę lyginti save veikiau su tais, kurie aukš­
čiau, o ne žemiau mūsų, tai daugumai rezultatai būna liūdni.
Ir kam taip skubėti? Juk nereikalaujame, kad visi Jungtinės Ka­
ralystės piliečiai, sulaukę nustatyto amžiaus, laikytų egzaminus vai­
ruotojo pažymėjimui gauti. Jei imtumėm to reikalauti ir skelbtume

46
rezultatų statistines lenteles, tai, ko gero, pusė žmonių tų egzaminų
neišlaikytų. Gal dėl to keliai maloniai patuštėtų, tačiau daugelis gy­
ventojų negalėtų niekur važiuoti, taigi būtų labai apribotos jų teisės.
Manau, kad kaip tik tokį pavojų mums ir kelia egzaminų siejimas su
mokinių amžiumi mokyklose.
Keista, bet mokant muzikos taip nesielgiama. Vaikų muzikinės
žinios įvertinamos tada, kai jų mokytojai mano, kad vaikas tam jau
pasirengęs, nepriklausomai nuo jo amžiaus. Dėl to egzaminai čia pa­
prastai šventiškas įvykis, ir niekas nesiskundžia, kad dėl to smunka
mokymo lygis.
Mano tradicinė britų uždaroji privilegijuota vidurinė mokykla
buvo dar vienas sunkus išmėginimas. Jaučiau, kad mokymas tampa
kažkokia žiauria „lipimo į dangų" žaidimo atmaina. Vos pasiekiate
kokių nors kopėčių viršūnę, iš karto atsiduriate kitų apačioje. Prisi­
menu, kaip mane apnikdavo mintys, kad jei ir gyvenime bus taip pat,
tai kam man jis? Mano naujoji mokykla anksčiau buvo vidurinė kla­
sikinė, išlaikoma iš aukų fondo, o dabar privatizuota ir mėgdžiojanti
savo didesniųjų brolių pačias blogiausias tradicijas. Dviejų žemiau-
siųjų klasių mokiniai buvo vadinami „doulais"; graikų kalboje taip
vadinami vergai - tą tai aš žinau labai gerai. Vyresnieji mokiniai -
prefektai - turėjo savo doulų. Jie taip pat turėjo teisę „šaukti doulus“.
Kada tik užsimanę, galėdavo koridoriuje sušukti „Doulai!", ir mes,
nelaimingieji, turėdavome viską metę atlėkti; kas atbėgdavo pasku­
tinis, gaudavo kokį nors darbą - paprastai kokį absurdišką.
Šioje mokykloje gyvavo daugybė taisyklių ir ritualų. Daugelis jų
buvo paveldėti iš ankstesnių šimtmečių ir sunku buvo įžiūrėti juose
kokį nors racionalų grūdą. Pirmąsias savaites praleidome mokyda­
miesi juos atmintinai. Pati švelniausia iš bausmių čia buvo vadina­
mosios „eilutės" - reikėjo išrašyti šimtą ar daugiau tos nelaimingos
taisyklių knygos eilučių, - tačiau buvo galima ir gauti į kailį nuo
vyresniųjų mokinių, atsakingų už tvarką; net keli iš jų paeiliui įbėg­
davo į persirengimo kambarį ir užtvodavo kam nors lazda per už­
pakalį. Tuo keistu ritualu sukeliamas pažeminimas buvo baisesnis
už skausmą. Besimokydamas toje mokykloje nemažai sužinojau apie
neatsakingą valdžios panaudojimą. Kita vertus, čia buvo ir malo­

47
 nių, protingų jaunų žmonių, vengusių tokių dalykų. Jie padėjo taip
tvarkyti mokyklą, kad ši dirbtų konstruktyviai, ir visaip stengėsi
pagelbėti mažesniesiems.
Ištisiems mėnesiams uždaryti kartu keturis šimtus paauglių ne­
galima laikyti protingu dalyku. Pradėjęs savo gyvenimą moterų ap­
suptyje, dabar atsidūriau vyrų šiltnamyje. Tuo metu televizijos dar
nebuvo, neturėjome nė radijo, taigi buvome vien tik įnikę bendrau­
ti vieni su kitais. Mūsų grupė susitarė, kad vieną semestrą visi
rašys dienoraščius. Neseniai atsitiktinai aptikau savąjį ir pasibaisė­
jau, koks banalus tada buvo mano gyvenimas, kaip labai man rūpė­
jo, kuriai grupelei aš priklausau ar kuriai ne. Po ramiu iš pažiūros
paviršiumi kunkuliavo draudžiamos aistros. Seksas buvo didelis ta­
bu. Seksas ar kas nors panašaus su priešingos lyties atstove reiškė
staigų išlėkimą iš mokyklos. Mums drausdavo asmeninius pokal­
bius su kitais mokiniais, esančiais daugiau kaip per vieną klasę aukš­
čiau ar žemiau - šiaip sau, dėl viso pikto. Sunku patikėti, kad mūsų
kelnių kišenės buvo užsiūtos iki pat vyresnių klasių, kol sulaukėme
šešiolikos metų, kad neduotumėm valios pirštams. Taigi ar verta
stebėtis, kad jaučiausi engiamas ir buvau sutrikęs.
Visa tai buvo prieš penkiasdešimt metų, dabar ši mokykla neat­
pažįstamai pasikeitusi - kitaip ir negalėjo būti. Visų pirma tai dabar
čia kartu mokosi berniukai ir mergaitės. Atrodo, kad vertinga ir kon­
cepcija suteikti ribotą atsakomybę vyresniųjų klasių mokiniams, jei
tik jų valdžia protingai apribojama. Čia viena iš priemonių pratinti
jaunus žmones jausti atsakomybę už kitus ir atsvara grynai asmeni­
nių laimėjimų didybei, nes labai lengvai galima nukrypti į lengvabū­
dišką egoizmą. Tai viena iš privačių mokyklų tradicijų, kurią, mano
nuomone, valstybinė sistema be reikalo panaikino, tikriausiai dėl tų
ekscesų, kuriuos man teko patirti savo kailiu.
Vėliau buvau gavęs pavedimą mokyklas palyginti su kitomis ins­
titucijomis. Aplankiau daug įvairaus pobūdžio ir visokio dydžio mo­
kyklų. Mano pats pirmasis klausimas užėjus į mokyklos personalo
bendrąjį kambarį būdavo toks: kiek žmonių dirba mokykloje? Pradi­
nėse mokyklose atsakydavo, kad dešimt, didesnėse vidurinėse - kad
septyniasdešimt ar aštuoniasdešimt.

48
 „Oi! - šuktelėjo Švietimo departamento direktorius, kai jam tą
pasakiau, - jie neįskaitė valytojų."
„Ne, - atsakiau jam, - neįskaitė vaikų."
Organizaciniu požiūriu mokiniai buvo laikomi ne organizacijos
nariais, o veikiau jos produkcija, tiksliau sakant, neužbaigtais gami­
niais. Ir labai dažnai jie kaip tik taip ir buvo traktuojami, perduodami
iš vieno darbo baro į kitą, viename formuojami, kitame kiek pašlifuo­
jami, gamybos proceso pabaigoje išrikiuojami apžiūrai, netinkami at­
metami, o ne grąžinami taisyti, kiti viešai surūšiuojami, kad ateityje
juos kas nors panaudotų. Taip dirbo ir mano internatinė mokykla.
Lotynų ir graikų kalbos man padėjo moksluose, bet nė kiek nepa­
didino mano populiarumo tarp mokinių. Jie labiau vertino sportinius
laimėjimus, o mano pergalės regbio ar kriketo srityse buvo labai kuk­
lios. Tačiau man ir vėl pasisekė. Mūsų klasės auklėtojas, kartu vadova­
vęs ir mano užklasiniam darbui, buvo didelis klasikos mokovas, peda­
gogas iš pašaukimo, laikęs savo uždaviniu ne tik prikimšti mums kuo
daugiau žinių, bet ir kelti mūsų kultūrą, supažindinti mus su geriau­
siais muzikos, literatūros ir poezijos kūriniais. Vieną rytą jis įėjo į kla­
sę, kur mes jau buvome susirinkę analizuoti dar šimtą Vergilijaus „Enei-
dos" eilučių.
„Ar kas nors iš jūsų kartais neatpažino, ką šį rytą koplyčioje grojo
vargonai? - paklausė jis. Žinoma, niekas iš mūsų ten nė nebuvo. - Ogi
vieną iš žymiausių Bacho kūrinių, - paaiškino jis. - Klausykite, jau
pats laikas suprasti, ką prarandate."
Jis parsivedė mus į savo namus ir iki pusiaudienio klausėmės Ba­
cho muzikos ir pasakojimų apie šį kompozitorių. Kitus kartus kalbėjo­
mės jei ne apie Bachą, tai apie Vilfredą Oveną ar Viljamą Bleiką, o
sykį net degustavome vyną - tai buvo tarsi iš Prancūzijos atsivežtos
statinaitės vyno išpilstymo į butelius preliudija. Pamokas jis pagyvin­
davo ir praturtindavo tokiais nelauktais įtarpais, nenumatytais jokioje
mokymo programoje, kad prisiminiau dar ilgai, net jau pamiršęs visas
Vergilijaus eiles.
Vadindavome jį „vergų pirkliu", kadangi jis taip spaudė mus prie
mokslų. Tačiau ši pravardė buvo veikiau malonybinė, nes juk aiškiai
matėsi, kaip jis tiki mumis ir mūsų galimybėmis. Gyvenime nepapras­

49
 tai svarbu kuo anksčiau gauti „auksinę sėklą“ iš asmens, kurį gerbiate,
išgirsti pagyrimą, tikėjimo jumis žodžių - tuomet sustiprėja pasitikė­
jimas savimi. Aš tą „sėklą“ gavau iš „vergų pirklio". Ligi šiol tebema­
nau gavęs iš jo pačią didžiausią dovaną, kokią mokytojas gali duoti
mokiniui bet kokiame amžiuje. Amžinai liksiu jam dėkingas, nors ir
įtariu, kad mano vėlesnę naftos kompanijos darbuotojo karjerą jis
galėjo traktuoti kaip įrodymą, kad visos jo pastangos nuėjo šuniui
ant uodegos. Jis buvo kaip tik toks, kokie ir turėtų būti didieji moky­
tojai, ir jis, visai sąmoningai, pakeitė mano gyvenimą, primygtinai
ragindamas verčiau pabandyti gauti stipendiją studijoms Oksfordo
universitete, o ne stoti į Trejybės koledžą Dubline, kur mokėsi mano
tėvas, o dar anksčiau ir jo tėvas.
Išvykau į Oksfordą laikyti egzamino, vadindamas tokį žingsnį
tik praktiniu pabandymu, tačiau man nusišypsojo laimė - man buvo
paskirta didžioji stipendija studijoms Orielio koledže. Pagalvojau,
kad geriau žvirblis rankoje nei briedis girioje, ir priėmiau stipendiją
nelabai net suvokdamas, kad faktiškai palieku Airiją, nes Oksfordas
tam tikra prasme padarys iš manęs anglą. Tačiau „vergų pirklys" bu­
vo teisus. Mokymo sistema Oksforde - darbas su dėstytoju akis į akį,
savaitiniai rašiniai ?r daug suteikiamo savo nuožiūra panaudoti laiko
man labai tiko. Dabar suprantu, kad ta sistema baisiai privilegijuota,
paskutiniojo kurso studentų individualaus mokymo sistema per brangi,
kad galėtų išlikti. Aš esu laimingas, kad man teko jos paragauti. Kla­
sikinės filologijos studijos Oksforde prasidėjo nuo kalbos, bet toliau
buvo nagrinėjama Graikijos ir Romos istorija bei jose susiformavusi
filosofinė tradicija. Mane skatino tyrinėti idėjas ir hipotezes, nesi­
tenkinti vien žiniomis ir faktais, o ieškoti jų prasmės. Mano mokyk­
linis lavinimas baigėsi, prasidėjo mano ugdymas. Pagaliau pradėjau
mąstyti pats.
Man vis dar atrodė visai nenaudinga mokėti vien tik versti iš
anglų kalbos į graikų kalbą ir atvirkščiai, bet laikui bėgant pamačiau,
kad svarbu ne pats dalykas, kurio mokomasi, - aš jau seniausiai da­
lykus pamiršau. Svarbus yra pats procesas, būtinybė spręsti pačiam,
savarankiškai. Sykį, kai buvau iki ausų pasinėręs į pramogas ir links­
mybes, savo referatą nusirašiau iš vienos mažai žinomos knygos apie

50
Graikijos istoriją ir perskaičiau savo dėstytojui. Jis nieko nepasakė,
tik grėsmingai tylėdamas priėjo prie savo knygų spintos, išsitraukė
savąjį to nežinomo istorijos veikalo egzempliorių, susirado reikiamą
puslapį ir pradėjo skaityti toliau nuo tos vietos, kur aš baigiau. Iš
siėdos paraudau kaip vėžys. Daugiau nereikėjo nė žodžio. Oksforde
niekam nebuvo įdomus svetimų darbų kartojimas, kol tie darbai ne­
tapdavo - j e i apskritai tapdavo - tavo paties savarankiško mąstymo
sudėtine dalimi.
Beje, aš savo referatą perskaičiau garsiai. Taip ten buvome įpra­
tę. Tada man atrodė, kad dėstytojai tiesiog tingi skaityti mūsų darbus
patys, nors dabar manau, kad jie klausymui išeikvodavo daugiau psi­
chinės energijos, negu būtų sunaudoję skaitymui. Užtat tikrai žinau,
kad nuo to pasikeitė mano rašymo stilius. Nerašau ilgais sakiniais,
išmargintais įterpinių, taip mėgstamais mokslininkų. Skaityti tokių
garsiai būtų neįmanoma. Taigi net jei kitokios naudos iš garsinio skai­
tymo nebuvo, išėjome puikią rašymo radijui mokyklą. Vėliau girdė­
jau, kad Italijoje vaikai daugumos dalykų egzaminus laiko žodžiu.
Taigi nesistebiu, kad italai taip aiškiai taria žodžius ir labiau mėgsta
bendrauti telefonu, o ne internetu.
Dabar manau, kad mūsų mokykloms reikia mokymo programų,
skirtų ne tik turiniui, bet ir procesui, vyksmui. Prieš dvidešimt metų
įėjau į grupę, pradėjusią kampaniją, kurią pavadinome „Gabumų ug­
dymu". Viešame manifeste pareiškėme, kad gerai subalansuota švie­
timo sistema, žinoma, turėtų apimti žinių įgijimą ir analizavimą. Ta­
čiau ji taip pat turėtų apimti ir kūrybinių sugebėjimų lavinimą, mo­
kėjimą imtis užduočių ir jas atlikti, sugebėjimą susidoroti su kasdie­
nio gyvenimo problemomis, taip pat mokėjimą visa tai daryti ben­
dradarbiaujant su kitais.
Savo kampanijos tikslais aš kreipiausi į vienos mūsų šalies pres­
tižinės privačios mokyklos personalą. Susitikimo pabaigoje mokyk­
los direktorius atsistojo ir tarė: „Jaučiu, kad jūs nepritarsite daug kam,
kas vyksta mūsų klasėse, bet nustebtumėte pamatę, kaip tiksliai tai­
kome jūsų idealus užklasinei veiklai, viskam, ką mūsų mokiniai ten
daro - sporto aikštelėse, dramos ar muzikos būreliuose, savo klu­
buose, dirbtuvėse ir bendruomenės darbuose".

51
 „Neabejoju, kad taip darote, - atsakiau jam. - Tik visa bėda, kad
ne visos mokyklos turi laiko ir galimybių tokiai į mokymo progra­
mas neįeinančiai užklasinei veiklai.41
Jei tik mokyklos būtų mano žinioje, tai neatsispirčiau pagundai
padalyti dieną į dvi dalis: vieną dalį praleisti klasėje - įgyti žinių ir
analizavimo įgūdžių, o kitą dienos pusę praleisti už jos ribų, paskirti
tokiems projektams ir veiklai, kad ugdytų darbo įgūdžius ir teiktų pa­
tirtį. Galbūt kiekvienai iš tų mokymo sričių reikėtų skirtingų mokyto­
jų, tačiau darbo įgūdžių kuo puikiausiai galėtų mokyti ir savanoriai iš
pačios bendruomenės, tam tiktų ir stažavimasis bei mokinių nukreipi­
mas į vykdomus projektus.
Oksfordo universitetą baigiau pirmos klasės diplomu. Džiau­
giausi be galo, mano tėvai irgi buvo patenkinti, tačiau, tiesą sakant,
niekas niekada manęs nepaklausė, kokios klasės diplomą turiu, kol
neteko kreiptis į kitą akademinio pobūdžio įstaigą. Įdomu, kodėl
mes taip terliojamės su visais tais laipsniais ir suskirstymais, suke­
liančiais mums tiek galvos skausmo, jei faktiškai svarbu tik vienas
dalykas - ar tu diplomą turi, ar ne. Kai mūsų sūnus pradėjo dirbti
aktoriaus darbą, jis parodė man savo trumpą gyvenimo aprašymą,
kurį sukūrė norėdamas patekti į teatro programą. Pasakiau, kad
man patinka, tik paklausiau, kodėl nepaminėjo savo išsilavinimo
ir turimų diploųių; man atrodė, kad kaip tik tuo jis galėtų teisėtai
didžiuotis.
„Tėti, - tarė jis gan atlaidžiai, - teatro pasaulio žmonėms visiš­
kai neįdomu, kur kas mokėsi ir kokius laikė egzaminus. Juos domi­
na tik tai, ką kuris su tomis žiniomis nuveikė.11 Supratau.
Nustebau sužinojęs, kad aš, kaip universiteto absolventas, to
meto D. Britanijoje priklausiau labai negausiai mažumai. Tais me­
tais tik 8 procentai atitinkamos amžiaus grupės jaunimo stojo į uni­
versitetą. Tas išryškėjo vėliau. Kai tyrinėjau devintojo dešimtmečio
švietimo valdymo sistemas, tai nustačiau, kad devyni iš dešimties
žmonių, kurie 1980 metais turėjo jau daugiau kaip penkiasdešimt
metų amžiaus, buvo lankę mokyklą tik iki penkiolikos metų ir vėliau
negavo jokio kito formalaus išsilavinimo. Iš to labai aišku, kodėl tuo
metu taip stokota perspektyvinio vadovavimo D. Britanijos verslo

52
v iršūnėse: juk dauguma iš tų 10 procentų, toliau tęsusių mokslą mo­
kyklose, tapo kitokiais specialistais ir valstybės tarnautojais, o ver­
slas liko be labiausiai išlavintų ir smalsiausių protų.
Prancūzijoje norima, kad 75 procentai atitinkamos amžiaus
erupės jaunimo po mokyklos vienokiu ar kitokiu būdu mokytųsi to­
liau. Kad taip būtų ir D. Britanijoje, reikia, kad mokslas taptų prieina-
mesnis. Mokymasis ne visą dieną, nuotolinis mokymasis, kaip kad At­
virajame universitete, ir vakariniai kursai turėtų tapti norma, kad besi­
mokantys žmonės galėtų užsidirbti. Prestižiniai universitetai tada pa­
lengva virstų magistrantūromis, išsilaikančiomis iš tyrimams skiriamų
dotacijų ir iš įnašų tų studentų, kurie tikisi, kad jų diplomai atsipirks.
Kai dėl manęs, tai buvau nusprendęs, kad su mokslais baigta, kai
baigiau Oksfordo universitetą ir pradėjau vadinamąją gyvenimo mo­
kyklą. Dabar gailiuosi, kad neišnaudojau galimybės atlikti karo prie­
volę, porą metų patarnauti armijoje. Sprendžiant iš žmonių atsiliepi­
mų, tai būtų buvęs ne tik malonumas, bet ir proga išmokti viso to, ko
neišmokau apie tai, kaip elgtis su žmonėmis, spręsti problemas ir už­
tikrinti, kad tai, kas numatyta, būtų įvykdyta. Bėda, kad manęs, kaip
Airijos piliečio, negalėjo prievarta paimti į armiją, nebent būčiau pasi­
likęs dirbti D. Britanijoje; taigi viskas priklausė nuo mano apsispren­
dimo.
Tuo metu man ta mintis nepatiko. Visų pirma tai karinė tarnyba -
rimtas dalykas; neseniai vienas mano draugas žuvo Korėjoje, o kitas
buvo sunkiai sužeistas kariaudamas tolimoje šalyje už žmones, apie
kuriuos nieko nė nežinojau. Tačiau manau, kad neiti į kariuomenę ma­
ne vertė dar viena bailumo atmaina. Bijojau, kad nepajėgsiu susidoroti
su karininko pareigomis ir apsigėdinsiu. Tas nenoras tarnauti armijoje
man nepigiai atsiėjo. Mat mano prodėdė, buvęs škotų Juodojo karališ­
kojo sargybos pulko generolas, tikėjosi išvysti mane savo senajame
pulke. Ne be pagrindo pavadinęs mane bailiu, jis išbraukė mane iš
savo testamento ir netrukus mirė.
Dabar suvokdamas, ką mano nuomone, praradau, pritariu min­
čiai, kad daugumai žmonių reikėtų įvesti kokią nors privalomą sociali­
nę ar visuomeninę tarnybą tuoj po mokyklos. Savanoriškos organiza-
clJos, tokios kaip Raleigh International, Community Service Volun-

53
 leers ir kitos, sudaro šitokių galimybių D. Britanijoje, o Taikos kor­
pusas Amerikoje. Jos atlieka svarbų darbą, tik, kaip visada, jų sava­
noriais paprastai tampa tie, kuriems to mažiausiai reikia.
Taigi vietoj karinės tarnybos pasirinkau darbą olandų Karališko­
je Shell grupėje. Iš karto mane nukreipė į keturių mėnesių kursus. Jie
vadinosi tik apmokymu, o ne mokymu, bet tie kursai ne ką tesiskyrė
nuo to, ką veikiau iki tol, nebent tik kad dabar už tai mokėjo man, o
ne aš. Per įvadinį kursą nagrinėjome puslapį po puslapio storą infor­
macinį rinkinį apie šią pramonės šaką ir pačią kompaniją; dauguma
žinių išgaruodavo man iš galvos tą patį vakarą, išstumtos geresnių
dalykų. Paskui keturias savaites praleidome laboratorijoje. Man bu­
vo naujas dalykas: rodė sumažintu masteliu, kaip rafinuojama naf­
ta, kaip matuojamas jos klampumas, tankis ir kitokių techninių gud­
rybių.
Informacijos buvo gausu, net per daug, bet, kadangi niekas ne­
žinojo ar nesakė, į kurį pasaulio kraštą man teks vykti ir kokį darbą
dirbti, tai sunku buvo atspėti, kurie iš tų duomenų man pravers, o
gal bus net gyvybiškai svarbūs. Informacija be konteksto tėra tik
sausi duomenys, kurie greit užsimiršta. Per visus tuos mokslus iš
mūsų tereikalavo uždegti Bunzeno degiklius ir retkarčiais ko nors
paklausti.
Po septynerių metų man pasitaikė proga pačiam organizuoti kai
ką panašaus. Mano vadovybė, gerai nežinodama, ką daryti su manim
grįžusiu po šešių mėnesių darbo pietryčių Azijoje, paskyrė mane Gru­
pių valdymo mokymo centro vadovo pavaduotoju. Atsakingas tapau
už kursus vidurinės grandies vadovams, suvažiuojantiems iš viso pa­
saulio. Renginys nebuvo toks svarbus, kaip galėtų pasirodyti. Man
reikėjo tik organizuoti, kad iš centrinės administracijos paeiliui atei­
tų skyrių vadovai papasakoti apie savo padalinių darbą. Dar viena
krūva niekam nereikalingų duomenų. Nusprendžiau, kad visiems bus
daug įdomiau susirasti realių problemų, su kuriomis būtų galima pa­
dirbėti, tokių, kokių išpešiau iš tų centrinės administracijos skyrių.
Taip mąsčiau prieš verslo mokyklų atsiradimą D. Britanijoje, taigi
dar nė nežinojau, kad ne aš vienas išradinėju konkrečių atvejų nagri­
nėjimą.

54
 Todėl nieko nuostabaus, kad visi, įskaitant ir aukščiausius vado­
vus, atėjusius pasiklausyti grupės išvadų, pripažino, kad taip daug
įdomiau. Man irgi. Tiesą sakant, buvau susižavėjęs. Susiradau sau
mėgstamiausios veiklos - mokyti suaugusiuosius, mokymo konteks­
tui panaudojant realaus gyvenimo situacijas. Kai kompanija nuspren­
dė, jog man atėjo laikas, kaip paaiškino, „sušlapti kojas“, ir paskyrė
mane vadovauti savo filialui Liberijoje, aš pagalvojau, kad jau laikas
su ta kompanija atsisveikinti. Naujajai Londono verslo mokyklai rei­
kėjo žmogaus, kuris galėtų pradėti jų pagrindinę vykdomąją progra­
mą. Buvau pasirengęs ir norėjau imtis šio darbo, ypač išgirdęs, kad
norėtų pasiųsti mane metams į Masačūsetso technologijos institutą
Kembridže, Masačūsetso valstijoje, pasimokyti, kaip amerikiečiai mo­
ko vadovus.
Kartais pusiau juokais sakau, kad vienintelis dalykas, kurį suži­
nojau to instituto Slouno mokykloje, buvo tas, kad man nereikėjo ten
vykti, ir priduriu, kad tam sužinoti reikėjo ten nuvykti. Vykau į Ame­
riką įsitikinęs, kad jos bibliotekose slypi kalnai žinių ir išminties,
kurią jie slepia nuo mūsų. Tad man tereikėjo pasigrobti kai ką iš tų
žinių ir parsivežti į Europą. Apstulbau išvydęs, kad daugumą to, ką
jie žino, aš jau pats žinojau iš patirties, buvau išmokęs per ilgą laiką,
tik nevadinau moksliškais vardais. Kaip Moljero ponas Žurdenas, aš
pamačiau, kad vartoju vadovavimo prozą, pats to nesuvokdamas. Ži­
noma, amerikiečiai turi tam tikrų techninių gudrybių ir idėjų, kurios
iš tiesų naujos, tačiau dauguma jų - paprasčiausias sveikas protas,
pakylėtas iki mokslinės teorijos. Tačiau ten praleistas laikas nenuėjo
niekais - nepaprastai išaugo mano pasitikėjimas savimi. Supratau,
kad labai įnikusių į darbus vadovų mokymas bus veiksmingas tik
susietas su jų patirtimi.
Sugrįžau į Londono verslo mokyklą, atidarytą vos prieš metus.
Čia man pavedė kurti savą metų trukmės stacionarinio mokymo pro­
gramą viduriniosios grandies vadovams, vadinamąją Slouno progra­
mą, kurią ką tik baigiau Amerikoje. Pavedimas nuostabus, jei ne du
dalykai: mūsų mokykloje labai mažai dėstytojų ir nė vieno klausytojo
- nebent man būtų pavykę įkalbėti dvi dešimtis britų verslininkų iš­
leisti vieneriems metams po vieną iš savo perspektyviausių vadovų, ne

55
 tik mokant jam visą atlyginimą, bet dar sumokant už jo mokymą. Be­
silankydamas tų verslininkų kabinetuose sužinojau, kad vienos dienos
seminarai - ilgiausias vadovų mokymo renginys, kokiam jie kada nors
yra skyrę pinigų, ką jau kalbėti apie lankymą. Dauguma jų tikriausiai
palaikė mane bepročiu.
Tačiau galų gale aštuoniolika vadovaujančių darbuotojų užsirašė į
mano programą. Be tradicinių verslo dalykų, aš galėjau daug jų moky­
mosi dienų užpildyti savo paties pedagoginėmis idėjomis. Vedžiojau
juos į teatrą. Aiškinau jiems, kad pjesės - tai konkretūs gyvenimo at­
vejai. Daug daugiau galima išmokti, svarstant „Karaliaus Lyro“ temas
ir dilemas, negu nagrinėjant kokį nors šeimos verslą; be to, čia daug
įdomesnė tema namų darbams. Vienas mano draugas iš mokslų Ame­
rikoje laikų, dabar dėstantis Londono ekonomikos mokykloje, vedė
seminarų ciklą, kurį mes vadinome skaitiniais apie valdžią ir atsako­
mybę. Juose kaip medžiagą diskusijoms naudojome garsius romanus
ir pjeses.
Ne taip lengva pamiršti nuostabą ambicingų jaunų administrato­
rių veiduose, kai patį pirmąjį rytą įėję į auditoriją išvydo jų laukiančius
du tekstus: vienas iš jų buvo „Valdymo apskaita", kitas - Sofoklio „An-
tigonė“. Aš įrodinėjau, kad vertybės, įsitikinimai ir emocijos, sudaran­
čios Sofoklio pjesės pagrindą, tiems atsakingus postus užimantiems
administratoriams ne mažiau svarbios už visus greta gulinčios „Valdy­
mo apskaitos" skaičius. Tuos dalykus geriausia atskleisti ir tirti re­
miantis didžiąja literatūra. Kaip tik dėl to ir po daugelio šimtmečių
mes tebestovime eilėse, norėdami patekti į Sofoklio ir Šekspyro pjesių
spektaklius. Neįtraukti jų į vadovų mokymo programas reiškia igno­
ruoti žmogiškąjį pradą, sudarantį kiekvienos organizacijos pagrindą.
Tokios savo nuomonės nepakeičiau iki šiol.
Tačiau pats geriausias mokymo kontekstas yra realus gyvenimas.
Su atsakingais darbuotojais man teko lankytis ir komunistinėse šalyse,
ir Amerikoje, nagrinėti ir lyginti organizacijas. Čia buvo geriausia, ką
galėjau padaryti, tačiau kuo toliau, tuo labiau stiprėjo mano įsitikini­
mas, kad neįmanoma tikrovės perkelti į auditoriją; auditorijoje įmano­
ma tik išmokti geriau analizuoti ir suprasti. Kadangi visi mūsų mokyk­
los pirmieji dėstytojai buvo Amerikos magistrantūroje ar doktorantū-

56
roję, tai mes perėmėme amerikietiškąją stacionarinio mokymo tradici­
ją ir ignoravome britiškąją tokių disciplinų kaip medicina, teisė ir ap­
skaita profesinio mokymo tradiciją. Šiose profesijose auditorinis mo­
kymas glaudžiai susietas su dėstytojų prižiūrima praktika. Kodėl
reikėtų kitaip daryti mokant vadovo darbo? Juk čia tokia praktinė
disciplina!
1987 metais savo ataskaitoje Nacionalinei ekonomikos ir plėt­
ros žinybai rekomendavau, kad vadovų mokymo tik dalis vyktų au­
ditorijoje, o kita dalis - darbo vietoje, vadovaujant patyrusiems kon­
sultantams. Daug daugiau pasitenkinimo man suteikė įvadinis kur­
sas, kurį padėjau sudaryti ir parašyti Atvirojo universiteto verslo
mokyklai. Tas kursas vertė klausytojus viską sieti su jų pačių patir­
timi dabartinėse darbo vietose. Aš įrodinėjau, kad atsietai nuo prak­
tikos galima dėstyti vien tik verslo „kalbas“, tokias disciplinas kaip
apskaita ir statistika, rinkodara ir skaičiavimo technika, ir geriau­
sias tam laikas - vadovo karjeros pradžia. Stacionariniai visos die­
nos kursai veiksmingi rengiant analitikus ar konsultantus, bet tik
ne vadovus. Tačiau tuo metu buvau priverstas palikti savąją verslo
mokyklą.
Prieš porą metų buvau pakviestas pirmininkauti Šiaurės Angli­
jos švietimo konferencijai. Ta konferencija buvo pirmoji, surengta
valstybinės švietimo sistemos strategams ir administratoriams. Su­
tikau manydamas, kad galėsiu pasinaudoti proga propaguoti savo
idėjoms, kaip mokyti savarankiško darbo, kaip mokyti alchemijos.
Atidarymo kalboje užsiminiau, kad daugelis alchemikų, kurių veiklą
tyrinėjome mudu su žmona, mokykloje buvo neklusnūs. Ko gero,
sakiau aš, reikėtų nebijoti mūsų mokyklose atlaidžiau žiūrėti į ne­
klusnumą. Ne tie buvo žodžiai arba ne tie klausytojai. Konferenci­
jos dalyvius pašiurpino mintis apie nederamo elgesio klasėse tole­
ravimą. Mano, kaip konferencijos pirmininko, autoritetas dėl to ge­
rokai smuktelėjo.
Žinoma, konferencijos dalyviai buvo teisūs. Tai, kad kai kurie
alchemikai buvo neklaužados, dar nereiškia, kad visi neklusnūs vai­
kai taps alchemikais. Aš tik norėjau įžiebti diskusiją. Man reikėjo
pasakyti, kad, nors tvarka ir drausmė yra svarbūs dalykai bet kuriai
 bendruomenei, kartu turime labiau skatinti mokyklose ir smalsu­
mą, iniciatyvą, norą eksperimentuoti, nesijaudindami, kad dauge­
lis tų eksperimentų gali nepasiteisinti. Tada klausytojai tikriausiai
būtų pritariamai palinkčioję galvomis - ir pamiršę.
Lieku įsitikinęs, kad turėtumėm laikyti savo mokyklas patiki­
ma dirva eksperimentuoti su gyvenimu ir atskleisti talentus - juk
gabumų turime visi, net jei per egzaminus jie ir neatsiskleidžia, -
prisiimti atsakomybę už paskirtas užduotis ir už kitus žmones, mo­
kytis išmokti to, ko reikia ir kada reikia, tirti savo vertybes ir po­
žiūrį į gyvenimą ir visuomenę. Man tokia mokymo programa daug
įdomesnė už kitokią, prikimštą faktų. Taip pat turėtumėm dosniai
dalinti mokiniams „auksines sėklas". Seras Ernestas Holas, muzi­
kas, verslininkas ir socialinis darbuotojas, sako, kad Pablas Kazal-
sas kažkada rašė:
„Kodėl nesakome vaikams mokykloje, kas jie yra? Mes turėtu­
mėm sakyti jiems: ‘Ar žinote, kas jūs esate? Esate nuostabūs. Esate
nepakartojami. Visame pasaulyje nerasite vaiko, kuris tiksliai atkar­
totų kitą. Per milijonus metų niekada nebuvo dviejų vienodų vaikų.
Pasižiūrėkite į savo kūną. Koks jis nuostabus - tos jūsų kojos, jūsų
rankos, jūsų vikrūs pirštai, jūsųjudėjimo būdas. Jūs galite tapti Šeks­
pyrais, mikelandželais, bethovenais. Galite tapti kuo tik norite. Jūs
nuostabūs.

58
 II dalis
KAPITALIZMO PRAEITIS,
DABARTIS IR ATEITIS
 4. SENIEJI IR NAUJIEJI DRAMBLIAI

Aš buvau parengtas institucijų ir korporacijų pasauliui, tad ir susi­

ruošiau įsilieti į jį. Nusprendžiau niekada ateityje nebūti neturtingas, ir
man atrodė, jog geriausias būdas užsitikrinti bent jau pasiturintį gyve­
nimą bus įsidarbinti kokioje nors korporacijoje. Taip maniau ne aš vie­
nas. Tie laikai priklausė dirbantiems organizacijose, kai firmos siūlė
daug to, ko norėjosi iš gyvenimo, - saugumo, paaukštinimo darbe per­
spektyvų ir galimybės dirbti. Puikus buvo laikas, kol jam atėjo galas,
nes kai sienos tarp valstybių pradėjo nykti, ryšiai pagerėjo, o konku­
rencija padidėjo, - tos korporacijos buvo priverstos radikaliai keistis.
Tas verslo pasaulis, kuriame tada atsidūriau, dabar jau dingęs vi­
siems laikams. Naujosios organizacijos jau visai kitokios ir neišven­
giamai bus priverstos keistis dar labiau. Šiame skyriuje žvelgiu į praei­
tį, kaip buvo tada, ir į ateitį - į naujus išbandymus, su kuriais teks
susidurti ateities drambliams.

GYVENIMAS SENUOSIUOSE DRAMBLIUOSE

Turbūt tebesapnuoju, pamaniau, kai pažvelgęs nuo savo gulto

kajutėje pamačiau stovinčią šalia gražią tajų merginą permatomu baltu
kinišku chalatėliu. „Aš esu Dona, - prisistatė šis sapno reginys, - ir
esu iš Shell. Atėjau sutikti jūsų.“ Pagalvojau, kad gyvenimas, ko ge­
ro, bus dar geresnis, nei maniau. Atvykau į Singapūrą 1956 metais
keleiviniu laivu pradėti savo gyvenimo verslo pasaulyje rinkodaros
darbuotojo stažuotoju Shell kompanijos Singapūro filiale, kurio veik­
los sritis tada apėmė Malają ir Britų Borneo.
Dona buvo tik pirmas pavyzdys, su kokia švelnia meile ši kom­
panija tada rūpinosi kitose šalyse dirbančiais savo tarnautojais. Dona
buvo „sutikinėtoja ir pasveikintoja“, priskirta man kaip gidė ir ofi­
ciali draugė keletui pirmųjų dienų, kol susiorientuosiu. Faktiškai mane
beveik iš karto išsiuntė į Kvala Lumpūrą, o čia jau laukė man ir dar
vienam jaunam viengungiui paskirtas kompanijos butas - dar vienas
netikėtumas. Nė nenumaniau, kaip gali atrodyti malajiškas butas, bet
61
 tikrai nesitikėjau, kad jis bus gražaus seno, sode stūksančio kolonijinio
stiliaus namo viršutiniame aukšte; name buvo sodininkas ir amah -
tarnas.
Pradėjau suprasti, jog Shell yra tai, ką sociologai vadina „totaline
organizacija1', - ji apėmė visą žmogaus gyvenimą. Ji net galėjo pasidi­
džiuoti savąja regbio komanda, galinčia pakovoti su kasmetinių šalies
čempionatų nugalėtojais. Būdamas naujausias iš maždaug pusantro šimto
iš kitur atvykusių kompanijos darbuotojų ir vienas iš pirmųjų absolven-
tų-stažuotojų (eufemizmas neišmanančiam apie verslą ir neturinčiam
gyvenimo patirties žmogui pavadinti), aš buvau tiesiog naujas vaikinas,
į kurį niekas nekreipė dėmesio. Bent jau iki to laiko, kai man pavyko
pasiekti lemiamus taškus vietinėse regbio rungtynėse. Kitą rytą įstaigos
vestibiulyje mane pasveikino pats generalinis direktorius: „Džiaugiuo­
si, kad dirbate pas mus, Handi", - tarė jis. Susilaukiau pripažinimo.
Tačiau vis dar nebuvo žinoma, ką su manimi daryti. Betgi man
pasisekė. Vadovas Kvala Lumpūre buvo kovotojas su nusistovėjusio­
mis pažiūromis ir, kaip vėliau supratau, laikomas „ne visai sveiku". Jo
nuomone, geriausias būdas išmokyti mane verslo ir valdymo gudrybių
- priversti mane porą mėnesių sekioti paskui jį. „Sėdėk kampe, nekal­
bėk, kai kabinete bus dar kas nors, tik klausyk ir mokykis. Dalyvauk
visose mano išvykose ir apsilankymuose, bet nesikišk. Ir kuo dažniau
svarstysime, ką galvoji apie tai, ką matei ar girdėjai."
Tai buvo nuostabus įvadas į vieno senųjų laikų dramblio gyveni­
mą. Greit pastebėjau, kad perimu senąją tradiciją. Man nuolat primin­
davo, kad Shell kompanija čia veikia nuo šimtmečio pradžios. Jos ge­
neralinio direktoriaus namai Singapūre ne ką teatsiliko nuo generalgu­
bernatoriaus namų (Singapūras tada dar buvo britų kolonija). Man ne­
reikėjo nešiotis pinigų. Pakakdavo mano parašo su užrašu Shell po juo,
ir visi žinojo, kur siųsti sąskaitą, neabejodami, kad ji bus apmokėta.
Reikėjo laikytis tam tikrų standartų. Shell stengėsi pabrėžti, jog ji ge­
resnė už vidutinę kompaniją: kruopšti, saugi, efektyvi. „Galite pasitikė­
ti Sheir, - skelbė reklaminiai skydai pakelėse, ir tas šūkis buvo adre­
suotas tiek mums, kompanijos darbuotojams, tiek mūsų klientams. Su­
sidarydavo įspūdis, jog aš ne tik verslininkas, bet ir didelės organizaci­
jos atstovas. Tai buvo malonu.

62
 Tačiau ne viskas skatino tokį pasitikėjimą. Vieną vakarą praleidau
su kaučiukmedžių plantacijos valdytoju. Besišnekant paaiškėjo, kad jis
yra mūsų vienintelės konkurentės klientas, nelabai patenkintas drau­
gyste su ja, ir buvo galima nesunkiai įtikinti jį pasirinkti mūsų kom­
paniją. Kai pasakiau apie tai savo vadovui, jis aiškiai sumišo. Nega­
lime perimti to kliento, paaiškino jis, jei konkurentui neatiteks kita
lygiavertė mūsų sutartis. Toliau jis aiškino, jog mes vis dar dirbame
pagal didžiausių naftos kompanijų seną „kaip yra“ susitarimą, pagal
kurį rinkos dalys kai kuriuose regionuose išlieka pastovios. Šio gan abe­
jotino susitarimo, kurio teisėtumas man kėlė įtarimų, logiškas paaiškini­
mas buvo tas, kad taip pasiektas stabilumas leidžia geriau vykdyti ilga­
laikį planavimą ir sumažinti išlaidas.
Tos mažesnės išlaidos man parūpo kitą savaitę, kai mano viršinin­
kas, norėdamas, kad nesėdėčiau be darbo, paprašė manęs apskaičiuoti
kitų metų kainas visiems mūsų tepalams. Aš suabejojau, ar sugebėsiu
susidoroti su tokia užduotimi. „Oi, gali nesijaudinti, - atsakė jis. - Tau
pakaks tik gauti iš apskaitos skyriaus išlaidų paskirstymą kiekvienai te­
palo rūšiai ir pridėti prie jo pelno procentą, kurį gausi iš realizacijos
skyriaus žmonių. Sakyčiau, tik paprasčiausia aritmetika41, - šyptelėjo jis.
„Bet tai reiškia, - tariau dvejodamas, nes man sunku buvo net pa­
čiam patikėti tuo, ką ruošiausi pasakyti, - kad kuo didesnės išlaidos, tuo
didesnis mūsų pelnas. Taip juk nesąžininga?!"
„Toks jau yra verslas, - atsakė jis. - Ateis laikas ir suprasi."
Nenuostabu, kad Shell pajėgė taip gerai aprūpinti mane ir vis tiek
patenkinti savo akcininkus. Nenuostabu, kad viskas, ką mes darėme,
buvo padaryta Shell darbuotojų, vairuotojų, maisto ir gėrimų tiekėjų, net
filmavimo grupės. Taip buvo galima palaikyti lygį. Kas, kad dėl to didė­
jo išlaidos: jos tik didino mūsų pelną.
Adamas Smitas yra pasakęs, kad, kai susiduria du ar trys verslinin­
kai, jiems kyla pagunda slapta susitarti, tačiau vis tiek man buvo nesu­
prantama, kaip gali šiaip jau padorūs žmonės sakyti, jog nieko blogo
apgaudinėti kitus dėl, kaip man atrodė, lengvesnio savo pačių gyvenimo
arba, kaip galbūt mieliau formuluotų jie patys, dėl savo akcininkų nau­
dos. O tas jų gyvenimas Malajoje šeštą dešimtmetį buvo tikrai lengvas ir
pelningas - kol išsiplėtė rinka ir atsirado naujų konkurentų, nieko neži-

63
 nančiųapie tą „kaip yra“ susitarimą. Tada tokia veikla pradėjo kraus­
tytis kitur, išlaidos mažėti, o pelną teko dalintis su kitais. Tačiau ma­
nęs tada ten jau nebebuvo.
Nuo to ryto Kvala Lumpūre visos potencialios monopolijos ir
oligopolijos man kelia įtarimą. Tada aš supratau, kaip norisi tokių
sąlygų, kad niekas netrukdytų nustatinėti kainas, viršijančias išlai­
das, kad ir kokios didelės tos išlaidos būtų. Tikrai atviroje rinkoje
esate priversti stengtis, kad išlaidos būtų mažesnės už kainas, kurias
nustato konkurencija. Kiekvienas verslininkas asmeniškai turėtų il­
gėtis pirmosios alternatyvos ir neturėti konkurentų, bet tik unikalių
ar aiškiai pranašiausių gaminių gamintojai gali teisėtai reikalauti tei­
sės laisvai nustatyti kokią nori kainą, bet ir tai tik ribotą laiką, kol
atsiras konkurencija. Aš mokiausi ekonomikos pačiu geriausiu bū­
du, ją demaskuodamas. Vėliau supratau, kad tai, ką nustačiau, suda­
ro Karlo Markso analizės esmę: kapitalistinė konkurencija veda prie
kapitalo koncentracijos. Tačiau tada aš Markso dar nebuvau skaitęs.
Tą rytą aš tapau atviros konkurencijos ir atvirų rinkų, kaip geriausių
sąžiningumo visose srityse garantų, karštu šalininku.
Lankiausi Vengrijoje senaisiais komunistinio režimo laikais, kai
viską tvarkė valstybė. Kodėl, klausiau, tokioje mažoje šalyje yra dvi
mineralinių trąšų gamyklos - juk dėl masinės gamybos ekonominių
privalumų tikrai pavyktų sumažinti išlaidas, jei būtų tik viena tokia
gamykla? Man atsakė, jog todėl, kad jei būtų tik viena gamykla, tai
kas nors vyriausybėje turėtų skaičiuoti, kokios turėtų būti tokios ga­
myklos eksploatacijos idealios išlaidos, tačiau niekas nežino, kaip tą
padaryti. O kai gamyklos dvi, tai viena kontroliuoja kitą. Taigi net
komunistinėje santvarkoje buvo pripažįstama, kad konkurencija duoda
naudos.
Dažnai pagalvoju, kaip gaila, kad vyriausybės, kurios dažnai vi­
sai pagrįstai ketina privatizuoti valstybės monopolius, neskiria dau­
giau dėmesio tai Vengrijos pamokai. Valstybės monopolijų paverti­
mas privačiomis neduos naudos niekam, išskyrus naujuosius jų savi­
ninkus. D. Britanijoje XX amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje įvyk­
dyta geležinkelių privatizacija efektyviai sukūrė visą seriją monopo­
lijų, palikdama reguliuotojui rūpintis neturinčių pasirinkimo kelei­

64
vių interesais. Geležinkelių kompanijos galėjo laisvai nustatyti išlai­
das, viršijančias kainas, jei tik sugebėjo įrodyti reguliuotojui tų kai­
nų pagrįstumą. Čia ne pats geriausias būdas geležinkeliams eksploatuoti.
Vėliau, kai dėstydamas universitete iš arčiau susipažinau su vals­
tybiniu sektoriumi, pamačiau, kad monopolijos neapsiriboja preky­
ba. Pamačiau, kad šiame sektoriuje irgi dominuoja pelno pridėjimo
prie išlaidų idėja, kuria remiamasi nustatant kainas ar planuojant.
Valstybinio sektoriaus organizacijos yra grynai monopolinės, jų iš­
laidų netikrina niekas, išskyrus vyriausybės inspektorius ar reguliuo­
tojus, kurie, kad ir kokie protingi būtų, neturi jokių nepriklausomų
šaltinių, kurie leistų patikrinti, ar jų matomi skaičiai yra patys ge­
riausi iš įmanomų pasiekti. Jei moka vyriausybė, tai mažai tėra pa­
skatų eksperimentuoti, ieškoti pigesnių atlikimo būdų. Tik sumažėtų
pajamos ir nebūtų jokios apčiuopiamos naudos. Niekas iš vyriausy­
bės narių nepadėkos universiteto rektoriui nei ligoninės administra­
toriui už išlaidų sumažinimą, tik bus atitinkamai sumažintas tos įstai­
gos biudžetas.
Klientai, bet ne korporacijos, gali pasidžiaugti tuo, kad konku­
rencijos neįmanoma išeliminuoti iš besiformuojančios naujosios eko­
nomikos, nes barjerai patekti į bet kurią sritį sugriuvo. Konkurencija
su vyriausybės pagalba ir bejos įsiskverbs net į valstybinį sektorių.
Švietimo, sveikatos apsaugos ir vietinės savivaldos srityse privatus
sektorius vis didesniu mastu leis žmonėms už pinigus gauti geresnių
paslaugų, o valstybinis sektorius bus priverstas atitinkamai į tai rea­
guoti, jei nenorės tenkintis aptarnaujančio tik neturtėlius vaidmeniu.
Naujosios kompanijos, nepaisant jų naujųjų dydžių ir veiklos mastų,
jau nebebus pajėgios taip palaikyti savo kainas, kaip anksčiau palai­
kė manoji naftos kompanija. Taip pat bus neįmanoma organizuoti
didelių korporacijų ir užtikrinti tokį prabangųjų gyvavimą, kaip anksčiau.
Dirbti jose buvo malonu dėl to, kad jos užtikrindavo mums, jų
darbuotojams, tokį saugumo lygį, kokio dabar beveik niekur nebepa­
sitaiko. Savo ateitį galėdavo planuoti ne tik jų darbuotojai, bet ir jos
pačios. Kaip tik tuo metu buvo madingas ilgalaikis, perspektyvinis
planavimas. Panašiai kaip žemės ūkyje, buvo galima planuoti atei­
nančius metus, tik, kaip ir žemės ūkyje, visada atsirasdavo nenuma­

65
 tytų atvejų, pavyzdžiui, tokių kaip blogas oras, nors jums būtų ge­
riau, kad tokių atvejų nebūtų. Vėliau aš tokias organizacijas pavadinau
apoloniškosiomis.
Jau pačioje pirmoje savo knygoje apie organizacijas pasiūliau lai­
kyti Apoloną didžiųjų organizacijų globėju. Jis buvo logikos, tvarkos,
harmonijos ir, nors skamba ironiškai, avių dievas. Tuo metu aprašinėda­
mas organizacijų kultūras ir įvairius valdymo stilius aš savo malonumui
pavadinaujas senovės graikų dievų vardais. Todėl gavau progą bent kiek
panaudoti savo klasikinio išsilavinimo žinias. Vis dėlto pirmasis tokią
mintį man pakišo mano draugas Rodžeris Harisonas, kai kartą vasarą
Meino miškuose kalbėjomės apie organizacijų taksonomiją.
Liksiu dėkingas jam visą gyvenimą, nes graikų dievai atvėrė man
kelią į naują karjerą, davė man tai, ką, viliuosi, galima laikyti naudotojui
maloniu metodu organizacijų pobūdžiui aprašyti, paaiškinti, kodėl jos
yra ir turi būti tokios skirtingos, priklausomai nuo aplinkybių. Tai, kad
jos turėjo būti skirtingos, manęs neturėjo stebinti, tačiau kai pradėjau
savo mokslus Masačūsetso technologijos instituto Slouno valdymo mo­
kykloje, turėjau vilčių, kad gal yra kokia nors vienijanti valdymo, vady­
bos teorija, sprendimų priėmimo ir organizavimo dėsnių, taisyklių rinki­
nys, kuris viską paaiškintų ir padarytų valdymą tokia disciplina, kurią
galima išmokti ir paskui naudotis. Man buvo lemta nusivilti. Tačiau,
galvojau, kaipgi dar tada susigaudyti tuose dalykuose, jei tokio moks­
lo nėra?
Man tada kilo mintis, kad gal reikia remtis prasmingomis analogi­
jomis, metaforomis, kurios padėtų suprasti, o tada jau ir veikti. Tas me­
taforas man davė graikų dievai, ir tuo remdamasis parašiau knygą „Va­
dybos dievai41. Pasirinkau keturis dievus. Jų mano tikslams pakako: Dzeu­
są, charizmatinį vadovą, Apoloną, atstovaujantį logikai ir tvarkai, At­
ėnę, karo deivę, simbolizuojančią grupinį, kolektyvinį darbą, ir galiau­
siai Dionisą, kuris mano knygoje reiškė kūrybingą individualistą. Kiek­
vienas dievas turėjo savo stipriųjų pusių. Organizacijos visada yra visų
keturių dievų mišinys. Svarbu tik, koks tas mišinys.
Prieš dvidešimt metų madingas buvo Apolonas. Jo firminis ženklas
buvo organizacinė schema - eilė vienas ant kito sustatytų langelių, o jo
metodologija buvo redukcionizmas. Paimkite organizacijos darbą,

66
suskaidykite į sudėtines dalis, sudėliokite tas dalis logine ir hierar­
chine tvarka, ir tada, jei tik logika teisinga ir kiekviena dalis daro tai,
ko reikalauja jos vaidmuo ir numato instrukcijos, tai sąnaudos bus
transformuojamos į produkciją efektyviausiai. Tai bus gryna biuro­
kratija geriausia to žodžio prasme.
Apolono šalininkų nuomone, organizacijos idealiu atveju turėtų
veikti kaip traukinių tvarkaraščiai, kuriuose viskas tiksliai suderinta.
Sudarinėjant tuos tvarkaraščius remiamasi prielaida, kad traukiniai
važinės numatytomis geležinkelio linijomis ir nustatytu laiku, be jo­
kių įdomesnių nukrypimų, be mašinisto iniciatyvų. Žinoma, pasitai­
kys ir nenumatytų atvejų, o Atėnės stiliaus komandos projektuos nau­
jas geležinkelio linijas ir naujus lokomotyvus. Organizacinės sche­
mos viršuje turės būti Dzeuso tipo vadovai, reikės net keleto vikrių
Dioniso tipo kūrybingų darbuotojų, tačiau organizacijos jėgą sudaro
apoloniškoji drausmė, taisyklės ir planavimo bei kontrolės sistemos.
Jos dirba gerai, tos apoloniškosios organizacijos, kai pasaulis,
kuriame jos veikia, yra stabilus ir prognozuojamas. Darbą galima
planuoti, sudarinėti sąmatas ir kontroliuoti, nes ateitis bus praeities
interpoliacija. Jos siūlo savo darbuotojams karjeras, galinčias apimti
kelis dešimtmečius ar net visą gyvenimą. Galima planuoti mokymą
ir patirties didinimą, rengiant kadrus hierarchijoje suprogramuotiems
vaidmenims. Daugumą turimų talentų jos išsiugdo pačios ir dažnai
jų darbuotojams būdingas didelis lojalumas ir pasididžiavimas savo
organizacija. Tuo metu, kai dirbau Shell kompanijoje, ji buvo maž­
daug tokia. Aš dažnai lygindavau ją su britų armija. Ji net turėjo
armijos pulkų atitikmenis; aš dirbau pietryčių Azijos pulke ir galėjau
matyti, jog užmegztos draugystės ir ryšiai išnirs dar ne kartą, jei tik ir
toliau dirbsiu toje kompanijoje.
Prieš dvidešimt metų japonų organizacijos buvo puikūs apolo­
niškųjų principų pavyzdžiai. Jos žadėdavo savo darbuotojams darbą
visam gyvenimui mainais už paklusnumą, pagarbą vyresniesiems ir
pripažinimą, kad organizacija žino geriau. Jomis labai žavėtasi, ta­
čiau jose dirbti tiems, kurie iš prigimties nėra apoloniški, menkas
malonumas. Aš toks nebuvau, o Shell buvo. Jau pirmaisiais mėne­
siais pasijutau esąs nepritapėlis.

67
 Būdamas darbštuolis ir norėdamas perprasti, kaip viskas vyksta,
aš savo iniciatyva ryžausi panagrinėti, kaip organizuotas vieno iš svar­
biausių mūsų produktų - žibalo, naudoto apšvietimui visoje šalyje, -
transportavimas. Apskaičiavau, kad sutaupytumėm daug pinigų, jei
įrengtume dideles jo talpyklas visoje šalyje ir žibalą į jas gabentume
verčiau didelėmis geležinkelio cisternomis, o ne mažais sunkveži­
miais. Visa tai surašiau, sudėjau į dailų aplanką su vieno puslapio
santrauka ant viršaus ir su patenkinto savimi žmogaus veido išraiška
nužygiavau į kontorą pas operacijų vadovą.
„Sere, manau, kad jus turėtų sudominti, - tariau jam. - Čia pa­
siūlymas dėl žibalo paskirstymo naujos sistemos."
Net nepažvelgęs į mano kūrinį, jis paklausė: „Handi, kiek laiko
dirbate pas mus?“
„Šešis mėnesius, sere.“
„Ir kaip jūs manote, kiek laiko čia veikia mūsų kompanija?"
„Hmm... Penkiasdešimt metų?"
„Penkiasdešimt penkerius, jei norite tiksliau. Tad nejaugi mano­
te, kad per pirmuosius šešis mėnesius įgijote patirties daugiau, nei
kompanija per penkiasdešimt penkerius? Taigi eikite ir imkitės ko
nors naudingesnio."
Taip ir padariau. Ėmiausi pramogų, bendravimo su draugais, dar­
be vengiau išsiskirti iš kitų ir nuvijau į šalį mintis apie idėjų siūlymą
vyresniems už save. Buvau dionisietis, atsidūręs apoloniškame pa­
saulyje. Dabar suprantu, kad buvau tikra Shell karikatūra, bet tada
man iš tikrųjų taip atrodė, žiūrint iš apačios. Kitos kompanijos, ku­
riose dirbo mano draugai, nesiskyrė nuo Shell. Mėgdavome pasam­
protauti, kaip keista, kad tie laisvosios rinkos gigantai patys yra iš
vieno centro valdomos totalitarinės imperijos - priešybės to, kuojos
baisėjasi politikos srityje.
Visa tai buvo prieš keturiasdešimt metų. Dabar ir Shell, ir visi
kiti dabartiniai drambliai jau kitokie. Jie buvo priversti keistis, jei
norėjo išlikti. Daugelis neišliko. Dabar keista skaityti keturiasdešimt
metų senumo Fortune 500 - didžiausių pasaulio kompanijų sąrašą.
Daugumos jo pavadinimų šiandieniniuose sąrašuose nėra. Tos kom­
panijos išnyko visiems laikams - bankrutavo ar buvo nupirktos. Naujų

68
laikų artėjimas akivaizdus iš to, kad Vodaphone, kompanija, kurios
1981 metais dar nebuvo, 2001 metais tapo brangiausia Europos kom­
panija, kurios vertė prilygsta pusei Shell vertės.
Apoloniškoms kompanijoms sunku gyventi neramiame pasau­
lyje-japonai neseniai tuo įsitikimo. Negalima sakyti, kad jos ne­
mėgtų keistis, tačiau nori, kad tas keitimasis būtų etapiškas, ne
radikalus. Jos nori statyti ant seno pagrindo, nenori jo ignoruoti.
Jos kalba apie planingas permainas ir apie valdomas permainas,
nors kitiems tos sąvokos gali atrodyti prieštaringos, nesuderina­
mos. Naujai organizacijai vadovauti jos mėgsta panaudoti savo
pačių išaugintus žmones, siekdamos, kad bent kiek tęstinumo pa­
dėtų joms atsilaikyti neramiame pasaulyje.
Tas niekada nepasiteisina. Sunku įsivaizduoti save iš išorės,
kai esi viduje. Čechovo „Vyšnių sodas“ rašytas prieš šimtą metų,
o jo moralas galioja ir šiandien. Tai pasakojimas apie kadaise tur­
tingą šeimą, atsidūrusią ant ekonominio žlugimo slenksčio. Jos
vienintelis turtas, be šeimos namų, yra didelis vyšnių sodas, da­
bar neturintis jokios komercinės vertės. Šeimos draugas versli­
ninkas siūlo jiems pristatyti sode vasarnamių, kad pajėgtų išsau­
goti šeimos namą. Jo pasiūlymo niekas tarsi nė negirdi - tokia
svetima ši mintis visų ausims ir jų praeičiai. Viskas baigiasi tuo,
kad jis, pašalinis, nuperka sodą, visi iškraustomi. Čechovas šią
pjesę vadina komedija, tačiau tiksliau būtų vadinti ją mūsų laikų
tragedija.
2000 metais klausiau savęs, ar Marks and Spencer kompani­
jos vadovaujantys darbuotojai matė šią pjesę. Tais metais ši kom­
panija, kadaise laikyta mažmeninės prekybos pavyzdžiu, pradėjo
atsilikti. Kėdžių perstumdymas aukščiausioje vadovybėje nedavė
naudos. Valdžios vairas buvo patikėtas pašaliniam žmogui, olan­
dui. Tačiau manau, kad galų gale tą jų vyšnių sodą, visus tuos maž­
meninės prekybos hektarus nupirks dar vienas pašalinis ir pavers
juos kuo nors kitu. Dar viena apoloniškoji organizacija pasirodys
nesugebanti galvoti ir veikti už savo rėmų. Naujajame dievų miši­
nyje turėtų atsirasti vietos ir Apolonui, bet jau niekada jis nedomi­
nuos kaip anksčiau.

69
 Šiuolaikinės organizacijos visai kitokios. Tai jau aišku. Tačiau,
nepaisant visų nusivylimų, mano jaunystės dienų Shell turėjo ir
daug gerų bruožų. Būtų gėdinga, jei tokios korporacijos, kaip il­
galaikės bendrijos, daugeliui žmonių darbo laiku atstojančios na­
mus, idėjai būtų lemta išnykti.

DRAMBLIAI ŠIANDIEN

Keturiasdešimt metų stebėjau, kaip organizacinės schemos

keičiasi nuo langelių piramidės iki to, kas labiau primena reisų
žemėlapius oro linijų žurnaluose - linijų voratinklis sujungia cen­
trus ir mazgus, o įvairiaspalvės linijos rodo, kokiais maršrutais
skraido kitų kompanijų lėktuvai. Girdėjau, kaip keičiasi kalbėji­
mo būdas - įsakymų kalbą keičia derybų ir susitarimų kalba. Or­
ganizacijos laikomos jau nebe mašinomis su žmonėmis vietoj su­
dėtinių dalių, o individų su labai įvairiais siekiais bendruomenė­
mis. Talentai dabar turi individualius vardus. Ir klientai yra žmo­
nės su vardais, o ne rinkos segmento kažkokios anoniminės da­
lys. Tokiame pasaulyje Apolonas valdyti jau nebegali.
Kartą aš pats nusidažiau savo namą - manau, kad yra tekę
daugeliui. Kelerius metus pats auginausi daržoves. Buvau netur­
tingas ir norėjau pats sau įrodyti, kad galiu atlikti tokius darbus.
Nepasakyčiau, kad juos atlikau gerai. Realiai vertinant, tos mano dar­
žovės man kainavo tikriausiai brangiau nei vietinėje parduotuvėje.
Čia man buvo nemalonūs darbai, o ne laisvalaikio pramoga. Paga­
liau aš supratau, kad tikslingiau dirbti tą, ką geriausiai moki, ir mo­
kėti kitiems už tai, ką geriausiai moka jie. Net jei jiems tektų mokėti
daugiau, nei per tą laiką uždirbčiau pats, vis tiek būtų nauda, jei jie
atliktų darbą greičiau ir geriau už mane.
Dabar tas galioja ir organizacijoms.
Tuo metu, kai aš gyniau trilapio formos organizacijos idėją (kur
maždaug trečdalį sudaro personalas, trečdalį subrangovai ir trečdalį
dirbantys ne visą dieną bei specialistai konsultantai - vadinamoji at­
sitiktinė darbo jėga), pasiskolinau formulę, kurią pirmąkart išgirdau
70
jš klestinčios tarptautinės kompanijos vadovo: ,,V4 x 2 x 3 = P - pusė
mano dabartinės pagrindinės darbo jėgos po penkerių metų - štai
manasis darbo našumo ir pelno receptas, - aiškino jis, - jei tik ji
dirbs dvigubai intensyviau ir gaus už darbą dvigubai daugiau, o su­
kurs trigubai daugiau vertės. Taip išlošia visi".
„Išskyrus tuos, kurie atleidžiami iš darbo", - sumurmėjau, bet
jis neišgirdo.
Kaip veikia ši formulė, galite matyti kiekvieną dieną. Drambliai
susijungia su savo buvusiais konkurentais arba praryja juos ir kartu
liesėja. Bankai, naftos kompanijos, vaistų, automobilių gamybos ir
draudimo firmos - visi taip daro. General Electric - pats didžiausias
dramblys - vadovaujant Džekui Velčui per penkiolika metų prarijo 1700
kompanijų; kulminacija buvo didžiausias pasaulyje pramonės kompani­
jos perėmimas, kai buvo perimtas kitas iš daugelio kompanijų suside­
dantis dramblys - Honeywell. Tačiau Velčas pagarsėjo ir kaip Neutroni­
nis Džekas dėl nenumaldomų pastangų paprastinti įsigytų organizacijų
struktūrą ir mažinti darbuotojų skaičių.
Kompanijoms susijungus, jų našumas staigiai padidėja, bet darbuo­
tojų skaičius sumažėja, daugelis iš jų perkeliami dirbti pagal sutartis. O
tie laimingieji, kurie paliekami nuolatiniam darbui, priversti dirbti il­
giau, bet užtat jiems tenka daugiau įmonės darbo vaisių, dažnai, be atly­
ginimų, jie gauna dar ir priemokų bei premijų. Jei buvusios kompanijos
turėtų laiko ir informacijos susipažinti, kas buvo prieš penketą metų, tai
pamatytų, kad ir jos patyrė šios formulės veikimą, net jei niekada nebūtų
girdėjusios apie ją ar sąmoningai planavusios tokius dalykus.
Prisimenu, kaip pasiteiravau to vadovo, iš kurio sužinojau darbo
jėgos formulę: „O kas bus po penkerių metų?"
„Ir vėl tas pats, - atsakė jis, - tik tada jau per ketverius metus."
Ar jis neklysta?
Gal ir ne. Senosios apoloniškosios kompanijos pavėluotai suprato,
jog nereikia visko daryti pačioms, jei už jas gali padaryti kiti, ir dargi
greičiau ir pigiau, nes tokia jų specializacija.
Sakau „pavėluotai", nes kai kurios senosios pramonės šakos taip
dirbo visą laiką. Pavyzdžiui, statybininkai visada samdydavo specialis­
es. Leidyba visada buvo virtuali pramonės šaka: išskyrus autoriaus pa­

71
 sirinkimą, visus kitus darbus galima perduoti kitiems. Dažniausiai taip ir
daroma. Aš kartais tik pusiau juokais sakau, kad mudu su žmona esame
tarptautinė firma, gaminanti produkciją penkiolikoje ir pardavinėjanti
trisdešimtyje šalių, neturinti algalapyje figūruojančių samdomų darbuo­
tojų, įsikūrusi kotedže Rytų Anglijoje. Žinoma, mes negalėtume veikti
be „gamybos partnerių11- savo leidėjų bei jų „gamybos partnerių11ir 1.1.
Tai, ką mes gaminame ir kas mums priklauso, tėra tik intelektinė nuosa­
vybė, tūnanti mudviejų „gaminamuose11žodžiuose ir fotografijose.
„Gamybos partneris11yra eufemistinis (sušvelnintas) terminas, kurį
vartoja Nike kompanija savo pigių gamintojų tinklui pietryčių Azijoje
įvardinti. Nike yra didelės virtualios kompanijos geriausiai žinomas pa­
vyzdys. ,JVike pardavinėja koncepcijas, - sako Džeremis Rifkindas, ame­
rikiečių socialinis kritikas, aprašinėdamas darbo perdavimo kitiems reiš­
kinį Jungtinėse Valstijose. Nors Nike yra didžiausia pasaulyje sportinės
avalynės gamintoja, ji praktiškai neturi fabrikų, mašinų, įrengimų, ne­
kilnojamo turto. Ji turi tik informacijos sistemą, susiejančią viską į vieną
visumą.
Ir Compaq pati kompiuterių negamina. Juos jai gamina Kalifornijo­
je, Santa Anos mieste esanti Ingram kompanija, apie kurią mažai kas
yra girdėjęs; kompiuterius ji gamina ir IBMbzi bet kurioms kitoms kom­
piuterių firmoms, jei tik jos paprašo. Ta pati Ingram pagamintus kom­
piuterius pristato galutiniam naudotojui, pati apsiima ir reklamuoti bei
teikti naudotojams techninę pagalbą; visa tai daroma Compaq vardu.
Compaq tik projektuoja kompiuterius, kuria informacijos sistemą, lei­
džiančią gamintojui gaminti kiekvieną egzempliorių tada, kai tik gau­
namas užsakymas, ir reklamuoja juos per reklamos agentus. Kaip
mudu su žmona, taip ir Compaq tvirtai laiko savo rankose intelektinę
nuosavybę, o visus kitus darbus su malonumu perleidžia konkretiems
specialistams.
Žinoma, iš tiesų puiki buvo mintis priversti klientus dirbti jums,
tampant tuo, ką būtų galima pavadinti jūsų prekybos partneriais ir
darant tai veltui. Aš dirbau Shell rinkodaros skyriuje kaip tik tuo me­
tu, kai buvo pradėta svarstyti savitarnos degalinių idėja. Mums vi­
siems ta idėja atrodė labai keista. Argi kas nors panorės išlipti iš savo
automobilio ir imti į rankas dvokiančią nešvarią žarną degalų bakui

72
prisipilti? Teks pasiūlyti dideles nuolaidas, norint paskatinti klien­
tus taip daryti. Paaiškėjo, kad nieko panašaus: klientams labai pati­
ko apsitarnauti patiems, o ne laukti, kol juos aptarnaus. Ir neprisi­
reikė jokių nuolaidų.
Principiniu požiūriu degalines nuo Interneto skiria tik mažas
žingsnelis. Dabar firmos kviečia klientus savo užsakymus siųsti į jų
tinklalapius. General Electric apskaičiavo, kad priimti ir apdoroti
užsakymą telefonu kainuoja 5 dolerius, o Internetu - tik 20 centų.
Ačiū jums, kliente, tik nelaukite nuolaidos! D. Britanijos oro linija
EasyJet siūlo nuolaidas išankstiniam bilietų užsakymui Internetu,
bet perspėja, kad netrukus kitokiu būdu išankstinių užsakymų ap­
skritai nebepriiminės. Ir niekas nesiskundžia.
Atrodo, kad nėra loginės ribos, kokius darbus būtų galima per­
duoti kitiems. Kuriamos naujos galimybės neįprastoms partnerys­
tėms. Konsultavimo firmos jau ne tik konsultuoja, bet ir siūlo val­
dymo, vadybos paslaugas. Pakanka tik užsiminti, ir elektroninės duo­
menų sistemos jau siūlo savo klientams vesti jų elektroninį verslą.
Žada tą daryti be atskiro užmokesčio, vien už gauto pelno dalį. Klien­
tas pateikia turinį, elektroninė duomenų sistema technologiją ir va­
dybą. Kiekvienas, kaip pasakytumėte, laikosi savo, o laimi visi. Ar
tikrai? Kas dabar už ką atsako? Naujoji išsklaidyta, paskendusi su­
brangos sutarčių mariose, beveik nematoma organizacija sudaro pui­
kiausias prielaidas versti kaltę kitiems, jei kas nors imtų skųstis.
Franšizės yra, ko gero, labiausiai pastebima išsklaidytos orga­
nizacijos forma. Pasak Rifkindo, su šiuolaikinių korporacijų pasiro­
dymu jos yra svarbiausia nauja verslo organizavimo forma. Jis tvir­
tina, kad franšizėms dabar tenka daugiau kaip 35 procentai mažme­
ninės prekybos Jungtinėse Valstijose. Franšizės dabar gali būti ir
yra suteikiamos kam tik nori - kirpykloms, vairavimo mokykloms,
auklėjimo ir mokymo paslaugoms, sporto stovykloms; šį sąrašą ga­
lima tęsti be galo. Jos tampa tarsi mūsų pasaulio gyvavaizdžiu, jų
atžaloms plintant mūsų didmiesčiuose, miestuose, parduotuvių ra­
jonuose. Man tas nelabai patinka. Tačiau čia vienas iš būdų organi­
zacijoms eksponentiškai augti nedidinant darbuotojų skaičiaus ir ne­
investuojant daugiau kapitalo. Čia taip pat reiškia, kad kasmet kiek­

73
 vienoje šalyje atsiranda tūkstančiai naujų komercinių įmonių. Fran­
šizės gali tapti mokyklomis blusoms, pirmaisiais žingsniais versli­
ninkystėje.
Tapti virtualiems vienokiu ar kitokiu būdu yra nauja vadybos
mada. Perveskite fizinį turtą iš savo balanso į kieno nors kito balan­
są. Taip ir darbuotojus - juos irgi perveskite iš savo algalapio į kieno
nors kito algalapį. Jei norite ką nors įsigyti mažiausia kaina, patalpinkite
savąsias aukciono sąlygas Internete. Suskaidykite savo kompaniją. Pasi­
likite tik projektavimo grupę, infonnacijos sistemą ir dar šį bei tą. Didės
tik rūpestis valdyti naująją veiklą ir „partnerių" grandinę - tokio valdy­
mo kaina niekada nebuvo nustatinėjama, nes niekada neįsivaizdavome,
koks skirtingas ir sunkus bus tas valdymas. Valdymo laiko didelę dalį
suryja ilgas skirtingų darbotvarkių derinimas. Atsiranda pavojus, kad
jūs, beskubėdami pasitelkti specialistus, tapsite viena iš tų tuščiavidurių
organizacijų - paprasčiausiu sutarčių rinkiniu, pavadinimu be turinio.
Kas neturi nieko savo, dažnai niekuo ir nesirūpina. Daug gerų idėjų, kai
jas įgyvendinant nueinama per toli, tampa kliuviniais.
Žinoma, realybė yra tokia, kad organizacijos negali taip griežtai lai­
kytis tų principų. Patinka ar nepatinka, jos yra ne bevardžių individų
bendrijos; kiekvienas individas turi savo poreikių, savo individualių su­
tarčių. Tie individai nėra „žmogiškieji ištekliai" arba, dar blogiau, „dar­
bo jėga". Kai grįžau iš pietryčių Azijos dirbti Shell centrinėje administ­
racijoje, pamačiau, jog visa mano korespondencija siunčiama ne ma­
no paties, o mano skyriaus MKR/34 vardu. Šitame apoloniškame
hierarchiniame bokšte buvo nesvarbu, kas užims MKR/34 langelį,
kol tas langelis piramidėje bus užimtas. Dar atkreipiau dėmesį į tai,
kad mano pavardė ant kabineto durų užrašyta ant plastiko kortelės,
įstumtos į rėmelį, esantį po aukščiau išgraviruotu poskyrio pavadi­
nimu. Kalbant šių dienų teorijos kalba, aš aiškiai buvau tik „laiki­
nai einantis tas pareigas", o ne nepakartojamas individas. Tai buvo
nemalonu. Kiekvieną rytą įeidamas į šį pastatą susigūždavau - ma­
nęs čia laukė dar viena anonimiškumo diena.
Kuo labiau išsibarsčiusi darosi organizacija, tuo didesnę reikš­
mę įgauna kai kurių iš tų nepakartojamų individų tarpusavio pasiti­
kėjimas. Dabartinė ekonomika kartais vadinama „R" ekonomika;
74
 _R“ raidė pavadinime reiškia ryšius. Kyla tokie klausimai: kiek in­
dividų galite pažinti pakankamai gerai, kad galėtumėte kreiptis į
juos vardais, būti tikri, kad jais galima pasikliauti, pasitikėti? Tur­
būt nuo penkių dešimčių iki šimto, ar ne? Bet ne tūkstantį. Ir kaip
galima gerai pažinti žmogų, kurio niekada nesi matęs, išskyrus vi­
deo konferencijas, o bendrauji su juo elektroniniu paštu? Nuolat
stebiuosi, kad mane dažnai kviečia kalbėti konferencijose ar vado­
vų susitikimuose. Kam šiame virtualinio bendravimo amžiuje jiems
išlaidauti, kam vargintis ir keliauti į kokį nors tolimą kurortą žiūrė­
ti Powerpoint projektoriumi demonstruojamos grafinės medžiagos,
kurią daug paprasčiau būtų pamatyti savo kabinete ar namie, o klau­
simus uždavinėti elektroniniu paštu? Visi renkasi ne tiek paklausyti
manęs, kiek susitikti vieni su kitais. O aš jiems reikalingas daugiau­
sia tik pateisinti jų kelionės išlaidoms.
Prieš penketą metų lankiausi Frankfurto knygų mugėje - rengi­
nyje, kuriame knygų autoriams nepatariama lankytis, nes dvidešim­
ties mylių ilgio kitų autorių knygų virtinės vaizdas per daug numuša
ūpą! Tada man sakė, jog dalyvauju galbūt paskutinėje tokioje mugė­
je, nes elektroniniai ryšiai pažengė taip toli, kad dėl knygų daug efek­
tyviau galima derėtis neišeinant iš savo kabinetų. Daugiau toje mu­
gėje lankytis nebeteko, bet girdėjau, kad ji dabar dar didesnė ir ge­
resnė negu anksčiau. Atrodo, kad ketinant bendrauti žmonėms reika­
lingi susitikimai su gyvais žmonėmis. Ir toks požiūris protingas, jei
tikėsime tuo, kad 70 procentų bendravimo priklauso nuo akių, balso
moduliacijų, gestų ir mimikos, o patiems žodžiams telieka 30 pro­
centų.
Jei šiuolaikinės korporacijos nori veikti efektyviai, jų gamybi­
niai vienetai turi būti pakankamai maži, kad visi jų darbuotojai paži­
notų vieni kitus. Jos taip pat turėtų organizuoti po visą pasaulį išsi­
barsčiusių svarbiausių savo darbuotojų susitikimus akis į akį. Manęs
nestebina, nors buhalterijas kartais ir stebina, kad, didėjant sąskai­
toms už ryšių paslaugas, kelionių išlaidos organizacijose ne mažėja,
o veikiau didėja. Reikia žmogų pažinoti asmeniškai, kad būtų galima
žinoti, ar galima juo pasikliauti, ar bent jau suprasti, ką reiškia jo
kartais sunkiai suprantami pranešimai elektroniniu paštu.

75
 Mane nustebino vienos sufistų mokymo dalies, su kuria neseniai
susidūriau, aktualumas: kadangi suprantate kiekvieną iš dviejų, tai ma­
note, kad suprantate abu, nes vienas ir vienas sudaro du, bet jūs turite
suprasti ir „ir“. Naujosios išsisklaidžiusios organizacijos dabar prade­
da suprasti, kaip daug reiškia šis mažytis jungtukas.
Dabar kiekvienas klientas irgi nebėra bevardis. Jis turi savo porei­
kius ir asmeninius bruožus. Jo vardas - tai pinigai, kuriuos galima
uždirbti. Vis labiau atrodo, kad mes pasiryžę mokėti už tai, kad su
mumis būtų elgiamasi kaip su nepakartojamais individais. Automobi­
liai dabar asmeninami, gaminami pagal kliento pageidavimus. Inter­
neto tinklalapyje galite sekti, kaip jūsų individualus automobilis gami­
namas. Kai registravausi Ritz Carlton 'o viešbutyje, man padavė pake­
tą su užrašu „Laukti grįžtančio pono Handžio“. Jame buvo skalbinių
krepšys, kurį palikau čia būdamas prieš pusę metų. Puikiausiai galėjau
apsieiti ir bėjo, jis buvo senas ir aptriušęs, tačiau man padarė įspūdį
akivaizdus rūpinimasis manimi, nors ir supratau, kad čia pasirūpino
kompiuteris. Amazon.com kompanija ir daugybė jos mėgdžiotojų api­
pila jus pasiūlymais, sukurptais pagal jūsų asmeninį skonį, nustatytą iš
jūsų ankstesnių pirkinių.
Visko suasmeninimas nėra vien reklaminis triukas. Jei jūs trak­
tuojate mus kaip individus, tai mes, kiekvienas iš mūsų, esame aštuo­
niasdešimt metų egzistuojantys potencialūs grynųjų pinigų šaltiniai.
Firmos nori pasiimti iš tų šaltinių savo dalį. Rinkodaroje atsirado net
naujas terminas - kliento gyvenimo vertė. Jei kuri nors firma sugeba
prisirišti mus prie savęs, tai gauna pirmumo teisę naudotis tais grynųjų
pinigų šaltiniais. Jūsų vardo žinojimas yra tik pradžia. Bankai jau se­
niai teikia pigias paskolas jauniems paskutiniųjų kursų studentams ti­
kėdamiesi, kad šie ir praturtėję liks jų klientais. Avialinijos stengiasi
prisivilioti klientus nuolaidomis dažnai jomis skraidantiems keleiviams.
Kiekviena firma stengiasi išugdyti ištikimybę jos gaminiams, įtraukti
klientus į savo pasaulį. Vis dažniau jiems siūlomi gaminiai, pavyz­
džiui, kompiuterio programos, už dyką, tiksliau - už tai, kad klientas
nurodytų savo vardą, pavardę, adresą ir veiklos sritį. Klientas prisilei­
džia firmą prie savo gyvenimo vertės ir prasideda tai, ką firma viliasi
tapsiant nenutrūkstamu asmeniniu ryšiu su klientu.

76
 Technologija tik suteikė daugiau galios naujoms partnerystės ir
žmonių bangoms, tačiau didžioji banga artinosi ir be jos. Naujovių
diegimo tempai ir atviresnėmis tapusių rinkų spaudimas bei paaštrėju­
si konkurencija vertė korporacijas mažinti darbuotojų ir tapti lankstes­
nes. Tokioje aplinkoje taip pat didėjo idėjų ir žinių reikšmė, tačiau jos
juk yra atskirų žmonių galvose, o ne mašinose. Dėl to padidėjo korpo­
racijų personalizacija ir nepakartojamų individų reikšmė. Tai reiškia,
kad naujieji drambliai turės smarkiai skirtis nuo tos Shell, kurią kadai­
se pažinojau, ir juos valdyti bus sunkiau.
Kas yra sena, visada turi užleisti vietą tam, kas nauja. Su šiokia
tokia nostalgija prisimenu Shell kompanijoje praleistas dienas. Taip,
aš jai netikau. Tačiau tai buvo draugiška, maloni institucija ir, kaip
pamačiau vėliau, kur kas mažiau valstybinė nei universitetas, kuris
savo ruožtu buvo malonesnis už religinį pasaulį, į kurį įžengiau vėliau.
Nors iš pradžių mane žavėjo mintis, kad Shell pasirūpins mano gyve­
nimu, mane ilgainiui ėmė piktinti tos kompanijos įsitikinimas, kad ji
žino, kas man geriausia, nors rūpinosi manimi geranoriškai ir dėme­
singai. Senieji drambliai priklausė praeities amžiui, tačiau daugeliu
atžvilgių tas amžius buvo švelnesnis, malonesnis. Manau, kad jų pasi­
ges daugelis tų, kurie juos pažinojo.

ATEITIES DRAMBLIAI

Senojo stiliaus drambliai gali išnykti visiems laikams, tačiau di­

delės organizacijos vis tiek bus reikalingos ir jos faktiškai bus dar ga­
lingesnės, o jų veiklos sfera platesnė nei anksčiau. Dauguma mūsų vis
dar bus susiję su jomis vienokiu ar kitokiu būdu, mes dirbsime jose ar
dėl jų, ką nors pardavinėsime joms ar pirksime iš jų, valdysime jas ar
būsime jų valdomi. Jų ateitis neišvengiamai liečia mus visus.
Tačiau jų veiklos būdai ir įpročiai turės labai skirtis nuo tų, prie
kurių buvome pripratę. Šių prekybos milžinų laukia pavojingi laikai,
jei tik jie nepersitvarkys, jei nepradės žiūrėti į dirbančius jiems taip
rimtai, kaip kad žiūri į tuos, kurie juos finansuoja, ir nepamirš, kad
rinkos dėsniai nėra aukščiau teisingumo ir etikos reikalavimų.
77
 Naujieji drambliai susiduria su keturiais pagrindiniais išbandy­
mais:
1) reikia didėti, kartu išliekant mažiems ir asmeniškiems;
2) reikia kūrybiškumą derinti su efektyvumu;
3) reikia klestėti ir kartu išlikti socialiai priimtiniems;
4) reikia atsilyginti tiek idėjų savininkams, tiek kompanijos sa
vininkams.

PIRMASIS IŠBANDYMAS

2000 metų rugsėjo mėnesį Jungtinių Tautų Generalinis sekreto­

rius Kofi Ananas kreipėsi į pasaulio šalių vadovus, tūkstantmečio pro­
ga suvažiavusius į aukščiausio lygio susirinkimą Niujorke, baigiamąja
kalba. Jis pareiškė, kad jei yra kas nors tokio, ką žmonija sužinojo XX
amžiuje, tai nebent tai, kad „iš centro planuojamos sistemos nevei­
kia". Niekas neišėjo iš salės. Niekas neprotestavo. Pripažino kaip sa­
vaime suprantamą tiesą. Pasaulis mokosi pamažu, bet vis dėlto moko­
si, tiksliau - atsisako senųjų dogmų. Kaip ir senųjų organizacijų. Ta­
čiau, nors toks seno atsisakymas yra gera pradžia, neaišku, kuo jį pa­
keisti.
Didelė problema, su kuria naujiesiems drambliams teks susidurti
ateinančiais dešimtmečiais, bus ta, kaip valdyti įvairių tipų ir dydžių
partnerių ilgą grandinę, tą veikiau oro linijų maršrutų žemėlapį negu
langelių piramidę. Jei dar pridursime, kad tais maršrutais skraidančius
lėktuvus pilotuoja individai, besivadovaujantys savo protu ir savo sie­
kiais, tai suprasite, su kokiu išbandymu susiduria tų dramblių vadovai,
bandydami susigaudyti šioje painiavoje. Konsultantai tvirtina, kad iš
to išplaukianti organizacija yra daugiau nei matrica; ji yra tinklas,
netgi sudėtingas. Aš mieliau vadinčiau jį federacija. Čia atsakymas,
kaip atlaikyti pirmąjį išbandymą - vienu metu būti ir dideliam, ir
mažam.
Federalizmas yra išmėgintas būdas žmogaus masto bendrijoms
suderinti su tais dideliais konglomeratais, kurie reikalingi išsilaikyti
pasaulyje, t. y., kaip mums nuolat kartoja, su kaimu, su rinka, su
78
ekologija, su politiniu subjektu. Aš vis labiau įsitikinu, kad federa­
lizmas yra neišvengiama organizacinė forma, jei norime suderinti
savo poreikį turėti mažesnes organizacijas ar bendruomenes, su ku­
riomis galėtume susitapatinti, su tokiomis, kurios būtų pakankamai
įtakingos susiremti su pasauliu. Todėl svarbu, kad visi suprastų, kas
tai yra ir kaip veikia. Aš esu ryžtingas federalizmo šauklys, kad ir kur
jis reikštųsi - valstybės valdyme, firmose ar tokiose srityse kaip svei­
katos apsauga, švietimas ar savanoriška žmonių veikla.
Deja, federalizmas yra politinė sistema, mažai suprantama D.
Britanijoje ar net Amerikoje, kuri toliausiai pažengė praktikuodama
ją ir yra leidinio „Federalistas“ tėvynė; šiuose XVIII a. devintojo de­
šimtmečio pabaigos apybraižų rinkiniuose labai iškalbingai išdėstyti
jo principai. Tačiau ši valdymo forma skverbiasi ir į verslo organiza­
cijas, joms siekiant apimti visą pasaulį ir kartu išlikti pakankamai
mažoms, kad išsaugotų gebėjimą atsiliepti į vietinius reikalavimus.
Valstybės ar jų dalys seks paskui firmas, besiveržiančias ten, kur jas
stumia būtinybė išlikti konkurencingas. Jungtinė Karalystė vieną gra­
žią dieną taps D. Britanijos federacija. Vokietija ir Ispanija jau yra
federacinės valstybės. Italija ir Prancūzija tokiomis dar taps. Europa
galų gale taps konfederacija - labiau palaida federacijos atmaina,
kurioje bus iki 75 regionų; iš jų kai kurie dar tebėra susijungę į fede­
racines nacionalines valstybes. Kada - po dešimties metų? Tikriau­
siai ne taip greit, bet procesas vyksta.
Federalizmas nėra centralizmo receptas, nors atrodo, kad kaip
tik to britai ir bijo. Priešingai. Jį, kaip geriausią variantą, pasirinko
Amerikos kolonijos, norėjusios atsikratyti bet kokių monarchijos lie­
kanų; tą patį padarė ir naujosios dominijos - Kanada ir Australija. Jis
sąmoningai suplanuotas taip, kad nė vienas valdymo organas negalė­
tų diktuoti kitiems.
Federalizmas faktiškai vienu metu yra ir centralizuotas, ir de­
centralizuotas, paliekant centrui tas funkcijas ir sprendimus, kuriuos
jis gali naudingiausiai atlikti, leidžiant visa kita atlikti dalims. Visa
gudrybė yra teisingai nustatyti, kam ką pavesti. įdomu, kad centras
gali būti išsklaidytas: kai kurioms dalims leidžiama vykdyti kai ku­
rias centro funkcijas jo vardu. ABB kompanijos Italijoje personalo

79
 direktorius vienu metu buvo atsakingas ir už valdymo tobulinimą
visoje šioje didžiulėje pasaulinėje organizacijoje. Europos Sąjungo­
je, nors ji ir nėra kaip reikiant federalistinė, atskirose šalyse yra kai
kurių visos Europos institucijų būstinės; dėl to centras tampa iš­
sklaidytas.
Federalizmas leidžia nepriklausomiems vienetams bendradar­
biauti, neprarandant savo identiteto. Mintis, kad suverenitetas yra
neišardomas ir negali būti dalomas, yra melaginga propaganda. Tek­
sasas yra Teksasas ir kartu Amerika; Bavarija turi savo identitetą ir
parlamentą, bet kartu ji priklauso Vokietijai ir visai Europai. Mano
gimtojoje Airijoje niekas nesijaučia tapęs mažiau airiškas dėl to, kad
Airija tapo neatskiriama nuo naujosios Europos. Todėl federalizmas
yra ideali priemonė pačios įvairiausios formos, dydžio ir nuosavybės
formų partneriams sujungti į vientisą visumą.
Tačiau federacija turi galimybių nesubyrėti tik tuo atveju, jeigu
jos dalys bus priklausomos vienos nuo kitų ir negalės taip gerai funk­
cionuoti savarankiškai, kaip funkcionuoja įeidamos į didesnę orga­
nizaciją. Atskirų firmų rinkinys, konglomeratas, nėra federacija, ir
jis gali išsisklaidyti taip pat lengvai, kaip ir susijungė. ITT ir Hanson
buvo tokie rinkiniai, kuriems vadovavo valdovas. Kai tik valdovo
nebeliko, subyrėjo ir visas rinkinys. General Electric kompanijai
Amerikoje dar teks įrodyti, kad nieko panašaus neatsitiks ir su ja, kai
jos valdovas, didysis Džekas Velčas, nepaprastas firmų jungėjas, ją
paliks. Kalifornija ekonomikos apimtimis užima šeštąją vietą pasau­
lyje ir be vargo galėtų gyventi savarankiškai, tačiau tada jai, be kitko,
reikėtų kurti savo gynybos pajėgas ir diplomatinę tarnybą. Todėl jai
daug geriau priklausyti Jungtinėms Valstijoms.
Nors užsieniečiui taip elgtis gan įžūlu, aš sykį aiškiai išdėsčiau
penkis tradicinius federalizmo principus amerikiečių žurnale „Har­
vard Business Review", paaiškindamas, kaip juos taikyti organizaci­
joms. Svarbu turėti savo galvose aiškų jų vaizdą, nes federalizmas
neveiks, jei nebus laikomasi jo principų.
Pirmasis iš jų yra tas bjaurus, bet gyvybiškai svarbus žodis -
subsidiarumas. Jis reikalauja, kad valdžia būtų kuo arčiau jos veiki­
mo vietos. Pagal jį aukščiau centre esantiems amoralu atimti spren­

80
dimų priėmimo teisę iš tų, kuriems ji teisėtai priklauso. Vadovai,
įskaitant ir mane patį, pernelyg dažnai pažeidžia šį principą, atimda­
mi iš aplinkinių paskatas ir galias. Kaip tik šiuo principu grindžia­
mos valstijų teisės.
Taip pat yra ir daugiau principų: dvigubos pilietybės principas -
mintis, kad vienu metu galite priklausyti ir mažesniam, ir didesniam
vienetui, ir pareiga abiem; valdžių atskyrimo principas, kad nė viena
grupė negalėtų vienu metu leisti įstatymus, juos vykdyti ir vykdyti
teismų funkcijas; pagrindinės teisės ir bendros valiutos principai, sau­
gantys visumą nuo subyrėjimo.
Federalizmas yra išbandyta, patikrinta politinė priemonė. Žino­
me, kaip ji veikia ir kas jai trukdo. Jo įvedimas verslo organizacijose
- tai pripažinimas, kad tos organizacijos yra bendruomenės ir kad
senoji technikos kalba joms nebetinka. Bendruomenes reikia veikiau
vesti, daryti joms įtaką ir įtikinėti, o ne įsakinėti. Jų piliečiai reika­
lauja balso teisės planuoti savo ateičiai, nori, kad jais būtų pasitiki­
ma, ir reikalauja galimybių augti.
Šis modelis tinka ne tik verslo organizacijoms. Kai palikau Shell
kompaniją ir grįžau po studijų Masačūsetso technologijos institute,
nustebęs pamačiau, kad atsidūriau federacinėje institucijoje. Tad ga­
lėjau susipažinti su šiuo reiškiniu tiesiogiai, iš pirminio šaltinio. Lon­
dono universitetas yra federacinė institucija, susidedanti iš maždaug
trijų dešimčių sudėtinių dalių, įskaitant ir tokias žymias institucijas
kaip Londono ekonomikos mokykla ir Imperijos koledžas bei Lon­
dono verslo mokykla, kurioje man buvo lemta dirbti. Verslo mokyk­
loje naudojomės didele laisve, bet, kad galėtumėm naudotis univer­
siteto vardu, jo laipsniais, kai kurių teisių teko atsisakyti. Kai kurias
teises universiteto vadovybė pasiliko: pavyzdžiui, teisę vetuoti stu­
dentų pasirinkimą, jei mūsų pasirinkti studentai neatitiktų bendrųjų
universiteto standartų. Tuo metu aš, būdamas programos direktoriu­
mi, maniau, jog čia neteisėtas kišimasis, tačiau tada aš dar nesupra­
tau federalizmo. Supratimas skatina toleranciją.
D. Britanijos Nacionalinė sveikatos apsaugos tarnyba yra orga­
nizacija, pamažu einanti federalizmo link, su savo pusiau autonomi­
niu Ligoninių trestu ir privačių gydytojų praktikomis; visa tai jungia

XI
 - per daug tvirtai - taisyklių sistema ir savotiška bendra valiuta, už
kurią šios organizacijos dalyvės teikia vienos kitoms savo paslaugas.
Si sistema veikia nelabai gerai daugiausia dėl to, kad jos dalyviai
nepripažįsta esą federacijos sudėtinėmis dalimis, pripažinta politine
forma su savu principų rinkiniu.
Nacionalinės savanoriškos organizacijos neišvengiamai tampa
federacinės. Centrinė vadovavimo ir kontrolės sistema paprasčiau­
siai neveikia, jei dauguma dalyvių yra savanoriai, norintys, kad dėl
to, ką jie daro, girdėtųsi ir vietos žmonių balsas. „Negalėčiau dirbti
be visų tų vietinių skyrių, renkančių savo regioninius atstovus, kurie
savo ruožtu renka nacionalinį valdymo organą, nurodinėjantį visiems
kitiems, ką daryti, - aiškino man vienos labai sėkmingai veikiančios
labdaringos organizacijos vadovė. - Vietiniai žmonės geriausiai ži­
no, ką reikia daryti jų regione. Mano darbas - iš centro jiems padėti,
o ne trukdyti ar bandyti padaryti už juos.“ Taip kalbėjo federalistė,
pati to nesuvokianti. Reikia daugiau tokių kaip ji.

ANTRASIS IŠBANDYMAS

Atlaikyti antrajam išbandymui - kūrybiškumui suderinti su efek­

tyvumu - reikia tinkamai nukreipti tam tikrą kiekį alchemiškos ma­
giškos galios. Vargu ar reikia pabrėžti, kad novatoriškumas ir inicia­
tyvumas yra esminės bet kurios organizacijos išgyvenimo tokiais ne­
ramiais laikais prielaidos. Istorikas Arnoldas Toinbis, išnagrinėjęs
dvidešimt vieną žlugusią civilizaciją, priėjo prie išvados, kad jos
žlugo dėl „nuosavybės sukoncentravimo" ir „nelankstumo besikei­
čiančiomis sąlygomis". Žiūriu į didėjančius dramblių korporacijų kon­
glomeratus ir suku sau galvą, ar gali smulkūs, nereikšmingi žmonės
- blusos - įnešti pakankamai lankstumo ir naujovių į tą sistemą, kad
vykstantys procesai neįstrigtų?
Mano žmona yra portretinių fotografijų specialistė. 1997-aisiais
nusprendėme kartu imtis vieno projekto. Ji ketino susitikti su kūry­
bingais žmonėmis ir juos fotografuoti, o aš norėjau pabandyti suvok­
ti tų iniciatorių, organizacijų įkūrėjų verslo, meno ar visuomeninio
82
gyveninio srityse motyvaciją ir susipažinti su jų biografijomis. Suta­
rėme vadinti juos alchemikais - žmonėmis, kai ką sukuriančiais iš
nieko arba netauriuosius metalus paverčiančiais auksu. Tas žodis
skambėjo ne taip arogantiškai ir veržliai kaip žodis „iniciatorius"; nuo
jo dvelkia trupučiu to idealizmo, kurio įžvelgėme turint tuos žmones,
nesvarbu, kurioje srityje jie reiškėsi. Šis projektas baigėsi knyga „Nau­
jieji alchemikai" su Elizabetos įdomiais „jungtiniais" portretais, ku­
riuose vienoje nuotraukoje sujungti įvairūs to paties žmogaus aspek­
tai, nes, pasak jos, „tai, kas mes esame, visada turi daugiau nei vieną
aspektą". Aš tas fotografijas papildžiau trumpu žodiniu to žmogaus
portretu ir jo ar jos gyvenimo ir to gyvenimo tikslų aprašymu.
Žiūrėdamas į tuos dvidešimt septynis portretus supratau, kad tie
alchemikai yra kaip tik tokios blusos, kurių reikia drambliams, kad jie
neapkerpėtų. Per daug tų, kurie dirba drambliams, yra „apkiautėliai";
atvirai kalbant, toks buvau ir aš. Jie pasitenkina gaunama medžiaga,
nebando ieškoti nieko naujo. Su pasigėrėjimu stebėjau, kaip alchemi­
kai nesitenkina vien reagavimu į įvykius, jie nori juos formuoti, pa­
keisti. Jie turi tris bruožus, leidžiančius taip daryti.
Pirmiausia jie yra aistringi. Ta jų aistra išryškėdavo kiekviename
pokalbyje - aistra tam, ką daro, nesvarbu, ką: steigia firmą, kuria teat­
ro trupę ar gaivina nusmukusią bendruomenę. Ta aistra, tas įsitikini­
mas savo veiklos svarba suteikė jiems antrąjį svarbų bruožą - sugebė­
jimą peržengti racionalumo ir logikos ribas ir siekti savo svajonės, jei
reikia, net nieko nepaisant. Taigi jie turėjo irtą sugebėjimą neigti, apie
kurį poetas Kytsas kartą rašė laiške savo broliams: „jis pasireiškia žmo­
gaus sugebėjimu gyventi netikrumo, paslapčių, abejonių pasaulyje ir
nepradėti nervingai ieškoti faktų ir priežasčių". Kytsas taip aiškino kū­
rybiškumą. Laikytis savo svajonės nepaisant ją neigiančių įrodymų rei­
kia užsispyrimo, galbūt net arogancijos. Visi alchemikai to turėjo.
Tačiau sugebėjimas neigti mažai tepadės, jei alchemikas neturės
paskutiniojo reikalingo bruožo - trečiosios akies. Alchemikai žiūri į
dalykus ne taip kaip visi. Aš savo mėgstamą pavyzdį išgirdau iš sero
Terensio Konrano, dabar garsaus dizainerio ir restauruotojo. Jis gyve­
nimo pradžioje nebuvo turtingas. Jaunystėje be pinigų atsidūręs Lon­
done, su draugu nusprendė atidaryti valgyklą tokiems pat kaip jiedu

83
 jauniems žmonėms. Tada buvo šeštasis dešimtmetis, kai britų maisto
kokybė kėlė pasibjaurėjimą. Terensis savo noru nuvyko į Paryžių pa­
dirbėti restorane indų plovėjų ir iššniukštinėti kai kurių verslo paslap­
čių. Sugrįžęs pasakė savo draugui: „Sužinojau štai ką - vyriausieji vi­
rėjai yra šunsnukiai!" Pasitelkę savo trečiąją akį, jie nusprendė sukurti
restoraną be vyriausiojo virėjo. Netrukus jie atidarė pirmąją Londone
virtuvę su niekada nesiliaujančiu kunkuliuoti katilu puikios sriubos,
kurioje dirbo tik du žmonės. Atidarė batonų parduotuvę. įjungė tuo
metu dar tik antrąjį Londone automatinį kavos virimo aparatą.
Sukau galvą, iš kur jie sėmėsi to sugebėjimo neigti ir ryžto prie­
šintis sistemai, nenuleisti rankų, siekti savo svajonės? Matyt, kad
neapsieita be genetikos, be paveldimų savybių, nors mums ir nepa­
vyko jų biografijose aptikti protėvių su akivaizdžiais alchemikų
bruožais. Taip pat atrodo, kad reikšmės turėjo ir vaikystė, kai jų
tėvai skatino juos eksperimentuoti ir imtis kad ir nedidelio masto
iniciatyvų.
Tačiau daugeliu atvejų daug svarbiau yra tai, kad vienu ar kitu gyve­
nimo laikotarpiu gauni vieną iš tų „auksinių sėklų", kokią gavau ir aš iš
savo mokytojo. Kažkuris iš jų gerbiamų žmonių, mokytojas, pirmasis
viršininkas, dvasininkas, krikštatėvis ar krikštamotė pastebėjo jų talen­
tus ir pasakė jiems, kuo jie išsiskiria iš kitų. „Kai gavau aukštesnio lygio
brandos atestatą, - pasakojo man Di Dauson, viena iš alchemikų, - ma­
no biologijos mokytoja pasakė man, kad gavau geriausius visame regio­
ne pažymius. Tada supratau, kad esu gabi." Sustiprėjusi tuo žinojimu ji,
nors jau buvo trisdešimties metų ir turėjo trejetą vaikų, padavė prašymą
į medicinos mokyklą, įstojo, baigė ir tada įkūrė pirmąją D. Britanijoje
stacionarią privačią ligoninę anoreksiniams vaikams.
Pagaliau galima buvo įtarti, kad alchemikai semiasi jėgų iš eksperi­
mentavimo ir kūrybiškumo aplinkos. Mes sąmoningai savo tyrimuose
apsiribojome Londono miestu, nusprendę, jog XX a. pabaigos Londo­
nas - populiarus miestas su klestinčiu kūrybiškumu. Atrodo, kad inova­
cijų centrų yra daug kur pasaulyje - Silicio slėnis ir Įlankos rajonas San
Franciske, Barselona ir Dublinas Europoje, Sidnėjus Australijoje. Kai
kurie iš mūsų apklaustųjų alchemikų persikėlė į Londoną todėl, kad čia
„verda tikrasis gyvenimas".

84
 Klausydamasis alchemikų pasakojimų galvojau, kaip jie galėtų iš-
sryventi dirbdami su drambliu. Jaučiau, kad jų aistra daugiausia kyla iš
to, kad jie yra idėjos savininkai, tiek psichologiniu, tiek teisiniu požiū­
riu. Jų identitetas neatskiriamai susijęs su jų projektu, kuris dažnai vadi­
namas jų vardu. Argali didelės organizacijos duoti kūrybingiems indivi­
dams erdvės eksperimentuoti, o sėkmės atveju - teisę tapatintis su galu­
tiniu gaminiu ir gauti tam tikrą dalį teisinės nuosavybės? Ar gali jos
toleruoti nuostolius, jei tie eksperimentai neduotų laukiamų rezultatų?
Ar gali organizacija išmokti sėti „auksines sėklas", užuot rengusi dar­
buotojų įvertinimo pokalbius?
Jei tebevyrauja apoloniškoji kultūra, tai atsakymas į tuos klausimus
neišvengiamai bus „tik labai sunkiai". Tose kultūrose kūrybiškumas
trukdo tvarkingam efektyvumui. Kūrybiškumas ir eksperimentavi­
mas yra netvarkingi ir nepageidaujami logiškam mąstymui. Tačiau
federacinė struktūra leidžia atskiriems vienetams būti novatoriš­
kiems, nepaveikiant visos organizacijos, kol paaiškės arba jei ne­
paaiškės sėkmė. Federacinė struktūra leidžia organizacijai mokytis
pačiai iš savęs. Galima steigti eksperimentavimo centrus, sėti ten,
kur tikslinga, „auksines sėklas", skatinti jaunus žmones būti išra­
dingus - ir visa tai nesutrukdys pagrindinei organizacijai tvarkin­
gai žengti pirmyn.
Kai kurios firmos periferijoje kuria savo pačių kūrybinius cen­
trus. Xerox pagarsėjo tuo, kad įkūrė savą mokslo centrą Palo Alte
Kalifornijoje, bet paskui ignoravo jo geriausias idėjas, tokias kaip
asmeninį kompiuterį. Kitų žmonių idėjos sutinkamos ne visada pa­
lankiai. Kitos kompanijos steigia savo vidinius rizikos kapitalo ban­
kus, duodamos dotacijas bet kurioms grupėms, kurios kreipiasi su verta
tyrinėjimo idėja. Pavyzdžiui, Dž. P. Morganas įsteigė vadinamąjąLab-
Morgan, 1 milijardo dolerių finansinę organizaciją remti daug žadan­
čioms idėjoms, tiek pačios firmos, tiek iš šalies. Taip tikimasi būsi­
mus alchemikus prisivilioti į organizaciją, kuri buvo laikoma kon­
servatyvia.
Kita vertus, ir firmos plačiau išskleidžia savo tinklus ir sudaro
sąjungas su universitetais, siekdamos išnaudoti fakultetų dėstytojų ir
studentų mokslo laimėjimus. Mūsų pačių atliktieji populiarių miestų

85
 tyrimai rodo, kad kūrybiniams centrams palankias sąlygas sudaro
tyrimus atliekančių universitetų su naujomis idėjomis, gero finan­
savimo, klestinčios menininkų bendruomenės, pažangios architek­
tūros ir geros ryšių infrastruktūros derinys. Organizacijos pačios
tokių sąlygų sukurti negali, bet tam jos gali skirti lėšų.
1998 metais Singapūro valdžia pasikvietė mudu su Elizabeta
susipažinti su darbo jėgos rengimo planu. Man paaiškino, kad vie­
na iš Singapūro problemų yra būtinybė sukurti daugiau iniciatyvos
turinčią kultūrą. Iš visų kūrybiniam centrui reikalingų sąlygų val­
džia turėjo tik finansų ir ryšių infrastruktūras. Tame 4 milijonus
gyventojų turinčiame mieste nebuvo jokių profesionalių meno or­
ganizacijų; tik visai neseniai buvo atidaryta pirmoji meno galerija,
tačiau universitetai vis dar neturėjo mokslo tyrimams reikalingų
įrengimų. Singapūras buvo judrus, gyvas, bet ne populiarus. Vie­
nintelis savas verslininkas, kurį mums pristatė, faktiškai savo ver­
slą pradėjo Kalifornijoje ir Dubline, o tik vėliau dalis to verslo bu­
vo pargabenta namo, į Singapūrą.
Singapūro valdžios garbei reikia pasakyti, kad ji suprato savo
problemą ir pradėjo keisti savosios švietimo sistemos prioritetus,
pagrindinę mokymo programą mažinti 30 procentų, kad liktų laiko
eksperimentavimui. Singapūras pasistatė puikų naują pastatą sce­
nos menams, tik kol kas dar neturėjo atlikėjų. Mums atrodė, kad
darbo jėgos ugdymo planas gali būti įgyvendintas per dvidešimt
metų; kūrybiniams centrams sukurti reikia laiko.
Daugumoje šalių didžiausia problema yra alchemijos stoka val­
džios organuose, didžiausiame iš visų dramblių. D. Britanijos vy­
riausybė turėjo savo centrinį specialistų kolektyvą, įvairių admi­
nistracijų vadinamą įvairiais vardais, tačiau mintis, kad alchemikų
galėtų būti ir ministerijose, tebėra svetima. Valstybės tarnautojai,
žinoma, nenori rizikuoti. O ar įmanoma kitaip, kai atsakomybė reiš­
kia, jog veikiau baudžiama už klaidas, nei atlyginama už iniciatyvą
ir laimėjimus? Užuot turėjus vieną „blusų duobę" centre, ar ne nau­
dingiau būtų sukurti rizikos kapitalo centrą, kuris finansuotų eks­
perimentinius projektus visuose padaliniuose, ir šitaip būtų įteisi­
namas eksperimentavimas ir išplečiamas kūrybiškumas už centro ri­
86
bų? Juk bent kiek reikšmingesnės alchemijos stoka viduje duoda ga­
limybę pašaliniams steigti savo pačių idėjų gamyklas, bet, jei nėra
jokios atsakomybės nei teisės įgyvendinti tas idėjas, jos dažnai tampa
tik tuščiu laiko švaistymu.
Kartais ištisos organizacijos gali tapti kūrybiniais centrais. Apple
kompanija savo veiklos pradžioje, kai jai vadovavo Stivas Džobsas,
iiarsėjo kūrybingumu. Ši organizacija susidėjo beveik vien tik iš indi­
vidualių blusų, siekiančių pakeisti pasaulį. Centrą sudarė apie dvide­
šimt alchemikų. Jie pakeitė daug ką. Tas asmeninių kompiuterių pa­
saulis, kuriame dabar gyvename, sukurtas jų. Reikalai pakrypo į blo­
gąją pusę, kai tų alchemikų sėkmė pavertė juos drambliu. Bilui Geit-
sui Sietle kol kas sekasi geriau blusas paversti milijonieriais, kartu
neleidžiant vienam iš turtingiausių pasaulyje dramblių per daug nu­
krypti nuo kurso. Nors tos blusos ir tie alchemikai teigia, kad pinigai -
ne svarbiausia, vis tiek jie neabejingi tam, kad iš jų kūrybiškumo ir
entuziazmo pelnosi kiti.
Dėl šių priežasčių drambliams ligi šiol buvo lengviau nusipirkti
alchemikų kartu su jau neabejotinai pripažintais jų darbo rezultatais, o
paskui pačius alchemikus dažniausiai išspjauti, pasilikti vien darbo re­
zultatus. Alchemikas iš to gauna lėšų padaryti tą patį ar kai ką pana­
šaus dar kartą, nes jis nemėgsta mesti kūrybą. Terensiui Konranui greit
sukaks septyniasdešimt, bet jo idėjos darosi vis ambicingesnės. Maik­
las Jangas, tas socialinės sferos alchemikų kunigaikštis, kadaise įstei­
gęs keturiasdešimt devynias institucijas, įskaitant ir D. Britanijos At­
virojo universiteto pirmtakę, jau eina devintąją dešimtį, bet prieš treje­
tą metų pradėjo įgyvendinti savo ambicingiausią sumanymą - kurti
Socialinių antreprenerių mokyklą.
Kai kas atsakymo bandė ieškoti Holivude - ne jo filmuose, o jo
organizavimosi būde. Jį gerai aprašė Džonas Houkinsas knygoje „Kū­
rybinė ekonomika". Jis aiškina, kad Holivudas telkia kūrybingus žmo­
nes, ne tik galinčius pasirodyti priešais kino kameras, bet ir mokančius
dirbti už jų; daugumai jų kino studijos moka tik už darbą, etatiniais
darbuotojais jie netampa. Dabar jais tampa tik aukštesnio rango vado­
vai ir pagalbinis personalas. Kiti darbuotojai yra nepriklausomi, daž­
nai veikiantys per savo asmenines kompanijas.
87
 Filmų gamyba turi būti ypač alchemiška. Jos pati esmė reikalauja
kurti iš nieko kuo daugiau idėjų, kurias vėliau galima būtų paversti
gaminiais. Holivudo studijoje stabilumo nėra. Filmų statytojai naršo
po visą pasaulį ir ieško galimų siužetų savo filmams, trumpam pri­
traukdami kūrybingas blusas pasidarbuoti jų projektuose, kartais tam
reikalui įsteigtose laikinose kompanijose, kartais tik kaip laikinai sam­
domus darbuotojus, tik tam laikui, kol jie bus reikalingi. Taigi Holivu­
das puoselėja kūrybingų centrų idėją. Houkinsas sako, kad čia įsikūru­
si ne tik didžiausia kino filmų pramonė, bet ir didžiausios pasaulyje
televizijos filmų kompanijos; abi šios sritys drauge išlaiko visą talentų
pramonę, tiekiančią viską, nuo ekrano žvaigždžių iki visų keistenybių
ir iki teisininkų.
Iškalbingas faktas, kad kai du Japonijos drambliai, Sony \xMacu-
šila, įkėlė koją į Holivudą, įsigydami, atitinkamai, Columbia Pictures
ir Universal Studios, jie šiame blusų ir alchemikų pasaulyje pasijuto
nužengę per toli. Baris Dileris, sėkmingas pramogų verslo antreprene-
ris, padėtį apibūdino taip: „priklausymo korporacijoms problema nėra
svarbi; svarbiausia yra individų energija, charakteris ir iniciatyvu­
mas. Visa kita - tuščias triukšmas". Kitiems drambliams derėtų at­
kreipti dėmesį į šiuos žodžius.

TREČIASIS IŠBANDYMAS

Drambliai didėdami darosi vis labiau pastebimi. Jie susiduria

su prieštaringais reikalavimais - dirbti pelningai, bet kartu išlikti pri­
imtiniems socialiniu atžvilgiu. Jau nebepakanka tvirtinti, kad jie są­
žiningai moka mokesčius, o visa kita jau neva vyriausybės reikalas.
Drambliai gali būti išsekę, jų vidus gali būti visai tuščias, jie gali
būti išsidriekę per visą pasaulį, tačiau, žiūrint iš šalies, jie vis tiek
gali atrodyti tikri milžinai. 2000 metų lapkričio mėnesį mano senoji
draugė Shell kompanija pasiskelbė vien per pastarąjį ketvirtį gavusi
2 milijardus svarų pelno. Vodaphone, naujausia iš didžiųjų dramblių,
po kelių dienų paskelbė, kad jos pelnas toks pat, tačiau abi jas pra­
lenkė British Petroleum su 2,5 milijardais svarų pelno per ketvirtį.
Kitą savaitę D. Britanijos parlamente finansų ministras pareiškė, kad
dėl tokios sėkmingos D. Britanijos ekonomikos plėtros jis galės atei­
nančiais metais vienokiu ar kitokiu būdu sugrąžinti mokesčių mokė­
tojams 2 milijardus svarų.
Tiksliau sakant, šių skaičių nereikėtų lyginti, nes valstybė savo
pelno neskelbia, tačiau gerai matyti, kodėl daugeliui stebėtojų atro­
do, kad didelės kompanijos dabar ne tik turtingesnės, bet ir daug
galingesnės už daugelį nacionalinių valstybių. Nokia kompanijos vertė
viršija Suomijos, kurioje ji įsikūrusi, BVP. Žmonėms kelia nerimą
tai, kad tos naujosios valstybėms prilygstančios korporacijos neat-
skaitingos niekam, išskyrus savo pačių finansininkus, kad jos bet ka­
da savo nuožiūra gali persikelti į kitą šalį, palikdamos tuščius ga­
myklų pastatus ir prekių sandėlius, kad dėl jų finansinės įtakos vy­
riausybės tampa jų įrankiais, o korporacijų deklaruojamas rūpinima­
sis bendruomene ir aplinka tėra gražus gestas. Žmonės jaučia, kad
drambliai gali būti niekieno nebesuvaldomi.
Iš dalies čia - iliuzija. Visų pirma tai penkiasdešimties didžiau­
sių kompanijų dalis pasaulio ekonomikoje ne didėja, o mažėja. Per
penkerius metus, nuo 1993-ųjų iki 1998-ųjų, ji sumažėjo nuo 30 iki
28 procentų ir prognozuojama, kad iki 2020 metų nukris iki 15. Taip
pat dažnai vadinamosios tarptautinės kompanijos iš tikrųjų yra ne
tarptautinės, o nacionalinės, tik atliekančios operacijas ir turinčios
partnerių kitose šalyse. Gal tik ABB, neįprastą švedų-šveicarų maši­
nų gamybos milžiną, turintį daugiau kaip 1500 nedidelių kompanijų
beveik visose pasaulio šalyse, galima būtų vadinti tikrai tarptautine
organizacija. Net Shell iš esmės vis dar tebėra britų-olandų kompa­
nija. Šių gigantų šaknys vis dar tebėra jų tėvynėse, kur jie sumoka ir
didžiąją dalį mokesčių. Tos kompanijos vis dar nėra atitrūkusios nuo
savo gimtųjų šalių vyriausybių ir visuomenių.
Daugeliui, taip pat ir man, rūpi, kaip tie drambliai tarpusavyje
jungiasi arba kaip vieni kitus praryja; tada jų identitetai susilieja ir
tampa tik inicialų rinkiniu, kaip tik tokiu kaip ABB. Jau seniai pamir­
šome, kad ši santrumpa reiškia Asea Brown Boveri, kadaise gyvenu­
sių realių žmonių vardus. Anksčiau buvo įprasta kompanijas pava­
dinti steigėjų ar savininkų vardais. Jie kai ką reiškė - kai ką kita, nei

89
 kompanijų pelnai. Pavadinimų trumpinimu iki inicialų sąmoningai
atsiribojama nuo savo praeities. Šitaip kompanijos dažnai netenka
asmeniškumo, tampa anoniminėmis ir dingsta iš mūsų radarų ekranų.
Kai kurios, pavyzdžiui, tokios kaip IBM ar GE, atsikuria kaip
firmos ženklai. Bet tam reikia laiko. Visuomenei, paprastiems žmo­
nėms, sunku pasitikėti organizacijomis, nusprendusiomis pasiva­
dinti AXA ar RSA, Vivendi ar Diageo; žmonės jaučia, kad čia ne
pavadinimai, kad tokie žymėjimai nereiškia bendrijų. Susimąsto­
me, ar čia nėra vien tik firmų konglomeratai, susijungę ekonomi­
nio patogumo sumetimais ir galintys vėl subyrėti, kai tik patogu­
mas išnyks? Ar jos jaučiasi atskaitingos mums už tą jungimąsi ir
išsisklaidymą?
Nemažiau jaudina ir to dramblių klonavimosi, franšizinių or­
ganizacijų, to lengvo būdo mažmeninės prekybos firmoms augti
kultūriniai padariniai. Paradoksalu, kad dėl siekimo priartėti prie
kuo didesnio kiekio klientų franšizacijos banga atvedė prie mažos
asmeninės įmonės išnykimo. Mūsų miesteliai supanašėjo, jie tiks­
liai atkartoja vienas kitą tokiomis pat išsirikiavusiomis klonuoto­
mis parduotuvėmis. Mes atsipalaidavę pasyviai stebime pasaulį.
2000-ųjų demonstracijos prieš globalizaciją buvo nukreiptos ne tik
prieš tokių tarptautinių organizacijų kaip Pasaulinė prekybos orga­
nizacija ar Tarptautinis valiutos fondas galią, bet ir prieš globaliza­
cijos sukeltą kultūros teršimą.
Pateisinsime tas demonstracijas ar ne, - čia yra požiūrio reika­
las, bet jos parodė, kad klientai ir busimieji darbuotojai darosi iš­
rankesni. 2001-aisiais jau daugiau kaip šimtas Interneto tinklalapių
kritikavo individualias korporacijas. Monsanto sukėlė pasipiktini­
mo audrą, kai pabandė Trečiojo pasaulio ūkininkams pardavinėti
vadinamąsias „savižudės sėklas", kurios neduoda daigių palikuo­
nių; tai reiškia, kad ūkininkai negali patys užsiauginti sėklos ki­
tiems metams, o turi vėl jos pirktis. Monsanto pralaimėjo kovą ir
prarado gerą vardą. Reputacija ir firmos ženklas yra labai trapūs
dalykai; Shell kompanija tą patyrė savo kailiu, XX a. paskutinįjį
dešimtmetį finansiškai nukentėjusi dėl kaltinimų, kad ji teršianti
Šiaurės jūros aplinką ir trypianti žmogaus teises Nigerijoje. Kas
90
galėjo tikėtis, kad automobilininkai Vokietijoje niokos Shell dega­
lines, protestuodami prieš šios kompanijos veiksmus Šiaurės jūro­
je ir Nigerijoje?
Mano pažįstami Shell ir kitų kompanijų vadovai yra padorūs
žmonės. Jie nieko sąmoningai, tyčia neišnaudoja, o savo asmeni­
niame gyvenime kaip ir visi rūpinasi aplinka ir pasaulio neturtin­
gaisiais. Tačiau, kaip Shell narsiai pareiškė, „mes įdėmiai pažvel­
gėme į save kaip į kompaniją ir daug kas iš to, ką pamatėme, mums
nepatiko1'. Ši kompanija suprato privalanti labiau stengtis ne tik
tam, kad būtų gera, bet ir kad ją laikytų gera. Didžiosios korpora­
cijos privalo peržiūrėti savo socialinę atsakomybę. Svarbu yra ne
šiek tiek savo pelno išdalinti vargšams. Svarbu ne tai, kiek pinigų
uždirbama ir kaip jie bus išleisti. Svarbu, kaip dirbama ir kaip de­
rinami įvairių suinteresuotų sluoksnių interesai.
Svarbiausių kompanijų standartine praktika tampa ekologinio
ir socialinio audito rezultatų skelbimas, kai kartu su finansiniais
rodikliais matuojama ir tai, kaip gerėja ekologiniai ir socialiniai
rodikliai. Tikriausiai savo jaunųjų pareigūnų grupės iniciatyva BP/
Amoco paskelbė, kad BP dabar reiškia jau ne British Petroleum, o
Beyond Petroleum („ne vien tik nafta11). Per daug gražu, kad būtų
galima patikėti, tuo labiau, kad BP tų gražių žodžių dar nepatvirti­
no darbais, tačiau tokį pareiškimą galima traktuoti kaip ženklą,
kad naujoji darbo jėga nori aukštesnio tikslo savo atiduodamam
laikui ir savo darbui nei vien tik didinti akcininkų turtą. Darbuoto­
jai nori jaustis prisidedantys prie pasaulio gerinimo. Kompanijos
jau nebegali nusipirkti prestižo už šiek tiek išlaidų filantropijai.
Mums vis labiau rūpi, kaip jos užsidirba pinigus ir kiek. Jos nebe­
turi galimybės, manipuliuodamos tokiomis sumomis kaip ištisų ša­
lių biudžetai, tikėtis išvengsiančios atskaitomybės už tai, kaip jos
tą daro.
Neseniai D. Britanijos vyriausybė pareikalavo pensijų fondų
globėjų deklaruoti ataskaitose savo etines vertybes; panašus reika­
lavimas gali būti įtrauktas ir į peržiūrimą Kompanijų įstatymą. To­
kia oficialios atskaitomybės rūšis gali padėti priminti firmų vado­
vams, kad firma nėra vien tik pinigų kalimo mašina. Ji taip pat yra

91
 ir bendruomenė, egzistuojanti kitoje bendruomenėje, ir privalo pel­
nyti teisę joje dirbti. Mano pažįstami korporacijų vadovai tokiems
teisės reikalavimams pritaria, nes įpareigojami ir konkurentai.
Tačiau galų gale korporacijas vers atsiskaityti už viešus veiks­
mus daugiau jų klientai ir jų darbuotojai, nei jų akcininkai; jiems
padės ir spaudimo grupės, tokios kaip Greenpeace; tą vers daryti
ir jų vadovų sąžinė. D. Britanijoje kasmet rengiama diena „Atsi­
vesk į darbą savo dukrą". Renginio tikslas - leisti dukterims pajus­
ti darbo svarbą, bet jo poveikis gali būti ir kitoks. Viena dukrelė,
nuovoki keturiolikmetė, svarstydama apie tokią kartu su tėvu pra­
leistą dieną, pareiškė, kad ją nustebino kai kurie jos tėvo priorite­
tai. „Namie jis taip nesielgtų", - užtikrino ji. Tėvas iš pradžių nuste­
bo, bet paskui prisipažino, kad įstaigoje jis tikrai ne visada toks, kaip
namie. „Ko gero, - pajuokavo jis, - man derėtų dukrą įdarbinti - ji
prižiūrėtų, kad visada išlikčiau toks, koks iš tikro esu." Būtų gerai,
kad mums patiems tokios dukteriškos paslaugos neprireiktų.

KETVIRTASIS IŠBANDYMAS

Intelektinė nuosavybė - idėjos, sugebėjimai ir žinios, varančios

kompaniją pirmyn - daugumoje organizacijų dabar laikomos svarbiau­
siu turtu. Jau nebegalime tikėtis, kad šios nuosavybės turėtojai, indivi­
dualūs darbuotojai, taip lengvai perleis kompanijai savo nuosavybės
teises mainais už įdarbinimo sutartį. Jų teises reikia subalansuoti su
kompanijos teisėtų savininkų - akcininkų - teisėmis.
Senasis pasaulis žinojo, kas yra nuosavybė. Ji buvo kai kas tokio,
ką galima matyti ir išmatuoti. Ją buvo galima parduoti, išnuomoti, nau­
doti ir net sunaikinti - žinoma, jei tik ta nuosavybė jūsų. Nieko pana­
šaus neįmanoma padaryti su intelektine nuosavybe, net jei ji įgauna
patento ar autorinių teisių suteikiamą pavidalą. Aš negaliu sunaikinti
jūsų idėjos, net jeigu ją iš jūsų nusipirksiu, nes jūs vis tiek ją tebeturėsi­
te. Apskaitos specialistai gerai žino, kad vienintelis būdas nustatyti in­
telektinio turto piniginę vertę yra atimti iš kompanijos visuminės rin­
kos kainos fizinio turto vertę. Dalykų vertinimo būdas, kai remiamasi
92
jų stoka kituose dalykuose, tikrai nėra patenkinamas. Peršasi mintis,
kad tų dalykų iš tikrųjų nėra, kad tai tik šmėklos, kaip protai be kūnų.
Tas neregimumas gali sukelti painiavą nustatant naująją nuosavybės
formą, nes kaipgi kas nors gali pretenduoti į ką nors tokio, ko dažnai
neįmanoma nei pamatyti, nei suskaičiuoti? V. Edvardsas Demingas,
žymus kokybės klausimų specialistas, tvirtina, kad versle 97 procentų
svarbių dalykų neįmanoma apskaičiuoti.
Nepasakytume, kad žmonės dabar tų dalykų skaičiuoti nebando.
Deividas Boilis knygoje „Skaičiųtironija" išvardija keletąbūdų-GIPS,
TOMAS, EFQM ir BREAM. Čia tik keli tokie akronimai. Yra nauji
socialinio audito standartai SA8000, GRI ir AA1000. Kai kurie moks­
lininkai net bandė išmatuoti kultūrą kiekybiškai, skaičiais, taikydami
vienuolika matmenų. Tačiau atrodo, kad visi tie kilniais tikslais grin­
džiami mėginimai vien tik patvirtins, kad Demingas teisus. To, kas iš
tiesų svarbu, suskaičiuoti neįmanoma, arba, kaip formuluoja Tomas Stiu­
artas žurnale Fortune, „lengviau suskaičiuoti butelius, negu apibūdinti
vyną“. Ta naujoji nuosavybė ne tik neapčiuopama, o ir labai trapi. „Ge­
ras vardas, geras vardas, geras vardas! - sušuko Otelas po savo pražū­
tingos klaidos. - Oi, aš netekau savo nemirtingosios dalies, o kas liko,
tai jau tik gyvuliškoji dalis." Šiai aimanai turėtų pritarti tokios kompa­
nijos kaip Union Carbide po avarijos Bhopale, arba, tiesą sakant, ir
Monsanto bei Shell, kai klaida ar nelaimė pakenkė jų reputacijai - ir jų
akcijų kainai.
Taigi intelektinė nuosavybė įvairiausiais pavidalais ateityje taps vis
aktualesniu klausimu naujiesiems drambliams, jei jie stengsis ugdyti
savus alchemikus. O idėjų generatoriai pirmieji rengiasi pareikalauti
savosios rezultatų dalies. Kodėl, klausia jie, visas pelnas turėtų atitekti
akcininkams, kurie prisideda tik savo pinigais, o ne savo laiku ir suge­
bėjimais? Kodėl darbo sutartis būtinai turėtų reikšti, kad viskas, ką at­
randu per sutarties laiką, priklauso darbdaviui?
Galiu įsivaizduoti, kad į alchemikus bus žiūrima panašiai kaip į
knygų autorius, kad jie reikalaus ir gaus savo darbu uždirbamų pajamų
dalį, galbūt akcinio kapitalo dalies ar pasirinkimo teisės pavidalu, kaip
bus sutarta iš anksto. Aš asmeniškai mieliau pasirinkčiau už savo kny­
gas gautų pajamų dalį vietoj tikimybės atspėti būsimą savo leidėjų ak­

93
 cijų vertę, kuriai aš negaliu daryti jokios įtakos. Manoma, kad jau dabar
apie 30 procentų Amerikos kompanijų akcinio kapitalo įšaldyta paža­
dėtose parduoti savo darbuotojams akcijose. Toks atsilyginimo būdas
yra pigus, nes firmos ataskaitose nėra išlaidų. Tačiau toks atsilyginimo
talentams būdas yra labai rizikingas, nepatikimas.
Kaip nurodė ekonomistas Džonas Kėjus, Bilas Geitsas šiuo metu
turi 25 procentus Microsoft kompanijos akcijų, o jo darbuotojai dar
apie 15procentų. Jei akcijų vertė per metus padidės 10 procentų nuo jų
dabartinio lygio, tai akcijas turinčių darbuotojų akcijų vertė padidės
maždaug 7 milijardais dolerių, o tai prilygsta kompanijos pelnui. Jei
tokia suma būtų išdalinta darbuotojams kaip atlyginimas, visas pelnas
dingtų. Jei atlyginimo alchemikams kaina sudarytų daug daugiau ne­
mokamai duodamų akcijų, tai tikrieji akcininkai, už savo akcijas
mokėję realiais pinigais, galėtų pakelti maištą.
Tačiau tada argi galima ir toliau sakyti, kad firma „priklauso11
akcininkams, jei tokia didelė jos turto dalis yra neapčiuopiama ir
nematoma, dažnai esanti tik galvose tų, kurie gali išsinešti ją išei­
dami iš firmos, perspėję apie tai tik išvakarėse? Kai kompanijos
Saatchi & Sciatchi valdyba atleido Morisą Satčį iš darbo jo vardu
pavadintoje kompanijoje, jis klusniai išėjo, bet pasiėmė British Air­
ways ir Mars sąskaitas bei išsivedė kai kuriuos pagrindinius dar­
buotojus. Akcinio kapitalo vertė iš karto sumažėjo perpus ir Saat­
chi & Saatchi akcininkai pamatė, kad jiems realiai priklauso tik
pusė šios kompanijos. Be to, nebuvo visiškai aišku, ką ta akcininko
nuosavybė reiškia. Shell akcijos turėtojas negali reikalauti teisės
naudotis Shell kontora ar prašyti paskolos, jei jos prisireiktų. Taip
pat jam nepriklauso toje kompanijoje dirbantys žmonės. Jie nėra
nei mano, nei kieno kito vergai, o tėra tik darbuotojai, kurių teisės
nustatytos įstatymų ir darbo sutarties.
Manau, ateis laikas, kai pagaliau turėsime atsisakyti mito, kad
firma yra akcininkų nuosavybė. Akcininkai bus laikomi panašes­
niais į įkeisto turto laikytojus, turinčius teisę gauti rentą už savo
pinigus, šiuo atveju - kintamą rentą, priklausančią nuo pelno, bet
be teisės parduoti ar uždaryti kompaniją, jei tik ji nebankrutuoja.
Akcininkai prisideda savo pinigais. Kiti prisideda savo laiku, suge­

94
bėjimais, idėjomis ir patirtimi. Jie irgi turi teisę į rentą, nustatomą
įvairiai. Niekam niekas nepriklauso. Net pati mintis, kad grupė žmo­
nių, idėjas paverčiančių gaminiais, yra nuosavybės vienetas, galin­
tis kam nors priklausyti, ateityje atrodys absurdiška.
Kitimų svertas, kaip visada, bus paprasčiausios ekonominės
priežastys. Jau dabar jaučiamas kapitalo perteklius. 1999 metais
JAV kompanijos gavo 50 milijardų dolerių rizikos kapitalo - 25
kartus daugiau nei 1990-aisiais. Fondų biržose kompanijos gavo
70 milijardų dolerių naujų lėšų, 15 kartų daugiau nei 1990-aisiais.
Pakilimo Amerikos akcijų rinkose pastarajame dešimtmetyje vie­
na iš priežasčių buvo ta gausybė pinigų, ieškančių, kas juos inves­
tuotų. Net jei pasaulinės akcijų rinkos smuktelėtų, tie pinigai vis
tiek ten liktų. Dėl to akcininkai neturės tiek galios. Bus juntama
idėjų, o ne pinigų stoka.
Vis daugiau žmonių ima suvokti, kad jų žinios turi prekinę ver­
tę. Jie nenorės parduoti savo žinių pagal laiku grindžiamą darbo
sutartį, algą ar atlyginimą. Jie norės gauti užmokestį ar procentinį
periodinį atlyginimą - tam tikrą procentą nuo pelno. Skirtumas tas,
kad alga yra pinigai, mokami už darbe sugaištą laiką, o užmokestis
yra pinigai, mokami už atliktą darbą, nepriklausomai nuo to, kiek
tam buvo sugaišta laiko.
Darbuotojams mokami atlyginimai arba algos. Nepriklausomi
žmonės reikalauja užmokesčio. Nepriklausomas žmogus parduoda
savo mokėjimo, techninių žinių rezultatus, o ne patį mokėjimą, tech­
nines žinias. Darbuotojas, tarnautojas, parduodamas savo laiką, o
ne rezultatus, netiesiogiai parduoda ir savo žinias, mokėjimą, rei­
kalingą tam laikui paversti pelningu dalyku. Neabejoju, kad nepa­
liaujamai daugės nepriklausomų žmonių, linkusių imti iš organiza­
cijų užmokestį, kad galėtų pasilikti sau savo žinias, mokėjimą. Ta­
da daugiau tos nepagaunamos intelektinės nuosavybės priklausys
blusoms. Ji drambliams bus tik skolinama.
Rikardas Semleris savo neįprastos kompanijos Semco Brazili­
joje darbuotojams leidžia pasirinkti vieną iš vienuolikos užmokes­
čio formų - nuo pastovaus dydžio algos iki įvairių procentinio pe­
riodinio atlyginimo, komisinių, akcijų opcionų ir tikslinių premiji­

95
 nių priemokų variantų; galimi įvairūs jų deriniai, todėl galimybių
spektras labai platus. Ši kompanija, nors joje dirba 2350 žmonių,
faktiškai yra gan palaida blusų grupelių federacija, kurios centras
veikia kaip rizikuojančio kapitalisto, vištos perekšlės ir konsultaci­
nės firmos mišinys. Kai kam gal atrodo, kad šios kompanijos pasi­
tikėjimas žmonėmis artėja prie nepraktiško kraštutinumo, tačiau
vis daugiau organizacijų bus priverstos sekti jos pavyzdžiu ir trak­
tuoti žmones kaip atskirus individus, o ne kaip kažkokius homoge­
niškus žmogiškuosius išteklius, ir atitinkamai jiems atlyginti.
Galima panaudoti žmonių įtraukimo mechanizmą. Džonas Bir-
tas įsidarbino BBC generaliniu direktoriumi ne kaip algą gaunan­
čiu darbuotoju, o pagal sutartį, sudarytą su jo asmenine kompanija.
Taip jis aplenkė laiką. BBC ir pasaulis užjos ribų pasibaisėjo. O po
dešimties metų jau taip darė visi, tikintys turį vertingų rinkai suge­
bėjimų. Ateityje bus sudarinėjamos individualios individų įsidar­
binimo sutartys, dėl kurių bus deramasi su jų asmeninėmis kompa­
nijomis, be jokių abejonių - per jų agentus ar teisininkus. Tai, kas
jau tapo norma aktoriams ir net autoriams, taps įprastu dalyku vi­
siems; gal bus košmaras organizacijoms, bet užtat nuostabūs laikai
teisininkams. Pasaulyje, kuriame blusoms priklauso svarbi nuosa­
vybė, drambliai bus priversti prisitaikyti, nes kitaip nepasieks ge­
riausių rezultatų. Semleris giriasi, kad kadrų kaita jo kompanijoje
per pastaruosius šešerius metus nesiekė 1 procento.
Organizacijos - kaip blusų grupelių federacijos? Kai kas ma­
no, kad mes visi norime dirbti ir gyventi kaip tik taip - savarankiš­
kai, bet kartu priklausydami kam nors už mus didesniam. Londono
verslo mokyklos profesorius Nigelis Nicholsonas knygoje „Žmo­
giškojo gyvulio tramdymas" įrodinėja, kad mes esame taip „suprog­
ramuoti" to, ką paveldėjome iš savo priešistorinių protėvių, kad
norime elgtis tam tikru konkrečiu būdu. Jis šią mintį formuluoja
taip: „Galite paimti vadybininką iš akmens amžiaus, bet tik ne ak­
mens amžių iš vadybininko". Tokiame neodarvinistiniame pasau­
lio vaizdinyje ideali organizacija susideda iš mažų vienetų, turi
lanksčią hierarchiją ir vadovavimą, vykdo daugiausia grupinius pro­
jektus, bet pripažįsta individus; ji įvairiapusiška, bet su dideliu dar­

96
buotojų pasitikėjimu ir aktyviu prisidėjimu; savikritiška, bet su at­
lyginimu atsižvelgiant į asmeninius laimėjimus. Kam galėtų nepa­
tikti?
Galbūt iš prigimties esame linkę būti vienokiomis ar kitokio­
mis blusomis, organizacijų sudėliotomis, nepaisant mūsų instink­
tu, į loginius langelius, mokymo proceso iškeltomis virš mūsų žmo­
giškosios prigimties. Jei taip, tai tie ekonominiai spaudimai, kurie
vers dramblius vis daugiau savo žmonių laikyti individualiais eko­
nominiais vienetais, atves prie to, kad mūsų organizacijos prisitai­
kys prie žmogiškosios prigimties esmės visų bendram labui. O jei
ko nors tokio neatsitiktų, tai galime tapti priešingo dalyko liudinin­
kais: intelektinės nuosavybės turėtojai, kompanijų svarbiausi dar­
buotojai gali padaryti kompanijas savo įkaitais. Keistu būdu išsi­
pildys Markso troškimas ir jo pranašystė, kad gamybos priemones
valdys darbininkai.

97
 5. NAUJA IR NELABAI NAUJA EKONOMIKA

Mes visi - ir drambliai, ir blusos - veikiame to, kas vyksta visoje

ekonomikoje, fone. Internetas ir jo teikiamos galimybės daugeliui kėlė
pagundą prognozuoti naują ekonomikos tipą, pasižymintį begaliniu lanks­
tumu ir neribotu augimu. Kurį laiką atrodė, kad nepaliaujamas ameri­
kiečių ekonomikos augimas, skatinamas naujųjų technologijų plėtros,
patvirtina tokias idėjas. Tačiau tikrovė, kaip dažniausiai būna, ne tokia
utopiška. Paaiškėjo, kad naujajai ekonomikai galioja kai kurios senos
taisyklės: pelno negalima atidėlioti neribotam laikui, o akcijų kainos
gali ir mažėti, ir didėti. Tačiau naujosios technologijos atnešė mums naujų
galimybių ir įdomių naujų priemonių. O kai kas iš to, ką matome, tėra
senas pasaulis naujais drabužiais. Jis gali mus dominti kad ir ilgą laiką,
bet nieko nepakeis. O kai kas iš tikrųjų yra nauja ir gali sukelti radikalių
pasekmių.
Yra tiesos pasakyme, kad bet kokios technologinės permainos, įvyks­
tančios tuomet, kai mums dar nesukakę penkeri metai, suvokiamos kaip
normalus dalykas. Permainos iki 35 metų amžiaus suvokiamos kaip įdo­
mios, atveriančios naujus kelius ir žadančios naujų galimybių, o permai-
nos, vykstančios mums peržengus 35 metų slenkstį, gali gadinti nuotai­
ką ir kelti nerimą. Todėl vaikai labai ramiai pasitinka kompiuterius ir
mobiliuosius telefonus. Elektroninei revoliucijai, jei taip galima pa­
vadinti tai, kas dabar vyksta, daugiausia vadovauja tik trečiąją de­
šimtį einantys verslininkai, o senesnės kartos žmonės paprastai žiūri
įtariau.
Aš, kaip vienas iš baigiančių septintąją dešimtį, vargu ar galė­
čiau būti nekritišku naujosios technologijos entuziastu. Negalime ir
neturime stabdyti technologinių permainų, nes čia yra vienas iš žmo­
nių kūrybos vaisių. Be to, čia juk negrįžtamas procesas. Vis dėlto
daugybę tų permainų įtrauksime į savo rutininę veiklą ir po neilgo
sumišimo ar susižavėjimo laikotarpio vėl gyvensime ir dirbsime kaip
ir anksčiau. Šaldytuvai, patys užsakinėjantys pasibaigusius produk­
tus, be jokios abejonės, taps įprastu dalyku, kaip ir laikrodžiai, ro­
dantys jums ne tik laiką, bet ir kur esate arba kaip nukeliauti ten, kur
pageidaujate. Perversmo jūsų gyvenime jie nepadarys.
98
 Prieš keturiasdešimt ketverius metus pradėjau savo darbo karje­
rą Kvala Lumpūre Shell kompanijos rinkodaros skyriaus darbuotoju.
D. Britaniją pamačiau vėl tik po trejų metų, nes kelionė tada trukda­
vo labai ilgai. Artėjant Kalėdoms pamaniau, kad būtų gerai paskam­
binti namo į Airiją. Tai buvo ne taip jau paprasta. Pokalbį reikėjo
užsisakyti prieš kelias savaites, o kai atėjus laikui manęs paprašė
pakelti ragelį, tai išgirdau, kaip mano skambutis vargingai skinasi
kelią per visą pasaulį, nuo vieno operatoriaus prie kito. „Bombėjus
skambina Kairui - turiu jums skambutį į Londoną41 ir taip toliau, kol
pagaliau mano skambutis pasiekė mūsų vietinę telefono stotį Airijos
kaime ir išgirdau ponios Džouns, mūsų paštininkės, balsą.
„Čia jūs, pone Čarli? - paklausė ji. - Jūsų tėvai taip ir žinojo,
kad paskambinsite. Oras pas mus siaubingas. O koks ten, kur esate -
iš kur skambinate?44
„Atleiskite, ponia Džouns, - atsakiau jai, - labai malonu jus gir­
dėti, bet turiu tik penkias minutes ir norėčiau pasikalbėti su tėvais.44
Nepatenkinta kažką suniurnėjusi, ji sujungė mane su tėvais. Ne
kasdien jai pasitaikydavo proga pasišnekėti su žmogumi iš kitos pa­
saulio pusės.
Šiuo metu mūsų duktė dirba Naujojoje Zelandijoje. Elektroni­
niu paštu susirašinėjame su ja vos ne kasdien, pasikalbame kas sa­
vaitę po pusvalandį telefonu - kainuoja tik vieną svarą - ir susitinka­
me ne mažiau kaip po porą kartų per metus - pas mus, pas ją ar kur
nors pusiaukelėje. Prisimindamas savo karjeros pradžią suvokiu, ko­
kia nepaprasta revoliucija įvyko ryšių srityje. Nuostabu, kaip lengvai
visi pripratome prie tų technologijos permainų. Manau, ateis laikas,
kai kosminis skrydis taps tokiu pat paprastu dalyku, kaip šiandien
jau yra nuvažiuoti Eurostar traukiniu iš Londono į Paryžių pietų. Dėl
technologijos pažangos pasaulis tarsi susitraukė, sumažėjo, bet argi
pasikeitė iš esmės?
Taip pat mane stebina tų technologinių pasikeitimų vilionės. Jei
tik kas atsiranda, mums iš karto kyla pagunda pasinaudoti. Kadangi
dabar įmanoma atskristi iš Kvala Lumpūro į susitikimą Londone, tai
žmonės ir skrenda. Kadangi įmanoma paspaudus porą mygtukų at­
spausdinti tiek kokio nors pranešimo egzempliorių, kad pakaktų pusei

99
 organizacijos, tai ir spausdiname. Kadangi įmanoma imtis verslo viso­
je planetoje ištisą parą, tai taip ir darome. Ir šitaip alinamės. Mano,
kaip savarankiško vadovo, pirmasis postas reiškė vadovavimą Shell
rinkodaros kompanijai Saravake. Telefoninio ryšio su regioniniu cen­
tru ir su mano viršininkais Singapūre tada nebuvo. Teko apsieiti.
Galbūt nuo to buvo tik geriau, nes mano viršininkai realiai ir
neturėjo jokios kitos priemonės spręsti apie mano darbą, kaip tik iš
rezultatų. Juk norint pasiekti mane, reikėjo toli gražu ne praban­
giomis transporto priemonėmis keliauti porą dienų; malonumas ne
iš didžiausių. Tada buvau jaunas, dvidešimt ketverių metų, ir nela­
bai nutuokiau, kuo benzinas skiriasi nuo žibalo, tačiau greit išmo­
kau. Jei padarydavau kokią klaidą, tai bent jau turėjau laiko ją ištai­
syti anksčiau nei kas nors pastebėdavo. Šiandien taip, ko gero, būtų
neįmanoma, nebent viršininkai labai stokotų savidrausmės. Klaidų
dabar daroma gal ir mažiau, bet mažiau ir mokomasi iš jų, mažesnė
ir atsakomybė.
Mažmeninės prekybos Internetu ar vadinamosios B2C („firma
klientui11) prekybos Internetu pirmieji žingsniai nebuvo tokie fan­
tastiškai sėkmingi, kaip žadėjo technikos specialistai. Jei perkate
informaciją ar patarimų bei atliekate ką nors panašaus, pavyzdžiui,
užsakinėjate oro linijų bilietus, vietas viešbučiuose, perkate akcijų
ar panašių dalykų, kurių galite gauti per savo ekraną, tai ši sistema
veikia gan gerai, nors išlieka abejonių dėl jos slaptumo - jį reikia
didinti. O jei perkate ką nors tokio, ką reikia pateikti fiziškai, tai
pamatote, kad sugrįžote į senąjį pasaulį su jo žmonėmis, kraunan­
čiais gaminius į dėžes, vairuojančiais furgonus, kurie atvyksta laiku
ar vėluoja. Nebus skirtumo nuo senamadiško užsakinėjimo paštu
nei nuo tų mano vaikystės dienų airiškoje klebonijoje, kai motina
kartą per savaitę skambindavo bakalėjininkui į Dubliną ir jo furgo­
nas atvažiuodavo penktadieniais iš ryto, ir paprastai bent vieno iš
užsakytų dalykų nebūdavo, nes jie „išparduoti11, vietoj kurio nors
užsakytojo per apsirikimą atkeliaudavo kitas.
Prekybos Internetu pradžioje už blizgesio ir pradinio susido­
mėjimo slypėjusios realios valdymo problemos pasirodė esančios
beveik tokios pačios kaip ir tos, su kuriomis visada tekdavo susi­

mo
durti naujoms organizacijoms. Tinklalapio kūrimas yra nauja pra­
moga, bet firmų steigėjams kaip ir iki tol reikėjo savo pradinę idėją
paversti tinkamu verslo planu. Jiems reikėjo įkyriai siūlyti ją poten­
cialiems finansinės pagalbos teikėjams, bankams, mėgstantiems ri­
zikuoti kapitalistams. Visi į tuos siūlymus žiūrėdavo skeptiškai, at­
sargiai, nenorėdami persiskirti su savo pinigais mainais į svajonę,
žodžiu, elgdavosi taip, kaip buvo įpratę. Pavykus gauti pinigų, rei­
kėdavo imtis rinkodaros, reklamos ir dar bjauresnių sandėliavimo,
paskirstymo, telekomunikacinių paslaugų centrų problemų; visa tai
apima senas tradicines komplektavimo, logistikos valdymo ir dar­
buotojų apmokymo sritis.
Teko kalbėtis su vienu iš pirmųjų D. Britanijoje aukcioninio
tinklalapio QXL kūrėju. Jis aiškino, kad tikroji problema neturėjo
nieko bendra su verslo idėja nei technologija; jį amžinai varė į ne­
viltį tai, kad personalas iš ryto vėluodavo į darbą. Kita mažmeninės
prekybos internetu specialistė man aiškino, kad jai sunkiausia buvo
sugalvoti, kaip paskatinti gerai dirbti jaunus žmones - telekomuni­
kacinių paslaugų centro personalą, - kuriems teko nuobodus darbas
žavingoje verslo šakoje, kur tas žavesys taip niekada ir nesirodyda­
vo. Kai kadrų kaita siekia 30 procentų per metus, tai tas atsieina
nemažai pinigų, nenumatytų pradiniame verslo plane. Dar vienas
prekybos internetu specialistas man sakė: „Klydau manydamas, kad
jaunatviškas entuziazmas gali kompensuoti patyrimo stoką; buvau
priverstas atsikratyti visų tų, su kuriais savo veiklą pradėjau".
Kita sėkmingai pradėjusi veiklą verslininkė negalėjo man pa­
sakyti, kas jos versle pelninga ir kas nuostolinga. „O į finansinę,
kontrolę, - skundėsi ji, - jie žiūri kaip į tokį dalyką, kurį būtinai
reikia pergudrauti." Verslininkės finansuotojai nesiliovė kalbėję apie
jos „degimo greitį" - per kiek laiko pasibaigs jos pinigai. „Jie neti­
kėjo nei ateitimi, nei manimi. Aš jutau, kad nerimauti jie turi pa­
grindo." Žmonių ir pinigų valdymas išlieka svarbiausia prielaida
sėkmei elektroniniame pasaulyje. Plus ęa change, plus c ’ėst la
meme chose („Kuo daugiau kas keičiasi, tuo daugiau lieka tuo
pačiu"). Naujam pasauliui reikia senų sugebėjimų, papildytų kai
kuriais naujais.

101
 Žurnalas The Economist elektroninio verslo tyrimą užbaigė de­
šimties sugebėjimų, reikalingų elektroninio pasaulio naujosioms
firmoms valdyti, apžvalga, grindžiama, pasak autorių, gausiomis
publikacijomis šia tema. Šios apžvalgos santrauka atrodytų taip:
1. Sparta. Viskas vyksta sparčiau. Biurokratizmas stabdo spren­
dimus.
2. Geri darbuotojai. Jų reikia mažiau, bet geresnių.
3. Atvirumas. Skaidrumas atsiperka.
4. Bendradarbiavimas. Darbo grupės yra struktūriniai vienetai.
5. Drausmė. Protokolai ir standartinės procedūros lemia efekty­
vumą.
6. Geri ryšiai. Žmonės turi žinoti viską, kas vyksta.
7. Patenkinamas vadovavimas. 80 procentų informacijos -
nereikalinga.
8. Orientavimasis į klientus. Kiekvienas klientas yra asmenybė.
9. Žinių valdymas. Dalinkitės tuo, ką žinote.
10. Vadovavimas asmeniniu pavyzdžiu. Ką skelbiate, tą ir prak­
tikuokite, nevenkite dialogo.
Manęs tas sąrašas nenustebino. Eilės tvarka gal kiek skiriasi,
tačiau iš esmės čia tas pats sąrašas, kurį primygtinai siūlau orga­
nizacijoms ir jų vadovams jau trisdešimt metų. Vadyba elektro­
niniame amžiuje išlieka sveiko proto dalyku. Realizuoti ją - štai
kas sunkiausia.
Besidomėdamas, kiek yra naujumo visuose tuose dalykuose,
išgirdau Tomo Standidžo, knygos „Viktorijos laikų internetas14
autoriaus, nuomonę. Jis diskusijoje Karališkoje meno draugijoje
tvirtino, kad precedentas jau buvo. XIX a. penktajame dešimt­
metyje buvo išrastas elektrinis telegrafas. Atsiradęs telegrafo tin­
klas, lyginamas su voratinkliu, plėtėsi kaskart vis sparčiau. Jis
gimdė naujas firmas ir verslo modelius ir neregėtu ligi tol mastu
spartino verslą. Kompanijos neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik
priimti naująją technologiją. Pasigirdo nusiskundimų informaci­
jos pertekliumi ir brovimusi į asmeninį gyvenimą. Atsirado nau­
jos nusikaltimų rūšys. Dėl to imta tobulinti kodus ir šifrus. Te­
legrafistai ėmė bendrauti tarpusavyje, plepėti vieni su kitais, pa-
102
šakoti anekdotus, platinti paskalas ir net žaisti šachmatais. Tarp
tolimų miestų operatorių neišvengiamai ėmė megztis meilės ro­
manai.
Standidžas tvirtina, kad netrūko ir entuziastingų telegrafo re­
klamuotojų. „Visi planetos gyventojai, - skelbė kai kurie iš jų, -
susilies į vieną intelektinę broliją." Mokslo vyrai skelbė taikos
eros pradžią: „Neįmanomas dalykas, kad išliktų senieji prietarai
ir priešiškumas, - tvirtino vienas iš jų, - kai sukurta priemonė
visoms planetos tautoms dalytis mintimis".
Deja, nieko panašaus neįvyko. Pasaulis greit prisitaikė prie
savo naujojo kūdikio ir gyvena sau toliau beveik taip pat, kaip ir
visada. Galima sakyti, kad ir dabar susiduriame tik su ryšių tech­
nologijos patobulinimu, su kuriuo veikiai apsiprasime. Savo pa­
sisakymą Tomas Standidžas baigė išvada, kad Viktorijos laikų
žmonėms būtų galėję padaryti įspūdį lėktuvai, tačiau į internetą
jie būtų pažiūrėję kaip į seną skrybėlę. Apskritai paėmus, kaip
kad Bilui Geitsui pakako sąžinės pripažinti, lyginant su tokiais
svarbiausiais dalykais kaip sveikatos priežiūra ir mityba, gali­
mybė naudotis internetu prioritetų sąraše yra gan toli.
The Economist žurnale buvo patalpintas Ženevos privačių
bankininkų grupės skelbimas antrašte: „Jau 200 metų, kaip mes
dirbame interneto metodais - tiesiogiai kalbamės su savo klien­
tais". Toliau jie skelbė: „Savaime suprantama, kad mes galime
įvaldyti daugumą naujausių duomenų ir ryšių technologijų... Ta­
čiau tos technologinės naujovės yra tik tam, kad sustiprintų to­
kias žmogiškųjų santykių vertybes kaip pasitikėjimas, artumas ir
atsakomybė, sudarančias mūsų verslo pačią esmę." Svarbi šio reklami­
nio skelbimo potekstė. Dideliu mastu naujoji technologija sustiprina tai,
kas jau vyksta. Dauguma profesijų, kurias pažįstame šiandien, išliks ir
po dvidešimties metų. Žinoma, naujoji technologija padidins jų galimy­
bes. Pavyzdžiui, kiekvieno sunkvežimio kabinoje bus palydovinis navi­
gacijos įtaisas, tačiau patys sunkvežimiai išliks. Tikriausiai jų bus dau­
giau ir jie pristatinės prekes, kurias užsisakinėsime internetu, sėdėdami
savo krėsluose, - nereiks dėl jų patiems keliauti į pagrindinę gatvę ar į
parduotuvių rajoną. Bet už kiekvieno prekiautojo internetu tinklalapio

103
 bus prekių sandėlis ir prekių pristatymo sistema, o kiekviena elektroni­
niu pavidalu pateikta knyga vis tiek prasidės nuo jos autoriaus. Santech­
nikai ir elektrikai gali būti apsiginklavę tobuliausia technika, bet jie iš­
liks, kaip išliks ir gydytojai, seselės ir, žinoma, teisininkai kartu su dau­
guma kitų dabar egzistuojančių profesijų. Mūsų virtuvės gali būti taip
automatizuotos, kad sumanytus patiekalus bus galima pasiruošti pasiun­
tus savo mobiliuoju telefonu virtuvei šifruotą pranešimą, bet manau, kad
mes ir toliau valgysime ne namie, nes kuo turtingesni esame, tuo labiau
perkame ne tik prekę, bet ir patį to proceso malonumą.
Vadinamoji patyrimo ekonomika, pinigai, išleidžiami apsilanky­
mui teatre, atostogų kelionei, valgymui ne namie ar įspūdingoms fut­
bolo rungtynėms, jau seniai aplenkė fizinę ekonomiką. 1980 m. už­
sienio šalyse lankėsi 287 milijonai žmonių. Manoma, kad 2020 m.
tokių bus jau 1,4 milijardo, arba 20 procentų pasaulio gyventojų. Pro­
tinga rinkodara stengiasi net paprasčiausią, kasdieniškiausią veiklą
paversti patirtimi. Kelionė į parduotuves tapo tik pretekstu šeimyninei
išvykai. Oro linijos apsikrovusiems darbais vadovams siūlo jau ne tik
greitą kelionę, bet ir patogias sąlygas atsipalaiduoti, pamiegoti, padirbė­
ti ir net papramogauti. „Pasimėgaukite kelione su mumis", - kviečia jos,
nes patyrimo ekonomikos firmos parduoda ne prekes, o įspūdžius. Re­
miantis tikėtina prielaida, kad po dvidešimties metų turėsime daugiau
atliekamų pinigų, ši patyrimo ekonomika turėtų augti, nes savo pini­
gams išleisti ieškome ne vien daiktų, bet ir kai ko kito.
Naujoji technologija gali paremti tokią įspūdžių ekonomiką, tačiau
ši visada bus į žmones orientuota paslaugų ekonomikos dalis. Tiesą sa­
kant, akivaizdi yra tendencija, kad kuo daugiau žmonės moka už įspū­
džius, tuo daugiau žmonių reikia įtraukti į šią šaką. Prabangūs viešbučiai
giriasi tuo, kiek aptarnaujančio personalo tenka vieno lankytojo užgai­
doms tenkinti. Jei technologijų dėka mūsų visuomenės taps turtinges­
nės, tai paradoksaliu būdu asmeninių santykių srityje žmonių dirbs ne
mažiau, o daugiau. Jie dirbs daug ką iš to, ką visada dirbdavo tarnai, tik
dabar daug oriau, nes dabar čia - verslas, duodantis pelno, o ne pareiga.
Prieš šimtą metų virėjai, vairuotojai, valytojos ir sodininkai buvo priski­
riami „namų tarnų" kategorijai. Tai buvo didžiausia samdomų darbuo­
tojų grupė. Dabar statistinėse suvestinėse tokios kategorijos nebėra, bet
104
vairuotojai, virėjai ir valytojos tebesiūlo savo paslaugas tiems, kurie gali
sau tą leisti, tik dabar jie vadinasi nepriklausomais verslininkais - „neri­
botos atsakomybės virėjais", „samdomais vairuotojais" ir pan.
Visuomenės turtėdamos dažnai sugrįžta prie natūralesnių produktų
ir ekologiškesnės gyvensenos. Pasiturintieji ima ieškoti rankų darbo ga­
minių, imami vertinti tradiciniai dirbiniai. Specialistai ir naujoviški ama­
tininkai mobiliaisiais telefonais gali susisiekti su namais ar net susižino­
ti savo akcijų kainas, tačiau jų dirbamas darbas iš esmės yra toks pat
kaip ir prieš kelis šimtus metų. Manau, kad toks jis ir liks, o gal netgi
pakryps senesnio pobūdžio link. Paimkime pavyzdžiu kad ir savo stato­
mą kaime mažą vasarnamio priestatėlį. Ekologiniais sumetimais jo sie­
noms panaudojame kanapes. Sumaišę su kalkėmis, turime nuostabią ne­
degią izoliacinę medžiagą, kartu slopinančią triukšmą. Be to, tos me­
džiagos natūrali struktūra atrodo labai gražiai, o kadangi kanapės
auga laukuose, tai jos ekologiškai švarios. Tačiau tą kanapių ir kal­
kių mišinį reikia sukrėsti į medžio karkasą rankomis ir laukti, kol
sukietės. Toks statybos būdas reikalauja labai daug rankų darbo ir
atrodo pasenęs - panašiai savo karkasinius namus XVI amžiuje sta­
tėsi Tiudorai.
Kai kurie gamintojai net priėjo išvadą, kad kelio į žmonių ki­
šenes geriausia ieškoti veikiau siūlant visokeriopas paslaugas, o ne
tiesiogiai prekes. Produktai pridengiami pasiūlymais suteikti asme­
ninių paslaugų. Hewlett Packard kompanija pirmiausia siūlo patari­
mų, konsultacijų, o jau kaip priedą pristato dėžių su kompiuterine
įranga. Unilever eksperimentuoja su namų valymo paslaugomis sa­
vo valymo priemonėms įpiršti. Shell įsteigė eksperimentinę skalbyk­
lą padidinti savo chemikalų pardavimui. Dabar skatinama nuomotis
kilimus kaip ir automobilius. Pirkite ne oro kondicionierių, o oro
kondicionavimo paslaugą. „Nuosavybė yra nusibodęs dalykas, svar­
bi yra galimybė naudotis", - tvirtina Džeremis Rifkindas knygoje
„Galimybių naudotis epocha".
Kompiuteriai padidina įspūdį viską suasmenindami - kiekviena
iš bet ko gauta elektroninio pašto žinutė jūsų ekrane pažymima jūsų
vardu, tačiau šitaip nieko neapgausi; norint tikro asmeniškumo, rei­
kalingas tiesioginis žmogaus ryšys su kitu žmogumi. Maža to, už

105
 kiekvieno įspūdžio turi būti bent kruopelė ko nors tvirto. Teatras be
spektaklių bus tuščias, apsipirkimas be pirkinių bus tik nusivylimas.
Sakoma, kad svarbiausias dalykas yra turinys, ir informacijos amžiu­
je, kur svarbiausias turinio šaltinis bus žinios ir idėjos, reikės ir indi­
vidų, sugebančių aprūpinti tuo turiniu. Dramblių organizacijos gali
valdyti technologijas, kur reikalingos didelės lėšos ir kur reikia iš­
naudoti masinės gamybos ekonominius privalumus, tačiau be turi­
nio jos galų gale bus bevertės. AOL neturėjo nieko, išskyrus teisę
naudotis internetu, kol nenupirko Time Warner kompanijos su visu
jos turiniu, kurio reikėjo išėjimui į pasaulį. Turinys - tai idėjos, pa­
darytos apčiuopiamos, o idėjas generuoja individai, pavieniai ar su­
sibūrę į grupes.
Taigi talentas yra didelė vertybė. Taip buvo visada, tačiau atei­
tyje jo vertė padidės dar labiau. Pinigų sumos, kuriomis norima pri­
sivilioti talentus, nuolat didėja, tačiau ne kiekviena talentinga blusa
panorės parduoti drambliui savo intelektinę nuosavybę. Keturi jau­
ni vyrai, ištrūkę iš tradicinės korporacijos, įsteigė Londone novato­
rišką prekybos internetu firmą, tačiau netrukus suprato, kad norint
visiškai išnaudoti jos potencialias galimybes reikia tiek lėšų, kiek
jie niekada nesurinks. Todėl buvo priversti parduoti firmą stambes­
nei žuviai. Viena kompanija pareiškė, kad siūlomoji firma jiems ne­
rūpi, bet mielai įdarbintų visus keturis jaunus vyrus. Jei šie sutiks,
pažadėjo iš anksto sumokėti jiems pusę milijono svarų. Iš gautos
sumos galėtų grąžinti skolas savo buvusiems rėmėjams. Bet ketve­
riukė atsisakė. Laisvė brangesnė už pinigus.
Galbūt ir ta elektroninė revoliucija buvo per daug išreklamuota.
Pirmuoju internetinės prekybos firmų steigimosi laikotarpiu tikrai
būta tam tikro iracionalaus džiūgavimo. Maždaug per metus ta susi­
žavėjimo banga atslūgo, kai vertybinių popierių rinka priėjo prie
išvados, kad metiniai pardavimai, padauginti iš augimo tempų, nėra
pats geriausias firmos vertės rodiklis, jei pelno galų gale taip ir ne­
matyti. NASDAQ duomenimis, Amerikos vertybinių popierių rinka
moderniųjų technologijų akcijoms 1999 metais išaugo dvigubai, bet
kitais metais vėl nusmuko, tuo lyg ir pranešdama apie Amerikos
ilgai trukusio ekonominio pakilimo pabaigą. Išliko tik tos kompani­
106
jos, kurios siūlė tikras technologines naujoves, bet nukentėjo ir jos.
Cisco, 1999 metais laikytos brangiausia kompanija pasaulyje, akci­
jų kaina per porą metų sumažėjo 80 procentų. Jos generalinis direk­
torius, pranešdamas apie 17 procentų darbo jėgos atleidimą, sakė,
kad turbūt dar nė viena tokio masto organizacija nesmuko tokiais
tempais. Negana to, pamažu pradedama suprasti, kad ne visi turi
poreikį ir ne visi yra linkę vos tik pasirodžius naujam mobiliojo te­
lefono ar nešiojamo kompiuterio modeliui kas kartą išmesti senąjį.
Rinkos prisisotina - taip buvo visada. Nuo to neapsaugotos ir nau­
josios technologijos.
2000 metais D. Britanijos ir Vokietijos mobiliųjų telefonų kom­
panijos varžėsi aukcione dėl teisės gauti licencijas trečiosios kartos
mobiliesiems telefonams, vadinamiesiems WAP, siūlydamos dau­
giau kaip po 20 milijardų svarų kiekvienoje šalyje. Tai reikštų apie
2000 svarų pradines išlaidas vienam abonentui, kurias reikėtų su­
sigrąžinti su procentais. The Economist apskaičiavimais Europos te­
lefonų kompanijoms teks investuoti apie 300 milijardų svarų nau­
jiems telefonams įvesti, ir visa tai galų gale reikės atsiimti iš savo
klientų.
Niekas nežino, ar žmonės, įpratę skambinti mažiau kaip 1 pen­
so už minutę kaina dabartiniais telefonais, bus pasirengę mokėti žy­
miai daugiau už privilegiją naršyti po pasaulinį žiniatinklį išėję pa­
sivaikščioti. Tačiau visos kompanijos jaučia negalinčios leisti sau
nedalyvauti tame, kas gali būti jų ateitis, tik dar reikia įrodyti, ar
rizika nebus per didelė. Gal ir atrodo patogu turėti kišenėje mažame
ekranėlyje pasaulinį žiniatinklį, vis dėlto, kai visas tas susidomėji­
mas atslūgs, ekranėlis teliks vien mažyčiu ekranu. Vienas iš naujųjų
technologijų nelauktų rezultatų buvo telefonijos pavertimas prekių
verslu, mažų pelnų pasauliu, kuriame firmų ženklai neturi reikšmės.
Tuo tarpu mes jau be didelio vargo diegiame esamas technolo­
gijas. Sunku net patikėti, kad pasauliniam žiniatinkliui tik dešimt
metų. Kas galėjo pagalvoti, kad senelės naršys po jį ir su didžiausiu
malonumu siuntinės elektroninius laiškus savo atžaloms, nesivar­
žydamos trukdys juos nepatogiausiomis akimirkomis ir beveik ga­
rantuotai susilauks atsakymo net iš nerangiausių vaikaičių.

107
 Neseniai gavau vizito kortelių vien tik su elektroninio pašto adre­
sais ir pasaulinio žiniatinklio tinklalapių pavadinimais. Atrodo, kai
kurie žmonės jau gyvena tarsi kibemetinėje erdvėje. Beje, prieš dvi­
dešimt metų nė tokio žodžio nebuvo (jį pavartojo Viljamas Gibsonas
1984 metais moksliniame fantastiniame romane ,,Neuromantikas“).
Pasaulinio žiniatinklio GAP tinklalapyje galite pasidaryti savo paties
modelį, aprengti jį kokiais norite drabužiais, sukioti jį ir pamatyti sa­
ve iš užpakalio. Jau yra skaitmeninis užsakymų paštu katalogas, tei­
kiantis norintiems apsipirkti nepaprastai plačių galimybių.
Yra ir visą pasaulį apimantis draugavimo tinklas, į kurį galima
laisvai įsijungti ir laisvai iš jo išeiti. Meilė per internetą neįpareigoja,
jokios nėra rizikos. Svetimavimas be skausmų ir žaizdų! Galima įsto­
ti į įvairiausius klubus be baimės, kad nepriims, tapti tokiu asmeniu,
apie kokį realiame pasaulyje galima tik svajoti, galima vis kaitalioti
savo charakterį, per dešimt dienų galima nugyventi dešimt gyvenimų,
jei tik norime. Reinkarnacija pagal pareikalavimą!
Mano draugė, einanti jau septintą dešimtį metų, ištisas dienas naršo
internete po gyvūnų globos entuziastų tinklalapius, neiškeldama ko­
jos iš savo namų Anglijos provincijos mieste. „Elektroniniu paštu žmo­
nės atviriau dėsto savo nuomonę, - sako ji. - Įsigijau tiek draugų visa­
me pasaulyje!" Negana to, mes galime pasakyti politikams, ką mano­
me apie juos, tiesiog tą akimirką, kai jie kalba. Taip žmonės iš tikrųjų
įgauna valdžios, demokratija pagaliau tampa tikrove. Jausti visą platų
pasaulį po savo pirštų galiukais tiesiogine tų žodžių prasme yra nuo­
stabus išsilaisvinimas, atsigaivinimas, akiračio praplėtimas. Tačiau
pradiniam susižavėjimui atslūgus pagalvokime, ar iš tiesų norime su
šia galimybe susijusios atsakomybės ir darbo krūvio?
Organizacijos ima suvokti, kad internetas yra ne vien tik naujas
ryšių, bendravimo būdas. Jis yra rinka, prekyvietė, kurioje galima pa­
teikti užsakymus ir laukti pasiūlymų. Jis yra greit išleidžiamas laik­
raštis personalui, visada prieinama klientams galimybė pateikti užsa­
kymus ir kartu nepaliaujamai naujinamas tų klientų mėgstamų ir ne­
mėgstamų dalykų sąrašas. Teoriškai jis sumažina kiekvieno verslo
proceso išlaidas, tačiau įtraukia įvairiausių pavidalų informaciją- pla­
nus, skelbimus, reklamą, sąskaitas, prekių užsakymus, jų pristatymo
108
grafikus. Organizacijoms jau nebereikia viską turėti pačioms, jos gali
virtualiai integruotis, šia naująja priemone sujungti įvairius elemen­
tus. Tvirtinama, kad B2B („Firma firmai") yra reali interneto ateitis ir
jis pertvarkys mūsų organizacijas. Tokios firmos kaip Oracle ir GE
žada per porą metų savo išlaidas sumažinti gal net 10 procentų. Tik aš
bijau, kad jos galbūt nepakankamai įvertina išlaidas, susijusias su tuo
„ir“ minėtoje sufistų sentencijoje, nes siūlantys palankiausią kainą ne
visada būna geriausi partneriai.

NE TOKIOS GEROS NAUJIENOS

Čia tik pradžia. Po elektros atradimo turėjo praeiti apie trisde­

šimt metų, kol išryškėjo visi padariniai. Kol kas elektroninė revoliu­
cija gimdė daug naujų žaisliukų ir šiek tiek padidino efektyvumą, bet
ne viskas, ką ji atnešė, yra geri dalykai. Visų pirma tai tų naujovių per
daug! Viena amerikiečių konsultacinė firma pastebėjo, kad daugelis
jos darbuotojų kasdien gauna po šimtą penkiasdešimt pranešimų elek­
troniniu paštu ir dar daugiau kaip po šimtą balso paštu. Trys šimtai
elektroninio pašto pranešimų per dieną irgi ne retenybė, ir dauguma
jų gavėjų nori peržiūrėti juos visus patys, nors tam kasdien tenka skir­
ti daugiau kaip po valandą. O jei išvyksite kokiai savaitei, tai grįžę
rasite kokį tūkstantį tokių žinučių, belaukiančių jūsų. Todėl nenuosta­
bu, kad tokia daugybė darbuotojų nesiskiria su nešiojamais kompiu­
teriais net paplūdimyje ir kad vis daugėja „miego kupranugarių" -
Silicio slėnyje taip vadinami tie, kurie išsimiega tik savaitgaliais.
Europos Komisijos apskaičiavimais, tarptautiniu kompiuterių
tinklu išsiuntinėjami neprašyti niekiniai elektroninio pašto praneši­
mai interneto naudotojams atsieina 6 milijardus svarų per metus,
daugiausia dėl tuščiai sugaišto laiko. „Mūsų žmonės nustojo galvo­
ti, - skundėsi man kitas aukšto lygio pareigūnas. - Jie per daug įni­
kę atsakinėti į pranešimus." Iš vadovų aplinkos gali išnykti sekreto­
rės, bet tik dėl to, kad jas gali pakeisti nauja informacijos sargų,
vartininkų atmaina. Tačiau net ir šie sargai gali nepajėgti sulaikyti
klastingų įsibrovėlių. Neseniai virusas sunaikino mano adresų rin­
109
 kmeną, netekau ir pusės savo straipsnių. O ta korespondencija, elek­
troninė ar žmogiškoji, kuri praėjo pro vartininkus, atrodo esanti ver­
ta mano neatidėliojamų atsakymų. Draugai skambina ir klausia, ar
gavau jų laiškus elektroniniu paštu, nes jie negavo atsakymo.
Deividas Greisonas iš D. Britanijos Business in the Community
organizacijos pateikė gražų kitimų tempo apibendrinimą. Pasaulinės
prekybos metinė apimtis 1949 metais prilygsta vienos dienos prekybos
apimčiai šiandien. Tiek sandorių užsienio valiutomis, kiek buvo suda­
ryta 1979 metais, dabar sudaroma per vieną dieną, o telefono pokalbių
per dieną dabar būna tiek, kiek buvo per ištisus 1984-uosius. Kartais iš
tikrųjų susidaro įspūdis, kad diena dabar prilygsta metams, ir man nori­
si sušukti: „Pristabdykite tą skaitmeninį pasaulį ar bent jau duokite myg­
tuką, kuriuo būtų įmanoma bent padaryti pertrauką! “
Kita vertus, nei informacijos perdavimo greitis, nei jos kiekis ne­
garantuoja kokybės nei teisingumo. Internetas gali nepraleisti tam tikro
amžiaus ar lyties naudotojų. Politiniu atžvilgiu taip gali būti teisinga,
bet jei nežinote, kas spausdina ar kalba, tai informacijos teisingumu
galima abejoti. Mano draugui prisireikė mirties medicininio apibrėži­
mo. Užuot ieškojęs žodynuose, jis paklausė pasaulinio žiniatinklio.
„Nuostabu, - tarė jis. - Po valandos turėjau dešimt atsakymų." - „Ar
visi buvo vienodi?" - pasiteiravau. - „Ne, - sako jis, - žinoma, kad ne,
juk klausimas keblus." - „Tai kaip nustatysi, kuris iš jų teisingiausias,
jei nė vieno atsakiusiojo nepažįsti?" Jis pripažino negalįs tinkamu lai­
kyti nė vieno.
Dar blogiau, kad internetas gali tapti veiklos sritimi pedofilams.
Anglijoje nuteistas vienas keturiasdešimt septynerių metų vyriškis už
seksą su trylikamete, su kuria jis užmezgė ryšį internetu ir slėpė savo
amžių, kol ji sutiko susitikti. Finansų pasaulyje bet kas gali vaizduoti
žinąs neskelbiamą informaciją apie kompanijos padėtį ir pamėginti
triukšminga reklama išpūsti jos akcijų kainą, kad galėtų greit pasipel­
nyti. „Išreklamuoti ir atsikratyti" - taip vadina tokį būdą amerikiečiai.
2000 m. vasario mėnesį nedidelė D. Britanijos kavos skrudinimo kom­
panija Coburg Group, vertinama 2,5 milijono svarų, pamatė, kad jos
akcijų kaina išaugo septyneriopai vos tik pasklidus gandams, kad ji
ketinanti steigti intemetinę kompaniją. Kai kompanijos valdyba tokius

no
gandus paneigė, akcijų kaina nukrito, bet iki jai nukrentant akcijų re­
klamuotojai tikriausiai jau spėjo pasiimti pelną ir atsikratyti turėtų
akcijų.
Arba paimkime maisto produktus: kataloge galite raštijų pavadi­
nimus, bet negalite jų paliesti, pačiupinėti, pauostyti, paragauti. Aš, pirk­
damas avokadas, mėgstu paspaudyti ir pažiūrėti, ar prinokusios. O už­
sakydamas internetu aš turiu pasikliauti parduotuvės žodžiu. Atrodo,
kad firminiais pavadinimais jau pasitikime labiau nei žmonėmis, nes
juk žmones per mažai pažįstame.
Europiečiai mėgsta savo mobiliuosius telefonus, nes bent jau gali­
ma įsivaizduoti kitame gale esantį kokį nors gyvą žmogų. Tačiau mobi­
lūs telefonai reiškia ir tai, kad keičiasi mūsų organizavimosi būdas, nes
dabar telefono aparatas priklauso žmogui, o nėjo vietai. Jau netrukus
bus įgyvendinta Motorola kompanijos vizija apie pasaulį, kuriame nuo
pat gimimo dienos kiekvienas kūdikis kartu su vardu gauna ir telefono
numerį. Mano dukterėčios keturių savaičių dukrelė jau turi elektroni­
nio pašto adresą, o kai tik pramoks kalbėti, iš karto gaus ir telefono
numerį.
Dabar, kai telefonais galima siųsti ir priiminėti elektroninius laiš­
kus ar naršyti po pasaulinį žiniatinklį vaikščiojant gatve, kažin, ar kam
bereikia žinoti, kur kuris žmogus yra? Tačiau kaip kontroliuoti žmones
nežinant, kur jie yra ir ką jie daro? įstaigos, kontoros visada būdavo
tarsi kokie aptvarai pardavusiems savo darbo laiką organizacijai, o da­
bar žirgai palaidi ir gali nepakakti kaubojų prireikus suginti juos
krūvon.
Teoriškai ir mokykloms nebereikės kiekvieną dieną suginti savo
mokinius į krūvą. Jos galės mokyti per internetą. Nesunku įsivaizduoti,
kaip vyriausybėms gali patikti galimybė sutaupyti lėšų tokių virtualių
mokyklų dėka. Visus vadovėlius, kad ir kokių mokiniams galėtų prisi­
reikti, bus įmanoma sutalpinti į vieną 150 000 puslapių elektroninę kny­
gą. Tačiau ne visi paaugliai yra uolūs Atvirojo universiteto lankytojai,
ne visi pakankamai drausmingi ir organizuoti. Taigi išvargę tėvai jau
nebegalės rytais su palengvėjimu atsidusti, saugiai atvežę savo atžalas
iki mokyklos durų. Ir ar elektroninės žymenos sugebės pakeisti moki­
nių patikrinimą klasėje, šaukiant pavardėmis? Ar bus naudos?
 Gluminančiu dalyku tampa ir nuosavybė. Tame naujajame pasau­
lyje idėjos, informacija ir protas, intelektas tampa naujais turto šalti­
niais. Tik tas turtas jau kitoks. Galiu perduoti jums viską, ką žinau, ta­
čiau vis tiek tą žinosiu ir turėsiu toliau ir atidavęs jums, ne taip kaip būtų
su žeme ar grynaisiais pinigais. Panašiai ir intelektą sunku apibrėžti,
nustatyti jo ribas. Neįmanoma jo nei išdalinti, nei perskirstyti iš naujo,
nėra kaip jo ir apmokestinti, nes kaipgi apmokestinsi tai, ko neįmanoma
išmatuoti? Kartais norime, kad mūsų idėjas žinotų visi, bet kartais nori­
me jas pasilikti sau, tik kaip jas užpatentuoti, jei jos neįgys regimų for­
mų ir pavidalų?
Todėl kuo toliau, tuo sunkiau bus turėti, būti savininkais to, ką ga­
miname. Iš to bus nemažai malonumo ir dar daugiau pelno teisinin­
kams. Svarbiausia bus ne nuosavybės teisė, o teisė naudotis. Tam tikra
prasme niekam nepriklausančios nuosavybės pasaulis gali skatinti eko­
nomikos plėtrą nes į ją galės įsijungti ir nieko neturintys. Amerikiečių
teisė neseniai leido patentuoti genus. Tokių patentų turinčios firmos ir
organizacijos galės imti mokestį iš kiekvieno, kuris tik panorės tuos ge­
nus panaudoti tyrimams ar naujiems gydymo metodams kurti. Jos ims
mokestį už teisę naudotis žiniomis, kurias, jų tvirtinimu, jos atskleidė.
Jei tokio įstatymo bus laikomasi, tai taps neaiškus skirtumas tarp atradi­
mo ir išradimo. Genai juk nebuvo išrasti; jie egzistavo visada, tik nebu­
vo išskirti, pavadinti.
Ligi šiol patentai buvo išduodami tik išradimams. Mums pasisekė,
kad pirmiesiems aptikusiems arbatmedį žmonėms neatėjo į galvą min­
tis užpatentuoti jo lapus. Jei būtų užpatentavę, tai neabejotinai dabar
pasaulyje arbatos mėgėjų būtų kur kas mažiau, nes patento savininkams
visi arbatžolių augintojai privalėtų mokėti procentinius periodinius at­
lyginimus. Jei paaiškėtų, kad įmanoma reikšti pretenzijų į neseniai at­
rastus gamtos elementus, tokius kaip genai ar kokie nors augalai, tai
pasaulio, kaip niekam nepriklausančios nuosavybės, vaizdiniui ateitų
galas. Kai kas gal praturtėtų, tačiau pasaulis, kaip visuma, taptų skur­
desnis.
Kai kas viliasi, kad beveik nemokamai prieinamas informacijos ir
žinių pasaulis suteiks visiems vienodas galimybes, ir sako, kad nereikė­
tų kelti grėsmės tokiai galimybei, nereikėtų apmokestinti teisės naudo­
tis tuo pasauliu. Ar ši liberalų svajonė išsipildys, ar jai lemta žūti vi­
siems laikams, priklausys nuo to, ar žinios bus traktuojamos kaip nuosa­
vybė. Jei žinias laikysime laisvai prieinamomis visiems, tai Indijos kai­
miečiai galės naudotis išoriniu pasauliu taip pat lengvai, kaip ir koks
nors turtuolis savo priebėgoje nuošaliame Kalifornijos kampelyje. Mo­
nopolijos subyra, kai visi įgyja vienodą teisę naudotis prekybos centrais,
įsteigtais korporacijų, tokių kaip automobilių kompanijos, susivieniji­
mų, ir kai gali siūlyti savo gaminius šalia tų didžiųjų kompanijų gami­
nių. Žinios gali plūsti vienodai neturtingiems ir turtingiems, esantiems
arti ir esantiems toli. Visiems prieinamas švietimas gali tapti tikrove.
Tačiau kai kas būgštauja, kad šie nauji informacijos ištekliai, kaip ir
visi kiti ankstesni turto šaltiniai, surūšiuos žmones į turtingus ir vargšus.
Net jei naujos žinios būtų nemokamos, tik turtingos organizacijos pa­
jėgtų nusipirkti tuos prievadus, leidžiančius patekti į pasaulinį žiniatin­
klį. Kai prieš porą metų norėjau surasti finansinės informacijos Netsca­
pe naršyklėje, iš karto susidūriau su Citibank produktų masyvu. Aš esu
tingus, tad man iš karto praėjo noras ieškoti toliau. Girdėjau, kad Citi­
bank kadaise paklojo 40 milijonų dolerių už galimybę staigiai aplenkti
savo konkurentus.
Kai kurie specialistai mano, kad netrukus 80 procentų prekybos
internetu apimties teks trisdešimčiai kompanijų. Turtingieji susigrobs
viską. Tik paprasčiausiai naujieji turtuoliai gali skirtis nuo senųjų, bet
juk taip visada atsitikdavo per revoliucijas, kad ir kokios jos buvo -
ginklų ar kitokios technologijos. Tuomet, be abejo, turės palaukti viena
karta ar dvi, kol naujieji turtuoliai pradės perprasti principo noblesse
oblige („aukšta padėtis įpareigoja") arba veikiau richesse oblige („tur­
tas įpareigoja") pamokas ir pradės kaip įstengdami teikti pagalbą nau­
jiesiems neturtėliams.
Kai kas bijo, kad mūsų informacija, mūsų žodžiai ir finansiniai duo­
menys, talpinami kibemetinėje erdvėje, suardys visą slaptumą, sugriaus
asmeninį gyvenimą. Jei norėsite kokią nors informaciją pasilaikyti sau,
būsite priversti slėpti ją už kodavimo šarvų, o paprastam mirtingajam
toks malonumas per daug brangus ir sudėtingas. O kai kas, priešingai,
baiminasi, kad pasislėpusios už tų šarvų gali klestėti visokios nedoros
sąjungos.
 Net ir be kodavimo iš nieko gali atsirasti neįtikėtiniausių sąjungų.
2000-ųjų vasaros pabaigoje viena iš tokių neįtikėtinų sąjungų - vežėjų
ir ūkininkų sąjunga - trims dienoms sustabdė D. Britanijos gyvenimą,
užblokavusi naftos terminalus. Vyriausybė negalėjo surasti organizaci­
jos, su kuria derėtis, ir atsidūrė keblioje padėtyje. Kiek anksčiau tais
pačiais metais buvo planuojami ir kurstomi per internetą protestai prieš
Pasaulinę prekybos organizaciją ir globalizaciją Sietle, tarsi būtų vei­
kusi kokia sąjunga be aiškaus centro. Ar tai reiškia, kad demokratija
išeina iš parlamentų ir kongresų į internetą ir į gatves? Jei taip, tai vy­
riausybėms bus dar sunkiau negu dabar. Politikams teks turėti reikalų
veikiau su blusų tinklais nei į sąjungas susitelkusiais senųjų laikų dram­
bliais, kurie gal buvo ir labai užsispyrę, bet bent jau buvo žinoma, kas
jie yra ir kur jie yra.
Taigi naujasis elektroninis pasaulis turi ir gerų, ir blogų savybių.
Daug kas ateityje vyks sparčiau, dažnai bus pigiau, tačiau bus ir ne­
lauktų šalutinių padarinių. Tik manos iš dangaus tikrai nebus - jau vien
dėl to, kad ji kris ne visiems po lygiai, o gal ir jos skonis jums nepatiks.
Turime mokytis pripažinti tai, kas neišvengiama, o ne ignoruoti, bet ir
be saiko nesižavėti. Galų gale prisitaikysime, kaip kad visada žmonės
prisitaikydavo, galų gale juk nesustos ir gyvenimas, neišnyks meilė ir
juokas, net jei asmeniniai daiktai ir reikmenys bus keistesni, labiau
skaitmeniniai nei tie, prie kurių buvome pripratę. Pavasaris kvepės ne
mažiau, o gal net daugiau, nes informacijos žala mūsų aplinkai mažes­
nė nei tų nešvarių plieno gamyklų ir automobilių, o Šekspyro pjesės ir
toliau ras atgarsį mūsų širdyse, nes jose pasakojama apie meilę ir pavy­
dą, ambicijas ir šykštumą, išdidumą ir užuojautą, mirtį ir gyvenimo
prasmę. Tokie dalykai neišnyksta.

TIKRAI NAUJA EKONOMIKA

Nė kiek nėra sunkiau atmesti naująją technologiją kaip paviršuti­

nišką, kaip ir susižavėti tuo, kąji, atrodo, žada. Tiesa slypi kažkur per
vidurį. Daugelio rūšių darbas gyvuos kaip ir anksčiau, tik kompiuterių
dėka intensyviau. Kai kurie darbai išnyks visiems laikams, bet bus iš­
rasta daug naujų. Miestų planuotojai, architektai ir dizaineriai gali pa­
naudoti kompiuterius savo idėjoms paversti veikiančiais modeliais, kurie
galėtų judėti ekrane, tačiau patys miestų planuotojai, architektai ir di­
zaineriai išliks ir po dvidešimties metų, net jei tada vadintumėm juos
įspūdingesniais vardais. „Išsilavinimu esu architektė, - sakė man viena
jauna moteris, - bet dabar vadinuosi erdvės terapeute.11
Svarbiausia, kad gavome priemonę visiškai naujai bendrauti, gauti
įvairiausios informacijos ir ja dalytis, ir dar tik pradedame susidurti su
ištisa virtine galimų padarinių, kurie gerokai pakeis mūsų darbo pobū­
dį. Ta prasme internetas dar gali pateisinti jį liaupsinančią reklamą ir
pasirodyti esąs viena iš tų „ardomųjų technologijų", kurios pakeičia
pasaulį visam laikui. Pirmoji iš tokių permainų jau ryškėja - tai ištisų
pramonės šakų pertvarkymas, dažnai su katastrofiškais padariniais or­
ganizacijoms. Tačiau tai, kas bloga vienoms organizacijoms, dažnai
suteikia gerų galimybių kitoms. Iš chaoso gimsta kūrybiškumas, net jei
kartais sunku toje maišalynėje įžvelgti galimybių atšvaitus.
Nyksta ištisų pramonės šakų vidurinės grandys. Vienas iš pavyz­
džių yra pramonės šaka, su kuria aš labiausiai susijęs, - leidyba. Šiuo
metu joje ištisa grandinė procesų ir organizacijų, esančių tarp manęs,
autoriaus, ir jūsų, skaitytojų. Paprastai dar būna autoriaus agentas ir
leidėjas. Leidėjas savo ruožtu, knygą suredagavus, samdo maketuotoją
ir spausdintoją užbaigti gaminiui. Gatava knyga keliauja į platintojo ar
urmininko sandėlį, o paskui į knygyną, kur, kaip tikimasi, ją kas nors
nusipirks ir perskaitys.
Visko, kas tik sudaro tą grandinę, ateitis dabar abejotina, išskyrus
tik pačią pradžią ir pabaigą - autorių ir skaitytoją; tačiau pirmąjį su­
jungti su paskutiniuoju dabar įmanoma labai įvairiai. Galima apsieiti
be fizinio knygyno-šią galimybę išnaudoja intemetinė kompanija Ama­
zon.com ir jos pasekėjai. Leidėjas gali apeiti urmininkus ir knygynus,
virtualius ar fizinius, ir spausdinti elektroniniu būdu.
Arba, jei būsiu pakankamai drąsus kaip autorius, tai galiu apeiti
daugelį iš jų ir patalpinti savo žodžius pasauliniame žiniatinklyje, kad
kas nors už užmokestį įsirašytų. Dar vienas žingsnis, ir jau niekas nebe-
sutrukdys kam nors papildyti mano žodžius savo komentarais ir paro­
dyti kitiems, panašiai kaip būdavo su viduramžių rankraščiais. Moder­

115
 niųjų technologijų pasaulyje tam sukurta kompiuterinė sistema Li­
nux. Tad kam gi tada priklauso galutinė knyga? O gal ji turėtų būti
nemokamai prieinama visiems, kaip kad Linux, kad ja galėtų nau­
dotis kas tik panorės? O kas tada man sumokės?
Tam reiškiniui įvardinti sugalvotas puikus terminas „betarpinin-
kinis“, reiškiantis, kad ištisose pramonės šakose išnyksta vidurinės gran­
dys ir atsiradusiuose tarpuose galima įsitaisyti. Kai kas nors gauna to­
kią techninę pravardę, galite neabejoti, kad taip būna. Visose informa­
cijos firmose vidurinės grandys dabar yra linkusios išnykti. Kelionių
agentai, tarpininkai tarp keleivių ir kelionių kompanijų dabar jau ne­
bereikalingi, kai visą jų turimą informaciją galite pasiekti patys, spus­
telėję kelis kompiuterio mygtukus. Gali tapti nebereikalingi ir laikraš­
čiai bei naujienų biuleteniai - daugelis Amerikoje jais nebesinaudoja
- naujienų, sukomplektuotų pagal jūsų skonį, daug greičiau galite gau­
ti iš savo kompiuterio ar net mobiliojo telefono.
Betarpininkine gali tapti visa televizijos pramonės šaka, nes gau­
nate galimybę rinktis vieną iš daugiau kaip dviejų šimtų televizijos
kanalų ir turite vaizdo magnetofoną. Galėsite įsirašyti šimtus valandų
savo mėgstamų laidų ir žiūrėti patogiu laiku be reklaminių intarpų.
Tonis Garlandas iš Universal Studios Networks kompanijos tokią gali­
mybę pavadino „tiksliniu peržiūrėjimu11. Tai reiškia, pavyzdžiui, kad
televizijos kanalai gali efektyviai skatinti jus žiūrėti reklamą, imdami
už filmą be reklamos 2 svarus, o už filmą su reklaminiais intarpais -
tik pusę svaro. Pasaulis virsta aukštyn kojom. Prie jo prisitaikyti kai
kurioms pramonės šakoms bus nelengva.
Tačiau su tokiais sunkumais susidurs ne tik jos. Vienas iš dram­
blių rūpesčių bus suspėti reaguoti į pasaulį, taip radikaliai besiskiriantį
nuo to, kuriame jie užaugo, prie kurio priprato ir kuriame sėkmingai
vertėsi. Sunku atsisakyti per visą gyvenimą susiformavusių įpročių,
kai jie taip gerai tarnavo. Kiekvienai firmai teks peržiūrėti savo pa­
grindinę verslo idėją ir išsiaiškinti, ar ji neprarado aktualumo, ar dar
įmanoma ir toliau užsidirbti pinigų tokiu pat būdu kaip ir anksčiau.
Dar vienas pavyzdys - muzikos įrašų pramonė. Baiminamasi, kad
kompaktinių plokštelių - tarpinės grandies tarp garso įrašų studijų ir
klausytojų, niekas nebepirks, kai galima nemokamai įsirašyti savo mėgs-

116
tanius kūrinius iš interneto per Gnutella ar kurią nors jos pasekėją bei
keistis tais įrašais su gausybe nematomų draugų. Šis reiškinys jau turi
ir savo rūšinį pavadinimą - P2P („Lygus lygiam").
P2P - tai dar viena iš tų „ardomųjų technologijų", galinčių suž­
lugdyti dar daugiau pramonės šakų. Nemokamas pasaulinis telefono
numerio surinkimo projektas sujungia viso pasaulio privačius telefo­
nus. Surenkate vietinį telefono numerį, sistema per internetą perduoda
jį į pageidaujamą šalį ir tada čia bet kuriuo privačiu telefonu galimas
vietinis pokalbis. Taigi turėsite tarptautinį pokalbį už dviejų vietinių
pokalbių kainą. Kai kuriose šalyse gali nekainuoti visai. Tai ką tada
uždirbs telefono kompanijos?
Vidurinių grandžių nykimas tęsiasi. Darosi nebereikalingi biržos
makleriai, nes akcijas galite pirkti ir parduoti tiesiai per kompiuterį ar
telefonu. Aukcionų salės užleis vietą vertybinių popierių biržoms ek­
ranuose. Gal net ir gydytojai taps mažiau reikalingi, jei atrodys papras­
čiau apibūdinti savo ligos simptomus kokiam nors anoniminiam pa­
saulinio žiniatinklio tinklalapiui ir gauti autoritetingą diagnozę, recep­
tą vaistams ar siuntimą į ligoninę.
Politikai pamatys, kad nacionalinius parlamentus išstumia vis ga­
lingesni ir reikšmingesni vietiniai susirinkimai ir regioniniai ekonomi­
niai blokai. Politikai, kaip paprastai, garsiai klyks apie nacionalinio
suvereniteto praradimą, tačiau tarpininkų nykimas yra vienas iš tų ne­
tyčinių neišvengiamų reiškinių dėl to, kad naujosios technologijos vis­
kam suteikia daugiau vietinių, o kartu ir visuotinių, globalinių bruožų.
Vidurys nyksta.
[domiausias ir reikšmingiausias gali būti vidurinių grandžių nyki­
mas bankų sistemoje. Intelektinės kortelės jau reiškia savotiškus pri­
vačius, asmeninius pinigus. Daugelis kompanijų turi kreditavimo sis­
temas, pigesnes ir geresnes už bankų. Sakoma, kad Fordo kompanija
iš tikrųjų yra bankas, besislepiantis už automobilių kaip gaminio, kurį
ji kartais linkusi panaudoti kaip jauką klientams pritraukti. Privačios
atsiskaitymų sistemos (kai kurios iš jų jau egzistuoja), kaip tvirtina
Deividas Hovelis knygoje „Naujovių briaunos", naikina būtinybę tu­
rėti centrinius bankus laikyti rezervams tarpbankinių sandorių atsiskai­
tymams. Nekontroliuojama ekonomika? Iš dalies jau tokia yra, kai pi­

117
nigų sumos, kasdien besisukančios Londono finansų rinkose, trisde­
šimteriopai didesnės už visą šalies prekių ir paslaugų metinę apimtį,
dėl ko tampa nesąmone bet kokie centrinio banko mėginimai kontro­
liuoti valiutos kursą. Ar tie centriniai bankai ateityje turės dar kokių
nors kitų funkcijų, išskyrus periodinių susirinkimų organizavimą palū­
kanų normoms nustatyti?
Radikaliai mąstant, tarpinėmis, vidurinėmis grandimis galima lai­
kyti viską, kas tik yra tarp šaltinio ir galutinio pirkėjo. Per dvidešimt
ateinančių metų tarp to nykstančio vidurio sudėtinių dalių gali atsidur­
ti beveik bet kuri specialybė. Piršto paspaudimu galima išsikviesti vi­
so pasaulio informaciją, „Pasidaryk pats“ kompiuterizuoto būdo gali­
mybės tampa neribotos. Automobilį galima nusipirkti per internetą,
parduoti senąjį galima per kokį nors aukciono tinklalapį. Nebereikia
kreiptis į prekybos agentą. Tai kam tada tie agentai iš viso reikalingi?
Ogi tam, kad informacija be interpretacijos tėra tik duomenys. Jų
pavertimui naudingomis žiniomis reikalinga analizė, konteksto žinoji­
mas ir tos srities techninės žinios. Tam reikia laiko ir energijos. Dau­
guma mūsų neturėsime nei laiko, nei noro gilintis į daugumą gyveni­
mo sričių. Todėl daugelio pramonės šakų vidurinės grandys bus reika­
lingos ir toliau, tik nauju pavidalu. Tiekimo, pristatymo organizacijas
pakeis įvairūs vadovai, konsultantai ir mokytojai - pavieniai asmenys
ar mažos firmos, veikiančios daugiausia elektroniniu būdu, gausybę
duomenų pritaikančios jūsų poreikiams. Ten, tarpinėse, vidurinėse gran­
dyse darbo liks, tik jis bus kitoks ir, jei galima vadovautis praeities
patirtimi, jį dirbs kitokie žmonės ir kitokios organizacijos.
Žiūrint plačiau, vidurinių grandžių nykimas tradicinėse pramonės
šakose atvers galimybių užpildyti tuos tarpus naujais būdais. Tačiau
dauguma dabar dirbančių tradicinėse pramonės šakose vargu ar spės
reaguoti į ateities permainas, ir dėl to atsiras didelių tarpų, juos užpil­
dys nauji žmonės. Taip yra dėl to, kad, norint suprasti, kaip reiktų per­
tvarkyti kokį nors hierarchinį langelį, reikia pažvelgti iš šalies. Daž­
niausiai tarpus užpildo nauji žmonės iš kitų pramonės šakų. Senieji
darbuotojai jų nepastebi tol, kol šie nepradeda dirbti. Permainos vyks­
ta aplinkiniu keliu, apeinant įsitvirtinusius senuosius darbuotojus, te­
bežengiančius įprastiniu keliu.
 Encyclopaedia Britannica vadovybė buvo įsitikinusi, kad žmonės
niekaip neatsisakys dailiai įrištų enciklopedijos tomų rinkinio, kainuo­
jančio kelis tūkstančius svarų, visada laikys jį savo svetainės lentyno­
je. Leidėjai sėdėjo ir žiūrėjo, kaip nyksta jų pajamos, kai pirmiausia
kompaktinių diskų pavidalu pasirodė Grolio Encyclopaedia už 385
svarus, o paskui, 1993 metais, Microsoft kompanijos Encarta su įvai­
rialypėmis terpėmis (multimedijomis) tik už 100 svarų. Per metus
Britannica žlugo ir buvo parduota. Naujieji savininkai ją atgaivino
kaip nemokamo tiesioginio ryšio informacinių paslaugų tiekimo fir­
mą, išsilaikančią iš reklamos, bet firminio ženklo reputacija nuken­
tėjo. Visa tai akivaizdu stebėtojams iš šalies, matantiems praeitį, ta­
čiau žiūrėti į praeitį paprastai pravartu tik rašant nekrologą. Dram­
bliams reikia tokių blusų, kad dirgintų jiems odą, kad akivaizdžius
dalykus pastebėtų kol ne per vėlu.
Vidurio nykimas vyks visuomenėje, kaip ir firmose, mums prisi­
taikant prie vis labiau dematerializuoto ir virtualaus pasaulio pada­
rinių. Valstybių sienos pamažu nyks, virtualiame pasaulyje jos da­
rysis nebe tokios reikšmingos, kartu nebe tokie reikšmingi pasida­
rys ir nacionaliniai parlamentai. Gaudamas iš savo kompiuterio ko­
kios nors informacijos aš nė nemąstau, iš kurio ji pasaulio krašto.
Tai ką gi tada reiškia mano sutartyje su leidėju punktas apie terito­
rines teises? Hitlerio „ Mein Kampf" Vokietijoje uždrausta, bet vo­
kiečiai ją gali įsigyti iš Amazon.com internetinės kompanijos. 2001
metais aš galbūt buvau vienas iš 40 procentų D. Britanijos gyven­
tojų, turinčių namie kompiuterį, tačiau nepraeis nė dvidešimties
metų ir mes gal net žodžio tokio nebevartosime. Turėsime tik pa­
prasčiausią sieninį ekraną, kuris paliestas ar gal tiesiog žodžiu pa­
prašytas pateiks, ko tik mums reikės. Daug kas iš to, ką pirksime ar
parduosime, keliaus per tokį ekraną. Kas pajėgs viską susekti ir
suskaičiuoti?
Jau ir taip kai kurios mano pajamų dalys yra dematerializuotos
arba virtualios. Jos egzistuoja „teisių" pavidalu. Už jas kitų šalių
leidėjai moka, kad galėtų spausdinti mano knygas. Jei aš pats nepa­
sakysiu Valstybinei vidaus mokesčių įstaigai ar Karališkajai muitų
>r akcizų tarnybai, tai, kiek žinau, nėra jokių galimybių kam nors
 ką nors sužinoti. Kadangi, deja, tos sumos nedidelės, tai esu lai­
mingas galėdamas išlikti sąžiningas ir viską deklaruoti, tačiau su­
prantu, kad jei pajamos būtų daug didesnės, kiltų pagunda nuslėpti.
Mūsų pajamų mokesčių rinkėjams vis labiau reikės pasikliauti pi­
liečių sąžiningumu.
Pajamų mokesčius išieškoti visada buvo lengviausia, nes pa­
dėdavo ir įdarbinusios organizacijos - išskaitydavo iš atlyginimo.
Tačiau kai vis daugiau darbų atliekama pagal sutartis su mažesnė­
mis organizacijomis ar su pavieniais žmonėmis, dirbančiais sava­
rankiškai, tai nemokamos mokesčių išieškojimo pagalbininkės ne­
labai bepadės. Tokios šalys kaip Italija nuosekliai pereina nuo mė­
ginimų apmokestinti nematomas pajamas prie apmokestinimo to, ką
galima matyti ir suskaičiuoti. Dar geriau, jei tai bus nekilnojamas tur­
tas, pavyzdžiui, namas. Tačiau turto apmokestinimas irgi turi ribas, o
prekių apmokestinimas, pavyzdžiui, PVM, yra regresinis - nuo jo la­
biau kenčia neturtingieji negu turtuoliai. Be to, tokie mokesčiai neiš­
vengiamai didina infliaciją, nuo kurios nukenčia visi.
Politikai vis labiau įsigudrina aptikti naujus „mokesčių vogimo“
būdus, tokius, kurių iš pradžių niekas nepastebi. Tačiau politikams rei­
kia tapti dar gudresniems ir galbūt apmokestinti per biržas tekančius
pinigų srautus. Tačiau tam reikėtų tarptautinių susitarimų, kurie užtik­
rintų, kad visos šalys apmokestins juos vienodai. Kitaip sakant, dides­
nis mokesčių suvienodinimas įvairiose šalyse tikriausiai yra neišven­
giamas. Kita vertus, tie politikai turėtų labiau stengtis, kad mokami
mokesčiai būtų mums priimtinesni. Galbūt tam galima panaudoti įkei­
tim ą - mokesčius susieti su tam tikromis naudojimo sritimis. Pajamų
mokesčius reikėtų suskaldyti į sveikatos apsaugos mokestį, švietimo
mokestį, policijos mokestį, gynybos mokestį ir kt. Vyriausybėms taip
nepatinka, nes suriša joms rankas ir verčia aiškiau parodyti, kam išlei­
džiami mūsų pinigai, tačiau gal tik taip ir įmanoma išieškoti iš žmonių
mokesčius, nesigriebiant brangiai atsieinančių prievartinių elektroni­
nių tikrinimų, kokie mūsų pinigų srautai.
Neketinu čia ieškoti būdų, kaip pertvarkyti mūsų mokesčių siste­
mą. Šias ateities dilemas paminiu vien tik norėdamas parodyti, kaip
smarkiai ateities pasaulyje visuomenė ir finuos bus individualizuotos.
120
Vis didesniu mastu būsime pavienės blusos, kurias vis mažiau kontro­
liuos vyriausybės biurokratinės institucijos. Be mūsų savanoriško ben­
dradarbiavimo visuomenė gali pradėti byrėti. Manau, kad esame ge­
riau pasirengę padėti vietinėms, o ne visos šalies masto, organizaci­
joms ir struktūroms, kurioms jaučiamės priklausantys, ir ne biuro­
kratinėms institucijoms, kurių nesuprantame, ir ne tokiems tikslams,
kad jų siekdami nieko negalėtume kontroliuoti. Trumpiau tariant, de­
mokratija, jei ji nori būti veiksminga, turės tapti labiau vietinė. Nacio­
nalinė valstybė per ateinančius trisdešimt metų gali tapti viena iš tų
nykstančių vidurinių grandžių.
Organizacijoms besistengiant spręsti kilusias dėl vidurinių gran­
džių nykimo problemas, pasikeitė ir darbo pobūdis. Toks faktas, kad
jau dabar D. Britanijoje nė pusė visų dirbančių žmonių nebeturi visos
dienos nuolatinio darbo organizacijose, turėtų priversti mus rimtai su­
simąstyti, koks didžiulis aplink mus vykstančių permainų mastas, tegu
dar ir nepalietė mūsų asmeniškai.
Kai po universiteto pradėjau dirbti Shell grupėje, pajutau didelį
palengvėjimą jau vien dėl to, kad pagaliau apskritai gavau darbą, o ką
jau kalbėti apie tai, kad tas darbas buvo tokioje prestižinėje organiza­
cijoje, apimančioje visą Žemės rutulį. Savo tėvams rašiau: „Mano gy­
venimas išsisprendė". Maniau, kad nuo šiol Shell rūpinsis mano mo­
kymu ir tobulinimu, skirs man tokias pareigas, kad galėsiu duoti kuo
daugiausia naudos ir kuo geriausiai mokytis, protingai rūpinsis mano
ir mano būsimos šeimos finansiniais poreikiais ir apskritai planuos
mano karjerą. Tikriausiai man nederėjo tikėti viskuo, kas buvo rašoma
toje darbuotojų verbavimo brošiūroje, bet jos autorių ketinimai iš tik­
rųjų buvo tokie. Visi, su kuriais man teko susidurti Shell kompanijoje
tuo ankstyvuoju savo gyvenimo laikotarpiu, joje dirbo visą savo gyve­
nimą ir jiems net mintis nekildavo apie darbą kur nors kitur. Prisimin­
damas tuos laikus, aš dabar stebiuosi, kad taip norėjau, tiesiog troškau
atiduoti savo gyvenimą kažkokiai organizacijai, susitikęs tik su kai
kuriais, dargi ne pačiais svarbiausiais jos atstovais.
Shell kompanijos tada siūlyta organizacinės karjeros rūšis pas­
kui neatpažįstamai pasikeitė. Organizacijos tokių karjerų daugiau
nebesiūlo, darbuotojai jų nebesitiki ir net nebenori. Poindustrinė-

121
 se visuomenėse darbas sparčiai pertvarkomas. „Galimumas įsidar­
binti" reiškia „mąstyti kaip nepriklausomam žmogui" ir daugelis
organizacijų darbuotojų taip jį ir supranta. „Lankstumas" reiškia, kad
niekas nieko negali garantuoti ilgesniam laikui. Ištikimybė, lojalu­
mas šiais laikais yra visų pirma ištikimybė sau ir savo ateičiai, tik
paskui - savo grupei ar projektui, o tik paskui - organizacijai. Tie,
kurie šiais laikais dirba drambliams, apie save galvoja kaip nauji spe­
cialistai, panašūs į senųjų profesijų architektus, teisininkus ir moky­
tojus, su karjeros galimybėmis, išeinančiomis už ribų tos organizaci­
jos, kurioje tuo metu tenka dirbti. Sociologas juos pavadintų „kos­
mopolitais", o ne „vietiniais". Tas neseniai atsiradęs žavėjimasis -
tiek Europoje, tiek Amerikoje - verslo magistrų diplomais, kurių ti­
pai ir kokybė labai nevienodi, paremia šį verslo ir vadybos kaip pu­
siau profesijos naująjį apibrėžimą.
Be to, naujieji darbai, net ir tie retesni ir ilgiau trunkantys dide­
lėse organizacijose, negarantuos tokių pensijų, kokias gaudavo mū­
sų tėvai. Naujosios karjeros, kur jos dar išliko, jau trumpesnės. Pa­
vyzdžiui, Prancūzijoje tik 38 procentai 55-64 metų amžiaus vyrų turi
apmokamą darbą. Vis panašesnė padėtis darosi ir visoje Europoje.
Daugumai tikras darbas pasibaigs sulaukus 55 metų, kai, jei laimė
nenusigręš, bus likę gyventi dar trisdešimt metų. Jokia pensijų siste­
ma, valstybinė nei privati, šiuo metu negali užtikrinti pasiturinčio
gyvenimo šitiek dar likusių metų. Rūsti, o gal ir gera tiesa yra ta, kad
turėsime dirbti toliau ir tikrajam darbui pasibaigus, bet tada jau bus
ne tikrojo darbo tęsimas, o veikiau įvairaus darbo fragmentai, darbo
rinkiniai ar „portfeliai". Toks darbas padės mums išsaugoti sveikatą,
išlikti naudingiems, nesėdėti ant sprando mus pakeitusiai kartai, kuri
nelabai pajėgs finansuoti mūsų vadinamąją pensiją - pats tas žodis
ilgainiui gali išnykti.
Paradoksalu, tačiau firmoms dabar neramu dėl to, kad laisviems
ir nepriklausomiems žmonėms tampa toks patrauklus gyvenimas už
organizacijų ribų. Firmoms kyla reali grėsmė netekti savo geriausių,
novatoriškiausių darbuotojų. Jos neketina leisti lankstumui nueiti taip
toli. Vienos didelės tarptautinės kompanijos vadovas man asmeni­
niame pokalbyje pareiškė: „Man neramu pagalvojus, dėl ko ambi­
122
cingas jaunas žmogus turėtų norėti įsidarbinti mano kompanijoje ar­
ba įsidarbinęs ilgai joje likti; todėl dabar man svarbiausia kuo grei­
čiau pakeisti tokią padėtį".
Kad neprarastų savo geriausių darbuotojų, firmos pradėjo siūlyti
jiems patrauklių galimybių augti, viršijančių tiesioginius tos darbo
vietos poreikius. Pavyzdžiui, firmos pripažįsta, kad kai kurie iš jų
talentingiausių darbuotojų norėtų metinių atostogų. Du neseniai ve­
dę mano draugai, užimantys aukštus postus solidžiose organizacijo­
se, nusprendė pirmuosius povedybinius metus skirti kelionėms po
pasaulį. Jie man sakė ketiną parduoti savo naujus butus, palikti savo
darbovietes ir be jokių konkrečių planų keliauti po visą pasaulį su
tokiu bilietu, kuriame datas galima įrašyti savo nuožiūra.
„Labai jau drąsu, - pasakiau jiems, - palikti darbovietes tokioje
savo karjeros stadijoje."
„Na, dėl to tai viskas sutvarkyta, - paaiškino jie. - Mūsų organi­
zacijos pažadėjo, kai tik sugrįšime, priimti mus į tas pačias parei­
gas."
Gyvenimas ateityje bus kitoks. Intensyvūs ir daug darbo reika­
laujantys projektai kaitaliosis su nemenkesnėmis atostogomis - kar­
tais apmokamomis organizacijos, kartais ir savo sąskaita. Aš kai pir­
maisiais darbo metais Londono verslo mokykloje dalyvavau atosto­
ginėje Slouno programoje, klausytojų grupę joje sudarė vidutiniškai
dvidešimt žmonių, ir už visus juos mokėjo jų organizacijos. Progra­
mos apimtis dabar padidėjusi dvigubai, kainuoja penkeriopai dau­
giau, bet daugiau kaip pusė kiekvienos grupės klausytojų dabar susi­
moka patys. Visi pirmosios programos klausytojai buvo vyrai. Dabar
trečdalį sudaro moterys, du trečdalius vyrai. Taigi lygybės dar nėra,
bet prie jos artėjama. Ir gerai, nes vyrų ir moterų gyvenimas paleng­
va panašėja, vis daugiau darbų informacijos ir paslaugų sektoriuose
vilioja moteris, o ilgainiui vis daugiau vyrų, nesvarbu ar norės, pri­
valės prižiūrėti vaikus, imtis namų ruošos.
Sąmyšis didėja ir dėl to, kad mobilieji telefonai, kompiuteriai ir
internetas keičia ne tik mūsų darbo pobūdį, bet ir mūsų darbo vietą.
Dėl to dabar organizacijos svarsto, kam iš tikrųjų reikalingos pasto­
vios patalpos įstaigoje, kurios, kaip be didelio džiaugsmo suvokia-

123
 nia, yra nekilnojamas turtas, kuriuo darbuotojas gali naudotis 168
valandas per savaitę, o dažnai naudojasi tik 12 valandų ar dar trum­
piau, kartais vien tik pasiimti korespondencijai. Bilas Geitsas prog­
nozavo, kad iki 2050 metų 50 procentų dirbančių žmonių dirbs na­
mie. Šiek tiek nustebau, kad, 2000 metais D. Britanijos įdarbinimo
departamento atliktų tyrimų duomenimis, 23 procentai D. Britanijos
dirbančių žmonių didesnę ar mažesnę savaitės dalį dirbo namie, o
dar 38 procentai šito pageidavo. Dar nuostabiau, kad dauguma jų
manė, jog jų darbdaviai turėtų tik džiaugtis tokiais ketinimais. Tad
tokia darbo ateitis, ko gero, artimesnė nei tikėjomės, ir Bilo Geitso
pranašystė gali išsipildyti daug anksčiau, nesulaukus nė 2050-ųjų.
Todėl tikėkitės išvysti daugiau tų naujo tipo klubų-kontorų, o ne
mini butų, kuriuos buvome įpratę vadinti savo kabinetais, jei tik nu­
sišypsodavo laimė tokį turėti. Klubai įsileidžia į patalpas tik narius ir
svečius, patalpos apibrėžiamos pagal paskirtį (valgymui, susitiki­
mams, skaitymui ir kt.) ir yra prieinamos veikiau visiems, nei pri­
skirtos atskiriems žmonėms. Galite užsisakyti atskirą kambarį tam
tikram laikui ar tam tikram tikslui, bet negalite klubo patalpose pasi­
kabinti ant durų lentelės su savo pavarde, nebent būtumėte klubo
sekretorius ar patalpų komendantas.
Organizacijos nariai naudos klubo patalpas susitikimams, dar­
bui tinkle ar kai kurioms individualaus darbo formoms, tačiau netu­
rės patalpų, kurias galėtų užpildyti savo asmeniniais daiktais - būtų
per brangu. Vis didesniu mastu žmonės ima gyventi taip, kaip visada
gyveno mokytojai: didžiąją dienos dalį praleidžia su klientais, nau­
dojasi klubo patalpomis, bet daugiausia ruošiasi ir ataskaitas rašo
namie. Klubo patalpos yra darbo tinkle centras. Tame darbe daly­
vauja tiek nepriklausomi darbuotojai, tiek tarnautojai. Tiesą sakant,
pasidarys nelengva atskirti, kuris darbuotojas nuolatinis, o kuris lai­
kinas kokį nors projektą vykdančioje grupėje. Kurį laiką visi bus to
paties klubo nariai.
Žmonės gal paaimanuos netekę asmeninių patalpų, bet veikiai
pripras prie naujojo darbo pobūdžio. Jie išmoks vertinti laisvę ir atsi­
kratys poreikio daugelyje įstaigų būti priklausomi nuo kažkokios ne­
rašytos sutarties. Kompensacijai už prarastas asmenines patalpas ga-
124
lime tikėtis, kad organizacijos nepagailės lėšų ir padarys klubų patal­
pas patrauklias ir patogias, gal net prabangias, su gera virtuve, sporto
sale ir gal net galimybe pernakvoti. Tai reiškia, kad firmų pastatų
architektūra keisis, o kartu su ja ir mūsų didmiesčių horizonto lini­
jos. Jau daugelis vakarykščių administracinių pastatų, dabar neberei­
kalingų, pertvarkomi į gyvenamuosius namus miestų centrų gyven­
tojams.
Gamyklos, žinoma, neišnyko, bet daugelis monotoniškų darbų
dėl automatizacijos greit išnyks. Surinkimo konvejerių vietoje atsi­
ras telefonų stotys ir atvers duris ištisą parą dirbančios didelės savi­
tarnos parduotuvės. Retas čia dirbdamas vaizduos, kad darbas labai
malonus ar kad yra daug erdvės ugdyti asmenybei. Čia bus įmanoma
siekti vien tik kokio nors nedidelio tikslo, tik ne karjeros. Čia tikrai
nebus niekieno gyvenimo centras. Populiarus yra ne visos dienos ar­
ba pamaininis darbas, paliekantis laiko kitiems interesams. Tai tik
įvairaus veiklos portfelio viena iš dalių. Daugelio vyrų nuostabai,
tyrimai atkakliai rodo, kad ne visos dienos darbą ypač mėgsta mote­
rys, nes joms darbas ne visada yra gyvenime svarbiausia.
Kitas kraštutinumas - nepriklausomų verslininkų, arba alchemi­
kų - žmonių, ketinančių ką nors sukurti iš nieko, - kilimas. Pirmieji
būsimų verslininkų antradieniniai susitikimai pasauliniame žiniatin-
klyje trisdešimtyje Europos miestų buvo vienas iš pirmųjų ženklų,
kad prasideda naujas sujudimas pradėti steigti savo įmones. Jis pa­
kurstė trečiąją dešimtį einančių jaunų žmonių entuziazmą. Pradinį
įkarštį prigesino pirmųjų prekybos internetu kompanijų žlugimas, bet
D. Britanijoje Chemistry kompanija, plėtojanti tą pačią idėją, kad
reikalingi periodiniai verslininkų ir rizikos kapitalistų susitikimai,
pastebėjo, kad jos organizuojami susitikimai paprastai pritraukia dau­
giau kaip po šimtą būsimų ir jau praktikuojančių alchemikų.
Tai kur esame dabar, kai jau pasibaigė XX-asis - tarnautojų -
amžius? Darbo pasaulio vaizdas dabar daug margesnis, daugiau žmo­
nių turi didesnes pasirinkimo galimybes, tačiau padidėjo ir jų atsa­
komybė už tą pasirinkimą. Darbo sfera iš tikrųjų išsiplėtė ir užpildė
visą laisvą erdvę. Tą jau seniai pastebėjo Parkinsonas, tačiau tas vy­
ko nepaprastai įvairiai, ne viskas buvo susiję su apmokėjimu. Seno­

125
sios drambliškosios organizacijos dar neišnyko, bet dabar jos gero­
kai sumažėjusios ir jas supa daugybė blusų - mažesnių nepriklauso­
mų tiekėjų, subrangovų, patarėjų, konsultantų ir naujų, ką tik įsistei­
gusių firmų. O pažvelgę į tokios organizacijos vidų pamatysime, kad
darbuotojai skatinami prisiimti atsakomybę už savo pačių ateitį, ug­
dyti savo konkrečius sugebėjimus ir parsiduoti projektų ir grupių va­
dovams. Tokiame pasaulyje tiek esantiems organizacijos viduje, tiek
užjos ribų, derėtų galvoti ir veikti kaip nepriklausomiems talentams.
Nuostabu, kad pasaulyje, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo priklausan­
tis drambliams, laimėti gali blusos.
Trečiojoje šios knygos dalyje aprašysiu, kaip man sekėsi tapti
nepriklausomam po beveik trisdešimties įvairiausiose organizacijo­
se praleistų metų. Čia toks perėjimas, kokio neišvengs beveik nė vie­
nas lankstesniame pasaulyje, į kurį dabar įžengiame. Žmonės, išmo­
kyti gyventi institucijose, kaip buvau išmokytas ir aš, susidurs su
poreikiu patiems prisiimti atsakomybę už savo pačių karjeras. Su­
maniausi iš jų džiaugsis laisve ir galimybėmis, o kitiems gyvenimas
ne organizacijose atrodys sunkus ir žiaurus. Teks išmokti, kaip teko
ir man, save įkainoti ir parduoti, pačiam organizuoti mokymąsi ir
ugdymąsi, subalansuoti savo gyvenimą. Kol kas to nedėstoma jokio­
se mokyklose, išmokyti gali tik rūstus patyrimas ir pamokymai tų,
kurie tokių išbandymų jau patyrę.
 6. KAPITALIZMO ATMAINOS

Žodis „kapitalizmas" anksčiau man atrodė nešvankus. Taip ma­

niau dar nepradėjęs užsidirbti pragyvenimui ir nesusisiejęs su kapita­
lizmo sistema. Dauguma mūsų kapitalistais savęs nelaiko, bet jei gy­
vename ir dirbame beveik bet kuriame iš šuolaikinio pasaulio kampe­
lių, tai netiesiogiai laikomės ir visų jo pagrindą sudarančių įsitikinimų.
Žvelgdamas į ateitį, negaliu nepaisyti galimų pasekmių to, kas tapo
tikra ne tik Vakarų, bet vis didėjančiu mastu ir Rytų pasaulio religija.
Fransis Fukujama, amerikiečių socialinis istorikas, yra pasakęs,
kad visos visuomenės galų gale taps liberalios demokratijos ir laisvo­
sios rinkos kapitalizmo deriniu. Tąjis pavadino „Istorijos pabaiga". Ši
jo knyga nebuvo triumfatoriaus tezės - jo toli gražu nežavėjo toks ga­
lutinis rezultatas. Juk demokratinės vyriausybės, viena vertus, visada
norės pasistengti duoti žmonėms tai, ko jie nori, kad būtų išrinktos vėl,
net jei žadėtų ir ne geriausių dalykų jų ilgalaikių interesų požiūriu.
Ateities visuomenių gyventojus jis palygino su aptingusiais šunimis,
gulinčiais ant nugarų prieš saulutę ir laukiančiais, kad kas pakasytų
paausį. Dabar tokį dalyką pavadintume orientavimusi į grupių politi­
kas.
Nepritariu Fukujamos teiginiams apie demokratijos ar kapita­
lizmo neišvengiamumą. Pavojus tas, kad kapitalistinės sistemos trū­
kumai gali reikšti jos pražūtį, o jau tada mūsų laukia kas nors daug
blogesnio. Anksčiau baiminausi, kad demokratija sugriaus kapitaliz­
mą dėl tos nelygybės, kurią kapitalizmas, atrodo, gimdo, ir sugrąžins
mus į socializmą su valstybės kišimusi į ekonomiką arba į neturtin­
gųjų diktatūrą, tačiau dabar bijau, kad kapitalizmas gali padaryti po­
litinę demokratiją pertekliniu, nebereikalingu dalyku, nes žmonės pa­
matys, kad rinka duoda jiems daugiau galios negu balsavimas. Per
ateinančius dvidešimt metų turėtumėm pamatyti, kuris iš tų kelių bus
pasirinktas. Viliuosi, kad iki to laiko įmanoma kažkaip kapitalizmą
patvarkyti, nors didelio optimizmo nejaučiu.
Mano požiūrį į kapitalizmą dideliu mastu suformavo mano pa­
tirtis trijuose labai skirtinguose kraštuose - Singapūre, Amerikoje ir
Keralos valstijoje Indijoje - kaip ir, savaime suprantama, D. Britani­

127
 joje ir Europoje. Supratau, kad kapitalizmas pasaulyje labai nevie­
nodas. Klausimas tik tas, ar tie skirtumai išliks ir toliau, ar viena
kapitalizmo atmaina, amerikietiškoji, nesustiprės tokiu mastu, kad nu­
stelbs visas kitas. Jei taip atsitiktų, tai kas tada laukia pasaulio neturtin­
gųjų: ar jie praturtės, ar nuskurs dar labiau? Gal tokia niveliacija pa­
kenks mums kaip asmenybėms, iškreips mūsų vertybes ir prioritetus, o
gal toks yra, kaip kai kas mano, vienintelis kelias į laisvę? Ar galima
apskritai suderinti laisvę su lygybe, o gal nė neįmanoma be brolybės,
taigi be tos prancūziškosios dorybių trejybės, kurią visuomenei taip sun­
kiai sekasi pasiekti? Man visą gyvenimą teko gyventi ir dirbti įvairiose
kapitalistinėse kultūrose, tačiau vis dar neturiu aiškių atsakymų į tuos
svarbiausius klausimus, bet jei atsakymo nerasime, tai gali sugriūti visas
ir dramblių, ir blusų pasaulis.

SINGAPŪRAS

Pirmą kartą su tikrai britiška kapitalizmo atmaina susidūriau prieš

keturiasdešimt penkerius metus Singapūre.
Pirmaisiais darbo Malajoje Shell kompanijoje metais gavau kvieti­
mą atvykti į kompanijos centrinę būstinę Singapūre. Su manimi norėjo
susitikti generalinis direktorius. Žinoma, nebuvo nurodyta, kokiu reika­
lu. Organizacijos - ir tada, ir dabar - mėgsta be jokio reikalo viską ap­
gaubti slaptumo skraiste. Kai atvykau pas jį, laužydamas sau galvą, ką
blogo būsiu padaręs, jis pasakė man, kad Londonas prašo paskirti šiam
regionui ekonomistą. „Norėčiau, kad apsiimtumėte eiti šias pareigas ir
kad pradėtumėte tučtuojau."
„Bet juk aš ne ekonomistas. Aš studijavau lotynų ir graikų kalbas."
„Tačiau esate baigęs universitetą, ar ne?“
„Taip."
„Ką gi, tada jūs tiksite kuo puikiausiai", - tarė jis ir palydėjo mane
iki durų.
Nuėjau į miesto centrą, nusipirkau mažą geltoną knygutę „Mokykis
ekonomikos" ir pradėjau skaityti. Visai neseniai buvau supratęs, kad uni­
versiteto diplomas reiškia ne kvalifikacijos patvirtinimą, o tik leidimą
128
mokytis toliau. Kitą savaitę gavau pakvietimą iš profesoriaus Parkinso-
no, garsiojo Parkinsono dėsnio autoriaus, kuris tuo metu dėstė ką tik
įsteigtame Singapūro universitete. Jam reikėjo žmogaus, kuris galėtų
ateiti pasisakyti jo seminare apie naftos ateitį. „Jūs ekonomistas, tai jūs
ir eikite", - darbovietėje pasakė man. Tada supratau dar vieną dalyką
- kad geriausias būdas ko nors išmokti yra mokyti to ką nors kitą.
Dažnai pagalvoju, kad tada nukenčia studentai, bet užtat puikiai la­
vini savo mąstymą.
Netrukus sužinojau, kad to ekonomisto kompanijai prisireikė dėl
to, kad kompanijos centrinė administracija Londone pradėjo profe­
sionaliau prognozuoti. Tada, 1956-aisiais, spėliojimų remiantis anks­
tesnėmis tendencijomis laikai ėjo į pabaigą. Administracija pageida­
vo duomenų apie BVP - bendrąjį vidaus produktą, kaip sužinojau iš
savo mažosios geltonos knygelės, - suskirstytą pagal kategorijas ir
kiekvienam regionui. Tačiau Singapūras tada dar tebebuvo D. Brita­
nijos kolonija. Daug buvo statistinių duomenų apie žmones ir jų veik­
los sritis, apie pagamintas prekes ir prekybą jomis, bet niekas nieka­
da nebandė pateikti viso to piniginę išraišką ir apskaičiuoti bendrą
gamybos apimtį. Man reikėjo tą padaryti pačiam ir kuo geriau.
Nemanau, kad tą padariau labai gerai, tačiau labai daug sužino­
jau apie turtą ir jo kūrimą. Supratau, kad tai tuo metu nelabai domino
Singapūro kolonijinę administraciją. Jai labiausiai rūpėjo valdymo,
teisės ir gynybos klausimai. Vėliau mąsčiau, kaip ke°sta, kaip mažai
ta administracija skyrėsi nuo senųjų komunistinių režimų. Svarbiau­
si dalykai buvo planavimas ir kontrolė, o ne sumanumas ir asmeninė
iniciatyva.
Singapūras buvo sklandžiai veikiantis prekybos centras. Gami­
nama jame buvo labai mažai. Tarnų ir smulkių krautuvininkų mies­
tas. Jo gyventojai buvo neturtingi, išskyrus buvusius emigrantus. Pa­
gal mano prognozes, didesnio ekonominio augimo nereikėjo laukti
ir atrodė, kad geriausios ateities galėtų tikėtis susijungęs su neseniai
tapusia nepriklausoma Malaizija. Maniau, kad turto kūrimas priklauso
nuo investicijų, nuo motyvuotos ir kvalifikuotos darbo jėgos ir nuo
vyriausybės išlaidų infrastruktūrai, įskaitant ir aukštąjį mokslą. Bri­
tai tokiais dalykais visiškai nebuvo suinteresuoti.

129
 Išvykau iš Singapūro 1961 metais. Kai po trisdešimties metų vėl
ten skridau, visi lėktuvo keleiviai gavo po informacinį lankstuką. Pir­
majame puslapyje puikavosi Orčad Roudo, Singapūro pagrindinės
gatvės, nuotrauka. Ji atrodė lygiai tokia pat, kokią ją prisiminiau.
Tada pastebėjau antraštę: „Singapūras - koks jis buvo anksčiau'1. Dau­
guma pasaulio miestų, kai grįžtate į juos po trisdešimties metų, iš
esmės atrodo tokie, kokie ir buvo, tik su vienu kitu nauju pastatu,
vietomis pakeičiančiu miesto kontūrus dangaus fone. Naujajame Sin­
gapūre negalėjau susigaudyti. Neliko nė vieno iš senųjų orientyrų,
išskyrus katedrą ir kriketo klubą, tas patvariausias kolonijinės praei­
ties liekanas. Singapūro gyventojai, mąsčiau sau, dabar turtingesni
už britus ir jų ekonomika auga sparčiau. Su tokiu nedideliu gyvento­
jų skaičiumi, kaip turi Airija ar Naujoji Zelandija, singapūriečiai ap­
lenkė britus.
Singapūras iš pradžių prisijungė prie Malaizijos, bet netrukus pa­
liko ją ir ėmė gyventi savarankiškai, kai jo ministras pirmininkas Li
Kuan Ju pamatė, kad naujojoje federacijoje dominuos kitos valstybės.
Savo prisiminimuose jis rašo, kad naktį po nepriklausomybės paskel­
bimo negalėjo užmigti, nerimastaudamas dėl šio žingsnio. Juk ši maža
sala neturėjo nieko, net savo vandens, kuris dar ir dabar tiekiamas vamz­
dynu iš Malaizijos žemyninės dalies. Šalies ateitį jis grindė tikėjimu
gyventojų sugebėjimais, tuo, ką dabar vadintumėm potencialia inte­
lektine nuosavybe.
Viltys išlošti - nes tai buvo lošimas - pasiteisino su kaupu. Haris
Li, Kembridžo universitetą baigęs radikalus teisininkas (taip jis vadi­
nosi, kai pirmą kartą su juo susidūriau) įrodė, kad kapitalizmas gali per
vienos kartos amžių sukurti turtą iš nieko, paversdamas Trečiojo pa­
saulio bendruomenę pajėgia varžytis su Pirmojo pasaulio visuomene,
ir net pirmauti pasaulyje darbo našumu.
Taip tvirtina statistika. Tik, galvojau ąš, ar gyvenimas iš tikrųjų
pagerėjo? Didelė Singapūro dalis panėšėjo į vieną didžiulį parduotu­
vių rajoną, pilną parduodančių ir perkančių žmonių. Didelę to naujojo
BVP dalį, mąsčiau sau, sudarė čindogu; toks yra japoniškas žodis įvar­
dinti nereikalingiems daiktams, kuriuos perkame, tokiems kaip akinių
stiklų valytuvai, naudotini lyjant, - čia vienas iš mėgstamiausių mano

130
pavyzdžių. Bet čindogu bus ir mano įsigytieji batai, kurių taip ir neap-
siaunu, ir dvidešimt spintoje kabančių kaklaraiščių, kurių niekada ne­
ryšėjau, ir knygos, kurias spontaniškai užsisakau iš Amazon kompani­
jos, bet taip ir neprisirengiu perskaityti, ir visi tie nepigūs maisto pro­
duktai, kuriais mūsų sūnus pasirūpina pirkimo priepuoliui užėjus.
Čindogu yra vienas iš pirmųjų kapitalistinės pertekliaus proble­
mos ženklų. Ekonomikos augimui reikia, kad vis daugiau žmonių iš­
leistų vis daugiau pinigų. Dėl to savo ruožtu atsiras daugiau darbo di­
desniam žmonių būriui, atsiras daugiau pinigų didesniam kiekiui daik­
tų įsigyti ir taip augimo spiralė kils aukštyn. Kaip tik tokios spiralės
buvo apimta Amerika pastarojo šimtmečio pabaigoje. Ir, išskyrus vie­
ną kitą laikiną ramybės valandėlę, ji buvo būdinga ir visai pasaulio
ekonomikai per pastaruosius penkiasdešimt metų. Vargu ar galima
tai pavadinti problema.
Tai ne problema, kol vis didėja apetitai, kuriuos reikia ten­
kinti. Kapitalizmas susvyruoja, jei paklausa pradeda mažėti, kai
išeiname už savo poreikių ribų ir nebepavyksta mūsų įtikinti no­
rėti daugiau nei turime. Vartotojų paklausos mažėjimas buvo Ja­
ponijos problema XX a. paskutiniajame dešimtmetyje, kada vy­
riausybė nusprendė netgi duoti žmonėms investicinių čekių, kad
tik priviliotų juos į parduotuves. Nauji gaminiai ir gaminių tobu­
linimas skatina mūsų apetitus ir palaiko paklausą. Ją didina ir mūsų
noras turėti tą, ką turi kiti, ar turėti tą, ko kiti neturi. Reklamos
išpūsta mada, kaip ir pavydas, irgi yra svarbi paklausos paskata.
Pakankamai išmanau ekonomiką, kad suprasčiau čindogu nau­
dą didinti užimtumui ir gyventojų perkamajai galiai, bet mane
truputį erzina švaistymas, susijęs su visais tais nereikalingais daik­
tais - žmonių laiko ir medžiagų švaistymas. Vargu ar taip jau ma­
lonu stovėti už prekystalio ištisą dieną, o pastaruoju metu vis daž­
niau ir naktį, siūlant čindogu, net jei ir pasiturinčiųjų prekę; var­
gu ar daug džiaugsmo ir gaminti čindogu fabrike ar, kaip pasta­
ruoju metu, sėdėti telefono stotyje, kurti vis naujus nereikalingus
žiniatinklio tinklalapius. Čia ne pats gražiausias gyvenimo auko­
jimas, mąsčiau sau, net jei tuo pelnomės duoną, reikalingą tam
gyvenimui palaikyti.

131
 Mane truputį suerzino ir toks pasaulis, kuriame turtingieji ne­
gali ištrūkti iš augimo ir turto didėjimo spiralės, daugiau kaip ketu­
riems milijardams planetos gyventojų tebeskurstant. Atrodė, kad ta
kapitalizmui būdinga pusiausvyros stoka nepataisoma ir netgi gali
dar padidėti. Tačiau Singapūras parodė, kaip kapitalizmą galima
pažaboti neturtingųjų labui, jei tik atsiranda ryžtinga vadovybė. Per
trisdešimt metų ji sugebėjo ištraukti iš skurdo visus savo piliečius.
Tik kai kurie iš jų pastebėjo, kad jų didėjantys norai sukuria jiems
naujų problemų.
„Keista, - dėstė vienas jaunas kinų bankininkas, - mano paja­
mos ne mažiau kaip penkiagubai didesnės nei uždirbdavo mano
tėvas, bet mano tėvai turi namą, sodą, automobilį ir pas juos gyve­
nantį tarną. Namai su sodais dabar retenybė - per brangu. Taigi
gyvenu butuke penktame aukšte ir neturiu jokio tarno. Neturiu ir
automobilio, nes pirma reikia nusipirkti leidimą, kainuojantį be­
veik tiek pat kiek ir automobilis. Mano tėvas grįždavo namo kas­
dien šeštą valandą. O aš dažniausiai grįžtu tik po devynių. Tikrai
nebežinau, kuris iš mūsų turtingesnis - mano tėvas ar aš?“
Tokia yra dar viena sėkmingai besiplėtojančio kapitalizmo pro­
blema: norint bent išlikti tame pačiame lygyje, reikia irtis dvigubai
smarkiau. Norint gyventi santykiškai bent taip, kaip kadaise gyveno
tėvai iš vieno atlyginimo, dabar reikia dviejų atlyginimų ir ilgesnių
darbo dienų. Žodis „santykiškai11 čia labai svarbus, nes turbūt retas
kuris panorėtų grįžti prie tų fizinių sąlygų, kuriomis gyveno mūsų tė­
vai, kad ir koks net ilgesingai ramus, neskubotas buvo pasaulis. Tikro­
vė yra tokia, kad mes lyginame save su esančiais aplink mus, o ne su
praeitimi, ne su savo tėvais. Turto upė gali tekėti smarkiai ir jos srovė
nešti mus labai greitai, bet jei žiūrėsime ne į krantą, o tik į plūduriuo­
jančius aplinkui, tai apskritai nepastebėsime, kad judame į priekį.
Politikai amžinai jaučia neviltį, kad niekas nedėkoja jiems už eko­
nomikos augimą, tačiau tuo neturėtų stebėtis. Mes nesidairome atgal,
kaip kad jie, didžiuodamiesi savo laimėjimais. Mes lyginame save su
savo amžininkais. Be to, jei dėl ekonomikos augimo plaukiančiųjų dau­
gėja, tai upėje didėja susigrūdimas, auga įtampa ir konkurencija. Tada
kai kam kyla pagunda, kaip kad atsitiko man, išlipti iš upės ir nuo

132
kranto stebėti, kaip grūdasi kiti. Bet jei taip pasielgtų visi, tai ekono­
mika nusilptų ir netrukus visi imtų skųstis, kad duobėti keliai, kad pra­
stėja sveikatos apsauga, kad mokyklos nesugeba gerai išmokyti vaikų.
Sėdintieji ant kranto neišvengiamai veltėdžiauja, naudodamiesi eko­
nomine infrastruktūra, finansuojama iš to turto, kurį sukuria plau­
kiantieji.
Vaikščiodamas švariomis ir saugiomis naujojo Singapūro gatvė­
mis supratau, kad neišmanau, kaip tokias problemas spręsti. Tačiau
atrodo, kad tos problemos ne per daug jaudina vietos gyventojus. Susi­
darė įspūdis, kad daugumai jų patinka štai taip vaikščioti po parduotu­
ves ir leisti pinigus. Net ir tas mano draugas, kuris savo likimą lygino
su savo tėvų likimu, leido pinigus kažkaip tiesiog liūdnai, gailiai, o ne
piktai ir net ne nostalgiškai. Atrodė, kad singapūriečiai didžiuojasi sa­
vo miestu ir tuo, ko jiems pavyko pasiekti.
Vakariečiai pripažįsta Singapūro ekonominius laimėjimus, bet daž­
nai reiškia nepasitenkinimą kitaminčių priespauda, valdžios polinkiu
viską kontroliuoti ir gyventojų paklusniu konformizmu. „Ar norėtumė­
te ten dabar gyventi?" - klausia jie. Ką gi, galėčiau atsakyti, kad ten yra
daug dalykų, kurie turėtų patikti užsieniečiui, nesidominčiam vietos
politika. Tvarka Singapūre yra. Narkotikai ir smurtas ten reti reiškiniai.
Gyvenimas gerai sureguliuotas, policija veikia efektyviai. Nėra ryškes­
nės vargingųjų klasės. Daroma daug protingų dalykų, pavyzdžiui, mo­
kami dideli atlyginimai valstybės pareigūnams ir ministrams, tam tikra
prasme net per dideli, - privilioti talentingiausiems iš privataus sekto­
riaus. Šalies pensijų sistema yra puikus gero apsirūpinimo pavyzdys:
visi atideda po 30 procentų savo pajamų į taupymo fondą. Iš jo turi teisę
skolintis daiktams įsigyti, naudodamiesi juo kaip įkeistu turtu. Taigi ir
dauguma emigrantų turėtų sutikti su tuo, kad čia patogu jaunoms šei­
moms verstis verslu ir gyventi.
Norint deramai įvertinti Singapūrą, reikia atmesti anglų-amerikie­
čių kapitalizmo, kurį varo atskirų individų ambicijos ir poreikiai, indi­
vidualistines prielaidas. Li Kuan Ju įrodė, kad tam tikrose situacijose ir
kultūrose gali veikti kitokia kapitalizmo atmaina. Jis ją vadina valdomu
kapitalizmu. Aš būčiau linkęs vadinti jį korporaciniu, kolektyviniu ka­
pitalizmu. Singapūras tvarkosi maždaug taip, kaip tvarkytųsi vienas iš

133
 tų korporacinių dramblių, vadovaudamasis prielaida, kad kas gerai kor­
poracijai, tas gerai visiems jos nariams. Čia tikra individualistinės tra­
dicijos priešybė. Tikimasi, ne kad valstybė tarnautų individui, o kad
individas būtų pasirengęs tam tikriems kompromisams valstybės la­
bui. Singapūras nelabai tinka nepriklausomai mąstančiai blusai ar
alchemikui.
Toks, faktiškai, kaip jau minėjau, yra vienas iš dabartinių rūpesčių
blusoms. Joms reikia daugiau kūrybiškumo savajam augimo modeliui
palaikyti. Li Kuan Ju, kuris vis dar tebėra Singapūro filosofinė varomo­
ji jėga, pats pasakė, kad galbūt jau atėjo laikas susilpninti „valdymą" ir
leisti laisviau reikštis individualizmui. Bus įdomu pažiūrėti, ar tos dvi
tradicijos gali sėkmingai susilieti. O gal leidimas įsiskverbti individua­
listinėms prielaidoms užkrės šią rūpestingai organizuotą visuomenę.
Man buvo lemta pamatyti, kad Amerika yra visai kitokia.

AMERIKA

Buvau trisdešimt ketverių, kai pirmą kartą išvykau į Ameriką 1966

metais. Tuo metu daugeliui ta šalis atrodė gana fantastiška. Tais laikais,
kai tapo įprasta praleisti atostogas Kalifornijoje ar Floridoje arba kai
tarnautojams nieko nebereiškė darbo reikalais vienai dienai nuskristi į
Niujorką, dar reikėjo palaukti, kol atpigs lėktuvų bilietai. Aš vykau į
Masačūsetso technologijos institutą mokytis verslo teorijos ir praktikos
tokioje šalyje, kur, kaip maniau, visi žavisi verslu ir verslo mokyklomis.
D. Britanijoje 1966 metais buvo visai kitaip. Tikrų verslo mokyklų
čia nebuvo, o verslas nebuvo laikomas dalyku, vertu rimtų studijų. Kai
pasakiau draugui, kad vykstu į MTI ruoštis darbui naujojoje Londono
verslo mokykloje, jis sutriko, o paskui paklausė, ką ši santrumpa reiškia
- ar tik ne kokį Monrealio mašinrasščio institutą. Mat tada D. Britanijo­
je dauguma žmonių verslo mokyklas tapatino su sekretorių rengimo ko­
ledžais.
Man patiko Amerika, patiko jos žmonių atvirumas ir draugišku­
mas. Man patiko, kad jie ne tokie kaip anglai, kad jie vertina jus tokį,
koks pats esate, nežiūri, kas jūsų tėvai. Aš pamėgau jų užkrečiamą
134
entuziazmą ir net jų neįprastai triukšmingus balsus. Tačiau pati pra­
džia buvo nesėkminga. Jau ketveri metai kaip buvau vedęs. Keliavo­
me su vos šešių savaičių kūdikiu ant rankų. Anksčiau tais metais
kontinentinėje Europoje buvo kilusi nedidelė raupų epidemija, tad
mes nutarėm apsidrausti ir pasiėmėme į Ameriką savo gydytojo laiš­
ką, kuriame jis paaiškino, kad kūdikis per mažas skiepyti. Laišku
pasirūpinome tam atvejui, jeigu imigracinės tarnybos keltų dėl to kokių
klausimų. Ir klausimų kilo, mūsų laiškas negelbėjo.
Lėktuvas nusileido Amerikoje labai karštą popietę ir imigracijos
tarnybos pareigūnas buvo suprakaitavęs ir pavargęs. Jis pareiškė turįs
nurodymą neįleisti iš Europos nė vieno nepasiskiepijusio. Mums būtų
tekę penkias savaites dėl karantino išbūti izoliuotoje ligoninės palatoje
savo sąskaita. Mes ginčijomės, protestavome, maldavome. Pagaliau jis
nusileido su sąlyga, kad aš sutiksiu pasirašyti MTI vardu sutikimą kom­
pensuoti JAV vyriausybei visas galinčias susidaryti išlaidas dėl infekci­
jos. Kompensacijos suma galinti siekti iki 10 milijonų dolerių. Jis žinojo
ir aš žinojau, kad neturiu įgaliojimų ką nors pasirašyti MTI vardu, tačiau
jis išsireikalavo popiergalį ir galėjome pasilikti savo kūdikį.
Vėliau aš pagalvodavau, kad iš šio epizodo labai daug paaiškėja
apie šalį, į kurią atvykau. Man padarė didelį įspūdį tai, kad žmogus,
esantis didžiulės organizacijos apačioje, nestokoja drąsos ir valdžios pa­
siūlyti tokį novatorišką sprendimą savo iniciatyva. Nė vieną derybų su
mumis akimirką jam neprireikė pasitarti su savo viršininkais. Su tokiu
asmeninės atsakomybės ir iniciatyvos jausmu man vėliau teko susidurti
dar ne kartą. Šitaip peržengiamos tiesioginių pareigų ribos. Atrodo, ame­
rikiečiai supranta, kad už savo gyvenimą atsako patys, o ne kas nors
kitas. Jie jaučia, kad gerai veikiančioje visuomenėje, kur kiekvienas pri­
siima tokią atsakomybę, valstybinė socialinio aprūpinimo sistema ne­
reikalinga. Man nuolat buvo kartojama, kad D. Britanijos sveikatos ap­
saugos tarnyba yra silpnos, suglebusios visuomenės požymis. Kaip bai­
su, sakydavo man, patikėti savo sveikatą biurokratijai, kuriai negalite
daryti įtakos.
Mane nustebino ir tai, kad mūsų imigracijos problemą išsprendė
pinigai. Nemanau, kad pinigai paveikė tą pareigūną. Jis veikiau ieškojo
finansinio problemos sprendimo. Juk taip dažnai viskas, su kuo vėliau

135
 teko susidurti Amerikoje, turėjo dolerinę išraišką. Klausimas „kaip se­
kasi?" dažnai reiškia “koks jūsų atlyginimas, kokį užmokestį jūs imate,
kokia jūsų grynoji vertė?" Siekiate politinio posto? Tada reikės sukrapš­
tyti nemažai pinigų. Nukentėjote avarijoje? Ieškokite žmogaus, kuris
įstengtų bylinėtis dėl piniginės kompensacijos. Norite kokiu nors būdu
paremti visuomenę? Paaukokite universiteto profesūrai ar kokiai nors
dailės galerijai.
Vėliau sužinojau, kad puritonai, išsilaipinę Amerikoje tuoj po pir­
mųjų anglų kolonistų, atsigabeno su savimi įsitikinimą, kad jūsų pačių
užsidirbti pinigai yra jūsų, kaip žmogaus, vertingumo ženklas, kai kas
tokio, kuo galima didžiuotis, o ne ko reikia gėdytis. Darbas yra gerai, už
gerą darbą mokama daugiau negu už blogą, taigi didesni pinigai rodo
didesnius laimėjimus. Nežinau, ar šis silogizmas dar galioja, bet suvoki­
mas, kad pinigai yra ne tik naudingi, bet ir kad jie nėra gėda, giliai
įsišaknijęs amerikiečių kultūroje. Tokį suvokimą jie paveldėjo -
keistas dalykas - iš asketiškų anglų.
Tie anglai atvyko, kaip ir aš, iš pasaulio, kuriame pinigai yra
kai kas tokio, apie ką geriau nekalbėti, kur taupumas ir kukli gy­
vensena laikomi vertais pasididžiavimo dalykais, kur pinigai gali
būti tik pragyvenimo priemonė, bet negali būti laikomi gyvenimo
prasme. Amerika iš pradžių gerokai pribloškia, o vėliau nepapras­
tai išlaisvina.
Mane sužavėjo pojūtis, kad neturiu ko gėdytis, kad naudoju
savo talentus pinigams uždirbti ir kad leidžiu juos kaip man patin­
ka. Mano finansinė sėkmė, jei tik jos sulauksiu, bus įrodymas, kad
mano indėlis į pasaulio gerovę ne mažesnis kaip kokios nors al-
truistiškesnės profesijos žmogaus. Dabar gal iš dalies ir nebeturiu
savo ankstesnio entuziazmo, tačiau gerai suprantu, kodėl amerikie­
čiai yra tokie karšti savo grynai kapitalistinio pasaulio šalininkai.
Tame ankstesniame pasaulyje man buvo lemta rasti tiek paradoksų
ir mįslių.
Po savaitės jau klausiausi pirmosios ekonomikos paskaitos. Ją
pradėdamas profesorius nurodė kiekvienos firmos vienareikšmį ne­
ginčijamą tikslą - optimizuoti vidutinės trukmės laikotarpio akci­
ninkų pajamas. Dar kartą atkreipiau dėmesį į tai, kad ir vėl matas

136
yra pinigai, tik šį kartą - firmos sėkmės matas. Tada man atrodė, ir
dabar tebeatrodo, kad dalykas per daug supaprastintas. Dauguma
žmonių, įskaitant ir mane patį, dirbdami savo darbus negalvoja pir­
miausia tik apie savo akcininkus. Ir nemanau, kad privalėtų.
Kiekviena firma tikslų turi daug - kurti ką nors gero savo klien­
tams, aprūpinti gerai apmokamu darbu ir asmeninio augimo gali­
mybėmis savo darbuotojus, investuoti į gamybą ateityje, atsižvelg­
dama į vietos bendruomenių poreikius ir į aplinką apskritai, ir, ži­
noma, užtikrinti deramas savo finansuotojų pajamas. Būtų naivu
manyti, kad visus tuos dažnai prieštaringus tikslus galima išreikšti
vienu skaičiumi, vadinamu akcininkų verte. Ypač sunkus aukščiau­
sios vadovybės uždavinys yra subalansuoti tuos tikslus. Per daug
dėmesio skiriant vienam iš jų, kyla pavojus sužlugdyti kitus.
Kartą privačiame seminare man teko sėdėti šalia „grandininio
pjūklo" Al Dunlapo. Savo pravardę jis gavo dėl aistros atsisakyti
visų išlaidų ir žmonių, iš karto tiesiogiai nekuriančių pridėtinės ver­
tės, nedidinančių pelno. Kai jis pareiškė, kad vienintelis kiekvie­
nos kompanijos egzistavimo tikslas yra kuo greičiau sugrąžinti jos
savininkams kuo daugiau pinigų, aš nenatūraliai garsiu ir labai an­
gliškai skambančiu balsu sušukau: „Nesąmonė!" Jis, neleisdamas
paaiškinti smulkiau, man tarė: „Štai čia ir glūdi jūsų šalies bėda -
jūsų firmų vadovai nesupranta savo paskirties". Nenustebau po tre­
jų metų išgirdęs, kad ponas Dunlapas sužlugdė kompaniją, už kurią
buvo atsakingas, be saiko sumažinęs personalą. Kompanija neteko
kelio į ateitį, o jis pats - darbo vietos.
Ligi šiol negaliu suprasti, kodėl anglų-amerikiečių kapitaliz­
mo atmainoje toks prioritetas teikiamas akcininkams. Juk ne dėl
to, kad jiems iš tikrųjų kompanija „priklauso" kokia nors realia pras­
me. Juk jie dažniausiai jos nė neaprūpinę pinigais. Kiekvienos fir­
mos pirmieji akcininkai iš tikrųjų duoda kompanijai pinigų užjos
akcijas, bet vėliau tos akcijos eina iš rankų į rankas per įvairias
vertybinių popierių biržas, o kompanija nebegauna jokių papildo­
mų pinigų. Akcininkai firmos nefinansuoja, o tik lošia išjos. Fon­
dų birža daugiausia tėra antrinė rinka tiems, kurie nusišalina nuo
tikrojo verslo.

137
 Tačiau kaina, kuria akcijos keičiamos rinkoje, kompanijai yra
svarbi, nes jei ji bus didelė, tai kompanija galės panaudoti savo akcijas
kitoms kompanijoms įsigyti arba gauti naujų lėšų, o jei kaina per daug
nukris, tai tą kompaniją galės nupirkti kita kompanija. Taigi kai kom­
panijos vadovas taip meiliai kalba apie savo akcininkus, kurių daugu­
mos jis nė akyse neregėjęs, iš tikrųjų jis kalba apie jų turimų akcijų
kainą. Ta kaina priklausys nuo pelnų ir dividendų, kuriuos jie gali pa­
skelbti, ir nuo to, kokią ateitį jie gali pasiūlyti. Tada pinigai akcijų
kainos prasme tampa realiu sėkmės matu.
Akcijų kaina yra korporacinė, kolektyvinė kapitalizmo, ypač jo
amerikietiškosios atmainos, valiuta. Firmos naudoja savo akcijas ki­
toms firmoms įsigyti. Taip kompanija auga sparčiausiai, užpildo visas
strategijos spragas ir, kalbant ciniškiau, aprūpina geresnėmis tarnybo­
mis esančius viršuje. Tačiau tyrimai atkakliai rodo, kad maždaug du
trečdaliai kompanijų susijungimų ar įsigijimų jų vertės nepadidina.
Finansinės naudos turi tik tie, kurie turėjo perkamos kompanijos akci­
jų. Visame tame procese man kelia nerimą faktas, kad firmos tampa
prekėmis, daiktais, kuriuos galima pirkti ir parduoti neatsižvelgiant į
jose dirbančių žmonių norus.
Kai palikau Shell kompaniją, vienerius metus dirbau anglų-ame­
rikiečių kompanijos atšakoje - Pietų Afrikos kasybos kompanijoje.
Charter Consolidated kompaniją su buveine Londone ketinta pa­
daryti priemone anglams-amerikiečiams kai kurį savo turtą per­
kelti už Pietų Afrikos ribų. Mane pasamdė kaip ekonomistą - pra­
vertė tas epizodas Singapūre, leidęs man pakeisti profesiją. Pirmo­
sios darbo savaitės pabaigoje man įteikė pundą kompanijos ata­
skaitų prancūzų kalba kartu su keliomis Pietų Afrikos ataskaito­
mis. Man buvo pasakyta, kad Haris (Openheimeris, didelis virši­
ninkas Johanesburge) nori dalį Pietų Afrikos kompanijos akcijų iš­
keisti į prancūziškąsias akcijas. Jį domina, ar toks sandoris būtų
teisingas. Padariau viską, ką sugebėjau. Čia man buvo graži inte­
lektuali užduotis ir pasidžiaugiau savimi apskaičiavęs, kad Haris
dėl to sandorio praras apie du milijonus svarų. Pagalvojau, kad jis
turėtų jaustis dėkingas sužinojęs, kad išgelbėjau jam tokią didelę
sumą.

138
 Kitą dieną vienas iš Hario pavaduotojų prieš grįždamas atgal į
Pietų Afriką užėjo pasižiūrėti, kaip man einasi. Pasakiau jam, kad
man kelia nerimą pavojus dėl šio sandorio prarasti porą milijonų.
„O, tik porą? - paklausė jis. - Haris bus patenkintas. Kokia
nedidelė kaina už galimybę įsigyti dalį Europoje."
Supratau atsidūręs korporacinių, kolektyvinių finansų pasau­
lyje, kuriame kompanijos tėra priemonės kokiam nors tikslui pa­
siekti. Turiu prisipažinti, kad skaičiuodamas ir planuodamas nė min­
ties neturėjau apie tose kompanijose dirbančius žmones, kurių liki­
mus dabar padėjau spręsti. Nežinojau nė kuriuose miestuose jie yra.
„Žaisti šachmatais" su kompanijomis buvo smagu, bet man, kaip
pradedančiajam, tikrai per daug buvo suteikta galios. Korporaci­
niai šachmatininkai iš Niujorko ar Londono investicinių bankų tą
daryti sugeba tikrai geriau, negu kada nors sugebėsiu aš, bet vargu
ar ir jie būtų skyrę daugiau negu aš dėmesio žmonėms, kuriuos jie
perka ir parduoda.
Be to, akcijų kaina yra nepastovi meilužė. Jos pakilimai ir kri­
timai nuo akimirkos užgaidų priklauso ne mažiau kaip nuo tikrųjų
firmos darbo rezultatų. Pavyzdžiui, dėl to kai kurios naujų ultrama-
dingų kompanijų akcijos gali pasiekti dideles kainas, nesvarbu, kad
visai neskelbiama gavus pelno. Ir fondų birža yra priklausoma nuo
savo pačios pasiūlos ir paklausos mišinio. Jei akcijų skaičius nesi­
keis, o pinigų padaugės, tai dauguma kainų pakils, nesvarbu ar ne­
pelnytai. O jei akcijų paklausa sumažėja, galbūt dėl tam tikro poli­
tinio netikrumo ar būgštavimų, kad gali prasidėti recesija, tai kai­
nos kris, kad ir kokie geri būtų kokios nors atskiros firmos darbo
rezultatai. Pakilimas fondų biržoje XX a. paskutiniajame dešimt­
metyje gundė daugelį amerikiečių skolintis, kad galėtų įsigyti bent
kiek iš tų brangstančių akcijų. Taip jie didino paklausą ir tų akcijų
rinkos kainą. Jei JAV vyriausybė nuspręs - o taip vieną gražią die­
ną tikrai gali atsitikti - iš dalies privatizuoti savo per mažai finan­
suojamą socialinio aprūpinimo sistemą, tai kasmet apie 100 mili­
jardų surinktų mokesčių pateks į rinką ir kilimas joje bus dar dides­
nis. Tačiau gali būti ir atvirkščiai, jei daugelį paprastų žmonių ap­
imtų nerimas ir jie nuspręstų savo akcijas parduoti.

139
 Atrodo nelogiška, net keista, tokį kazino padaryti visos visuo­
menės turto kūrimo sistemos pagrindu. Keista, kad ši sistema vei­
kia ar bent jau veikė Amerikoje daugiau ar mažiau nenutrūkstamai
nuo Antrojo pasaulinio karo iki šiol. Ne vienas tapo multimilijo­
nieriumi, pardavinėdamas biržoje savo firmos akcijas. Vadovams
už gerus darbo rezultatus buvo atsilyginama teise palankiomis kai­
nomis įsigyti savo kompanijos akcijų. Žmonės skolindavosi pinigų
ir investuodavo į fondų biržos kazino. Galimybė praturtėti ne tik iš
atlyginimo skatina žmones savo svajones nešti į rinką, steigti fir­
mas, plėsti jas ar didinti jų našumą. Asmeninio turto siekimas vis
dar tebėra tas variklis, kuris varo Amerikos kapitalizmo mašiną.
Tie turtai sumaniems, iniciatyviems žmonėms suteikia laisvę gy­
venti taip, kaip jiems patinka, pasirinkti kokią tik patinka iš rinkos
siūlomų galimybių.
Kitas keistas dalykas yra tas, kad pačiame viršuje pinigai ski­
riami ne išleidimui, suvartojimui. Net pats išlaidžiausias žmogus
neįstengtų išleisti tų dešimčių milijonų dolerių, kuriuos turtingiau­
si amerikiečiai kasmet parsineša namo kaip savo darbo vaisius. For­
bes 400 turtingiausių amerikiečių sąraše 1999 metais buvo 268 mi­
lijardieriai, o apskritai norint patekti į šį sąrašą reikėjo turėti ne
mažiau kaip 625 milijonus dolerių. Tie pinigai yra daiktas savyje,
pinigai kaip prizas, premija. Dažnai patys turtingiausi pasilieka tuos
prizus sau kaip asmeninio pasitenkinimo dėl savo sėkmės ženklą,
nors rengiasi kukliai ir vengia prabangos. Jie tuos pinigus vadina
pavogtu turtu. Kiti mėgsta juos demonstruoti viešai. Britai už lai­
mėjimus teikia riterių ir baronų titulus, o amerikiečiai gali pasižy­
mėjimo ženklus pirktis už savo pinigus. Vieni puikuojasi savo vy­
nuogynais ir jachtomis, kiti savo vardus įamžina fondų ar muziejų
pavadinimuose, šitaip iš tų premijinių pinigų apsidovanodami pa­
sižymėjimo ženklais, kurių jaučiasi esą nusipelnę savo darbais. Ko
gero, man šis amerikietiškasis būdas nelabai prie širdies.
Tačiau, kaip ir visada, iškyla netikėta kliūtis. Daugumai ameri­
kiečių pinigai reikalingi ne kaip prizas, o tam, kad juos galėtų eik­
voti, nes daugumai pinigų trūksta. Žmonės mato, kokius pinigus
gauna esantieji visuomenės viršūnėse, palygina su savo pajamo­

140
mis. Jie nė nebesistebi tokia sistema, kuri gali aukščiausiems kom­
panijos vadovams atsilyginti penkis šimtus kartų dosniau nei ki­
tiems darbuotojams. Kalbame ne apie individualius talentus, to­
kius kaip Maiklo Džordano tipo sporto žvaigždės ar tokie versli­
ninkai kaip Bilas Geitsas, o apie paprastesnius, gaunančius didžiu­
les algas vadovus. Paprasti žmonės mato, kad vieno žmogaus dar­
bas gali būti vertinamas penkis šimtus kartų labiau nei kito, kai jie
abu dirba toje pačioje organizacijoje. Ar gali darbas taip smarkiai
skirtis?
Statistika rodo, kad dauguma amerikiečių nejaučia žymesnio
savo realiųjų pajamų padidėjimo Amerikos pakilimo metais. Aš­
tuoniasdešimt šeši procentai fondų biržos prieaugio XX a. paskuti­
niajame dešimtmetyje atiteko tik 10 procentų gyventojų, o kiti to
prieaugio beveik nepajuto. Federalinė rezervų sistema nustatė, kad,
nors 1995-1998 metų laikotarpiu vidutinė šeimos grynoji vertė išaugo
17,6 procento, šeimos turtas vis dar buvo „žymiai mažesnis" už 1989
metų lygį visoms iki 55 metų amžiaus pajamų grupėms. Kitaip sakant,
dabar turi dirbti du žmonės, kad išlaikytų tokį pat santykinį gyvenimo
lygį, kurį anksčiau tikriausiai pasiekdavo šeima dirbant tik vienam iš
tėvų. Statistiškai pagal visuomenės nelygybę Amerika dabar užima
antrą vietą pasaulyje - po Nigerijos. Atrodo, Amerika patvirtina teori­
ją, kad kuo greičiau auga ekonomika, tuo labiau didėja praraja tarp
turtuolių ir vargšų, nes neturtingieji pralaimi lenktynes, kuriose žinios
ir sugebėjimai gerokai vertesni už raumenų jėgą.
Turint visa tai galvoje atrodytų, kad pribrendo situacija socializ­
mui, bet jokia socialistinė partija Amerikoje niekada nėra surinkusi
per rinkimus daugiau kaip 8 procentus balsų. Abi pagrindinės politi­
nės partijos pasisako už kapitalistinę visuomenę. Kai kurie žmonės
Amerikoje tikrai neturtingi, bet jie nesukyla, o vidurinės klasės, atro­
do, nesijaučia pralaiminčios, nors statistika rodo, kad taip. Kai retkar­
čiais keliauju per Amerikos apleistus nušiurusius miestų centrus, o pas­
kui per išpuoselėtus ir dažniausiai atsitvėrusius priemiesčius, stebiuo­
si, kodėl ši didėjanti nelygybė, mano nuomone, turinti tapti kapitaliz­
mo Achilo kulnu ir atvesti prie negarbingo galo, nejaudina daugumos
pačių neturtingiausių, nes buvau toks tikras, kad turėtų jaudinti.

141
 Atsakymas, manau, yra unikalus, tinkama tik Amerikai. Jo ištakų
reikia ieškoti tarp tų pirmųjų puritonų ir jų akcentuojamo išganymo
per asmenines pastangas. Be abejo, toks krikščioniškasis mokymas
buvo netikęs, nes jame neliko vietos Dievo malonės idėjai, tačiau tie
krikščionys buvo neįprasti. Jie mokė, kad už savo gyvenimą atsakome
patys, kad versti kaltę už savo padėtį kam nors kitam neturime teisės.
Taigi puritonai manė, kad kurti dangų žemėje yra žmogaus pareiga. Jų
vadovai ragino juos kurti pavyzdinę visuomenę, „miestą ant kalno".
Jie tikėjo, kad mūsų tikslas šioje žemėje - gerinti tai, ką sukūrė
Dievas.
Mintis, kad ateitis gali ir turi būti geresnė už praeitį, yra vienas iš
daugiausia jėgų teikiančių Amerikos kultūros aspektų. Jis gerokai ski­
riasi nuo dažnai nuovargiu dvelkiančio europiečių požiūrio, kad po
auksinių praeities laikų viskas gali tik blogėti. Jei prie to dar pridėsime
imigrantų kultūrą su jos tradicija kurti naują gyvenimą naujoje šalyje,
tai imsime suprasti, kodėl čia taip daug yra manančių, kad ir jiems
vieną gražią dieną atsivers galimybė naudotis tuo klestėjimu, kurio
šitiek aplinkui. Tas pavydas, kuris kitose kapitalistinėse visuomenėse
galėtų būti pražūtingas, Amerikoje, atrodo, tik skatina ambicijas ir vil­
tis. Jas sustiprina ir judėjimas socialinių kopėčių apačioje. Dalis iš
tame profesiniame lygyje buvusių žmonių per metus laipteliu ar dviem
pakyla aukštyn, o kiti smukteli žemyn.
Šis judėjimas esantiems netoli apačios rodo, kad galimybė, viltis
išlieka visada. Tačiau ta viltis sumišusi su baime, nes krintantiems
žemyn nėra apsauginio tinklo. Ko gero, mąsčiau, kaip tik tas galimy­
bių ir baimės mišinys ir prideda energijos, kuri taip juntama Ameriko­
je. Tačiau jei to mišinio sudėtinių dalių santykis pasikeistų, jei baimė
viršytų galimybes, kaip kad buvo depresijos metais, tai amerikietiška-
jai kapitalizmo atmainai iškiltų pavojus. Šalies politiniams lyderiams
tenka sunkus uždavinys išlaikyti šią pusiausvyrą.
Man visada atrodė, kad amerikiečiai geriausia priemone gerinti
padėčiai laiko rinką, o ne politikus. 2000 metais išėjusioje amerikie­
čių komentatoriaus Tomo Franko knygoje „Viena rinka šiame pasau­
lyje" reiškiamas susirūpinimas, kad dabar rinkos „išreiškia gyventojų
valią aiškiau ir prasmingiau nei rinkimai". Jei taip yra iš tikrųjų, tai

142
tada neturtingieji patys efektyviai atsisako rinkimų teisės, tik atrodo,
kad tai jų nejaudina. Dauguma amerikiečių politika susirūpina tik ta­
da, kai vyriausybė pradeda leisti jų pinigus avantiūroms užsienyje. Vi­
daus problemos greičiau išsprendžiamos individualiai, savo pačių pa­
stangomis ir pinigais. Kam balsuoti, jei, atrodo, nuo to retai kada kas
nors reikšmingiau pasikeičia? Taip atsiranda paradoksas, kad šios ša­
lies, pasaulio demokratinių šalių lyderės, pusė gyventojų neina bal­
suoti. Kapitalizmas griauna demokratiją.
Ar tai svarbu? Manau, kad taip. Visuomenė tampa egoistiška, be­
silaikančia principo „rūpinkis savimi ir savo šeima“ klubų ir getų šaly­
je. Registruodamasis penkių žvaigždučių viešbutyje per vieną iš pas­
tarųjų savo kelionių - su pasitenkinimu galiu pridurti, kad sąskaitą
apmokėjo kita firma, - pamačiau, kad liftas nesustoja mano aukšte.
Pasiskundžiau administratorei. „Atsiprašau, - sako ji, - pamiršau duo­
ti jums raktą į klubo aukštą. įkiškite į spynelę lifte ir tada spauskite
savo aukšto mygtuką." Raktas nuo privilegijos be atsakomybės - nuo
labai malonios privilegijos - nemokami kokteiliai, užkandžiai ir pus­
ryčiai aukštai virš pasilikusiųjų apačioje, pusrūsio aukšte.
Manau, kad tą raktą galima laikyti šiuolaikinės Amerikos ale­
gorija. Ten, kur visi izoliuojasi saviškių aplinkoje, ten mažiau ben­
draujama su esančiais žemiau, ten mažiau rūpinamasi jų gyveni­
mu. Politikai per rinkimines kampanijas mažai tekalba apie labai
skubiai spręstinas Ameriką kamuojančias problemas - apie du mi­
lijonus žmonių kalėjimuose, narkotikus ir šaunamuosius ginklus
gatvėse, o dažnai ir mokyklose, apie didėjantį aplinkos užterštumą
ir tebeegzistuojančią rasinę įtampą. Veikiau kalbama apie tai, kas
būsią padaryta jums kaip individui, o ne kaip bendruomenės nariui.
Ne aš vienas jaučiu, kad kapitalizmas smarkiai naikina tą at­
jautimo jausmą, kadaise tokį būdingą amerikiečių bendruomenėms.
Tą jaučia ir kai kurie žymūs amerikiečiai. Politologas Robertas
Putnamas knygoje iškalbingu pavadinimu „Boulingas vienam" tvir­
tina, kad amerikiečiai tapo sąžiningumo ir pasitikėjimo žlugimo
liudininkais, kad socialinio kapitalizmo sistema, kurioje visi pi­
liečiai naudojasi bendrais viso ko tinklais ir pasitiki vieni kitais,
išgyvena krizę dėl to, kad kelia galvą šiurkštus individualizmas ir

143
 savarankišką uyvcninią garbinanti visuomenė. Adamas Smitas visa­
da tvirtino. kad rinkos si st em a priklauso nuo to, ką jis vadino pri­
jautimu, simpatija, solidarum u, poreikiu rūpintis kaimynu ir savo
pajamas dalytis su tais, kuriems se kasi prasčiau. Sugriaukite tą
solidarumą ir kils pavojus sugriūti ir tam pasitikėjimui, kuriuo
galų gale remiasi visi rinkos sandoriai.
Kitas žymus amerikietis, Nobelio premijos laureatas Rober­
tas Fogelis nerimauja dėl to, ką jis vadina Amerikos dvasiniu nu­
skurdimu, kurio pagrindinė priežastis - kapitalizmo materialinė
sėkmė. Tačiau jis turi galvoje ne dvasinio tikėjimo stoką, o nepri­
teklių tokių savybių kaip savigarba, šeimos jausmas, drausmės
jausmas, kokybės vertinimas ir - kas, jo nuomone, svarbiausia, -
tikslo suvokimas. Jis tvirtina, kad kai tik žmonės gauna pavalgy­
ti, tas savybes puoselėti pasidaro svarbiau negu didinti materia­
linį turtą.
Ekonomikos istorikas Deividas Landsas savo autoritetinga­
me veikale „Valstybių turtas ir skurdas" eina dar toliau. Jis mano,
kad jau išblėso ir optimizmo dvasia. Daugeliui atrodo, kad ateitis
bus prastesnė už praeitį. Didėja fanatizmas, grupiškumas, apmau­
das. Jis cituoja Jeitsą: „Gerieji stokoja įsitikinimo, o blogieji ku­
pini aistringo intensyvumo".
Ir mane apima kai kurie Landso nuogąstavimai, kai vėl lan­
kausi Amerikoje praslinkus ketvirčiui amžiaus nuo pirmosios sa­
vo kelionės. Amerika vis dar gyva, linksma, energinga šalis, kur
aš vykstu atgaivinti savo tikėjimo, kad viskas įmanoma. Tačiau
jaučiu, kad už to gyvumo, energijos slypi truputis egoizmo. Gal ir
natūralu pirmiausia rūpintis savimi, turint galvoje tą nesaugumą,
kurį irgi jaučiu už tokio linksmumo. Neramūs laikai dabar atėjo
gyvenančioms iš atlyginimų viduriniosioms klasėms, netekusioms
senojo darbo vietų saugumo, bet dar nespėjusioms pasinaudoti
talentingiesiems ir iniciatyviesiems atsiveriančiomis galimybėmis
pasaulyje, kuriame išlošusieji pasiima viską.
Taip pat negaliu susilaikyti neiškėlęs klausimo, kodėl Jungti­
nėse Valstijose dirba 70 procentų viso pasaulio teisininkų ir ar čia
nėra labai akivaizdus Roberto Putnamo žodžių apie pasitikėjimo

144
nuosmukį patvirtinimas. Viena mano draugė, neseniai atvykusi iš
D. Britanijos su savo jauna šeima, skundėsi, kad jų vaikų draugai
niekada neateina pas juos pažaisti.
„O kodėl?" - paklausėme.
„Nes jie gali susižeisti - mat jų tėvai žino, kad nesame kaip
reikiant apsidraudę."
Ji pamatė, kaip mes suglumę, ir paaiškino: „Jei tektų kelti
mums bylą, jie nieko negautų".
Kas per pasaulis, pagalvojau sau, kur vaikams draudžiama žaisti
su kitais?
Per pastaruosius apsilankymus Amerikoje prisiminiau ir Foge-
lio susirūpinimą tikslo stoka. Problema sena: kai žmogus įgyja, ko
troškęs, jis to nebetrokšta. Čia dar vienas sėkmės paradoksas. Todėl
tikra ironija, kad visuomenė, vis labiau palengvinanti daugeliui gana
anksti gyvenime gauti, ko jie trokšta, pasidaro neatspari nuobodulio
epidemijai. Nuoboduliu suserga ir dažnas įtakingas žmogus. Už pi­
nigus kapitalistinėje sistemoje galima nusipirkti daug ką, tačiau galų
gale ji daugumai iš mūsų nepalieka adekvataus gyvenimo tikslo, kai
materialiniai poreikiai jau patenkinti. Žinoma, visada galima nusi­
pirkti dar kokį nors čindogu, bet anksčiau ar vėliau vis tiek nusibos­
ta. Šioje knygoje tvirtinu, kad visaverčiam gyvenimui privalote turė­
ti jus pranokstantį tikslą, ką nors tokio, kas egoistiško kapitalizmo
vertybių skalėje yra labai neaukštai.
Iš Amerikos visada išvykstu pasipildęs energijos ir entuziaz­
mo. Bet kartu žinau, kad joje gyventi nenorėčiau. Amerikietiškoji
kapitalizmo atmaina per daug alina. Gyvenimas tampa ilgo nuotolio
bėgimu, kai pasitraukti iš distancijos negalima, o žinai, kad finišo
kaip gyvas nepasieksi, visada priekyje bus naujas etapas, visada rei­
kės dar ką nors pasiekti, bus naujų progų pabėgėti gražiau ir greičiau.
Turiu Amerikoje tvirtavalių draugų, kurie nusižymi distanciją patys.
Jie patys nusistato bėgimo greitį ir tikslus, bet šie žmonės sudaro
mažumą ir manau, kad, jei ten gyvenčiau, tai nebūčiau toks stiprus
kaip jie.
Tomet iškėliau sau klausimą, ar neįmanoma surasti lengvesnės
kapitalizmo atmainos? Reikėjo išsiaiškinti.

145
 KERALA

Amerikoje veikia laisvosios rinkos kapitalizmas - savita jo atmai­

na. Jis sukūrė didžiulius turtus ir kuria toliau. Tik tie turtai paskirstyti
labai netolygiai, nevienodai. Tačiau amerikiečiai visada laisvę kėlė aukš­
čiau už lygybę, pastarąją įsivaizduodami kaip taikytiną galimybėms, o
ne rezultatams. Trečiajam šios dorybių trejybės nariui - brolybei -
visada pavojus. Ji tapo veikiau turtingųjų klubų ir neturtingųjų getų
atributu, o ne visuomenę vienijančia jėga, kokia jai derėtų būti.
Amerikiečiai yra karšti savo šalies propaguotojai. Jie įsitikinę, kad
jei kas gerai veikia pas juos, tai veiks ir visur. Panorau šią prielaidą
patikrinti. Ji akivaizdžiai nepasitvirtino pirmiausia Rusijoje - čia tapo
nusikalstamo sindikalizmo pateisinimu, mafijiniu kapitalizmu. Be kon­
troliuojančių rinkas institucijų ir įstatymų individualistinis kapitaliz­
mas gali sudraskyti šalį į gabalus. Vyrų gyvenimo trukmė Rusijoje per
dešimtmetį sumažėjo dešimčia metų. Sakoma, kad pensininkai pri­
versti pragyventi iš lėšų, ekvivalentiškų 10 dolerių per mėnesį. Šalies
žemės ūkis daugiausia sugrįžo į natūrinį. Vis dėlto padėtis po truputį
gerėja ir Rusija galų gale gali sukurti savą kapitalizmo atmainą, ta­
čiau prisireiks ne mažiau kaip vienai kartai pagyventi iki ta atmaina
įsišaknys.
Kinija, pamačiusi, kas atsitiko Rusijoje, veikia atsargiau. Ji pripa­
žįsta, kad neįmanoma atsispirti vartotojiškumo žavesiui ir būtinybei
didinti prekybos laisvę, tačiau socialinio susitelkimo labui jos vadovai
pasiryžę išsaugoti komunistinės valstybės struktūras. Lankydamasis
Kinijoje jaučiau, kaip ten tikimasi, kad pavyks sukurti savitą kinišką
uždaro kapitalizmo atmainą, kaip įsivaizduojama, kad vidaus rinka už­
tikrins visą reikalingą potencialią paklausą ir nebus reikalo atsiverti
pasaulinei rinkai. Kitos Azijos šalys, išsigandusios dėl savo valiutų
nuosmukio 1997-1998 metais, daugiau dėmesio skiria savo taisyklėms
ir institucijoms stiprinti, kad būtų galima atsitverti, kiek tik įmano­
ma, nuo tos rinkos užgaidų.
Europai, per keturiasdešimt metų aplamdytai dviejų siaubingų
karų, net ir tradiciškai labiau rūpėjo rūpintis teisingu paskirstymu ir
socialiniu susitelkimu, negu stačia galva pulti kurti turtus. D. Brita­

146
nijoje devintajame dešimtmetyje Margaret Tačer ryžosi kai ką pa­
keisti. Ji drąsiai atakavo besipriešinančias jėgas, nutildė profsąjun­
gas ir patenkinta stebėjo daugelio mažiau efektyvių pramonės dram­
blių žlugimą. Jų vietoje ji stengėsi diegti amerikietiškąją asmeninės
iniciatyvos kultūrą, kai atlyginama pagal finansinius laimėjimus.
Tokia permaina buvo būtina. Status quo ante vedė į stagnacijos
liūną. Tačiau už tai teko brangiai sumokėti. Pasak jos išgarsėjusio
posakio, „tokio dalyko kaip visuomenė nėra, tėra tik individai ir
šeimos"; tuo ji norėjo pasakyti - mano nuomone, visai teisingai, -
kad turime prisiimti atsakomybę už savo pačių gyvenimą. Tačiau iš
to nepasitenkinimo, su kokiu buvo sutikti tie jos žodžiai, buvo aki­
vaizdu, kad daugelis suprato jos ryžtą kaip stiprų smūgį D. Britani­
jos socialiniam susitelkimui. Padidėjo nelygybė, išplito nesaugumas,
kalboje įsitvirtino žodžiai „varguomenė, vargingųjų klasė", nebeli­
ko kai kurių karjerų. Kai valstybinės įmonės buvo parduotos, o mo­
kesčiai sumažinti, pelnas ir finansinis atlyginimas tapo sėkmės ro­
dikliais.
Reikalai pradėjo klostytis geriau, bet atsirado naujas bjaurus
egoizmas. Atėjus tinkamam laikui žmonės nubalsavo už tai, kas, jų
nuomone, turėjo tapti švelnesne kapitalizmo atmaina. To tebesiti­
kima ir dabar. Tačiau individualistinio kapitalizmo džiną išleidus
iš butelio, sunku suvaryti jį atgal. Prancūzijos ministras pirminin­
kas Lionelis Žospenas ties tūkstantmečio riba labai aiškiai išreiškė
Europos požiūrį žodžiais, kad norėtų rinkos ekonomikos, bet ne
rinkos visuomenės. Jis gerai žino, kad lengviau pasakyti nei pada­
ryti, bet Europoje ne tik Prancūzija nori apsaugoti savo gyventojus
nuo amerikietiškojo kapitalizmo žiaurumo, net jei dėl to sumažėtų
augimo tempai.
Tikiuosi, kad Europa suras savą, švelnesnę amerikietiškojo ka­
pitalizmo atmainą, tačiau panorau išsiaiškinti, kokį poveikį kapita­
lizmo plitimas daro mažiau pasiturintiems mūsų planetos kraštams -
besivystančiam Trečiajam pasauliui. Ką kapitalizmas darė besivys­
tančioms šalims - ar jas niokojo, kaip kad tvirtino kai kurie stebėto­
jai, išnaudodamas jų pigią darbo jėgą, ar atnešė jų gyventojams tech­
nologijas ir priemones išbristi iš skurdo? Statistika nerodė nieko ge-

147
 ro. 1960 metais penktadaliui pasaulio šalių teko 70 procentų viso
turto, iki 1990 metų šis skaičius išaugo iki 85 procentų, o dabar
tikriausiai dar didesnis. Milijardas žmonių gyvena išleisdami ma­
žiau kaip po dolerį per dieną. Ar pasaulinis kapitalizmas turi ką
pasiūlyti jiems?
Nusprendžiau vykti į vieną iš teikiančių daugiausia vilčių šalių -
Indiją. Šalis didžiulė, kažkaip stebuklingai išlaikiusi demokratiją. Bu­
vau joje daug kartų. Atrodo, ten lankytis tapo mūsų šeimos tradicija.
Du mano motinos dėdės buvo karininkai senojoje Indijos armijoje.
Iš jų girdėjau daug egzotiškų pasakojimų apie gyvenimą tarpukario
laikotarpiu. Mano motinos sesuo buvo pasišventusi gydytoja, dirbusi
misijų ligoninėje Hazaribago mieste Biharo valstijoje - pačioje skur-
džiausioje ir atšiauriausioje iš visų Indijos valstijų. Sykį buvau nuvy­
kęs tenai pas ją, ir jos didžiuliu senu „Ševrolė“ važinėjome per dau­
gelį jos priėmimo kambarių kaimuose. Visur ją sutikdavo kaip apsi­
reiškusį angelą, nes ji buvo vienintelė sveikatos apsaugos darbuoto­
ja, kokią jie kada nors buvo matę.
Išvykau iš šalies su pagarbia baime prisimindamas jos problemų
mastą, begalinius žmonių srautus, infrastruktūros ir net pagrindinių
gyvenimui reikalingų dalykų stygių. Man taip pat padarė didelį įspū­
dį žmonių draugiškumas ir ta ramybė, su kuria jie taikosi su tuo, ką
jiems atneša gyvenimas. Prisimenu, kaip per vieną apsilankymą ma­
čiau moterį, stovinčią prie kelio ir laukiančią autobuso, kai rytą va­
žiavome pro šalį. Kai po pietų grįžome atgal, ji atkakliai tebelaukė -
juk autobusas vis tiek kada nors atvažiuos. Mane stebino jos kantry­
bė, bet jaučiau, kad toks ramus susitaikymas su padėtimi nėra gera
prielaida iniciatyviai visuomenei kurti.
Tada, prieš keturiasdešimt metų, Indijos visuomenė buvo socia­
listinė. Ji nepaliaujamai artėjo prie labiau kapitalistinės. Tačiau man
buvo įdomu, kaipgi kapitalizmas veiks Indijoje, taip smarkiai besi­
skiriančioje nuo Amerikos.
Naujajam šimtmečiui prasidėjus, man pasitaikė proga tą išsiaiš­
kinti neįtikėtiname Indijos krašte. BBC paprašė manęs parengti tris
trumpas radijo laidas apie Keralą, laikomą pažangaus Trečiojo pa­
saulio pavyzdžiu ir kartu turistų rojumi. Aš pats nesu geras turistas.

148
 Istoriniai paminklai man greit įgrįsta, o paplūdimyje neištveriu il­
giau kaip valandą. Mane daug labiau domina žmonės ir jų gyveni­
mas. Prieš kiek laiko pastebėjau, kad jei nešiojiesi diktofoną su ma­
gišku užrašu BBC, tai tiesiog stebėtina, kaip noriai žmonės su tavim
kalbasi.
Kerala yra viena iš mažiausių Indijos valstijų, nors turi apie tris­
dešimt milijonų gyventojų, įsikūrusių tarp kalvų ir jūros šio didelio
subkontinento vakarinio pakraščio apačioje. Čia sodriai žalia, ne pilkš­
vai ruda kaip daug kur Indijoje, čia upės - vandens keliai, vingiuo­
jantys jūros link nuo arbatmedžių plantacijų kalvose iki ryžių laukų
ir paplūdimių. Kerala labai graži. Dar ji įžymi ir tuo, kad šeštajame
dešimtmetyje buvo išsirinkusi komunistinę vyriausybę, ir komunis­
tai čia iki šiol įeina į valdančiąją koaliciją.
Tos pirmosios komunistinės vyriausybės pradėta vykdyti lėtos
plėtotės strategija dabar jau duoda pirmuosius vaisius. „Skubėk lė­
tai" - taip jie pavadino ją, sudarinėdami tuos pirmuosius plėtotės
planus. Skubėti lėtai reiškė pirmiausia sukurti pagrindus, pradinę svei­
katos apsaugos ir švietimo sistemą, ypač didinti raštingumą ir daug
dėmesio skirti moterims. Rezultatai buvo stulbinantys. Keraloje gims­
tamumas mažiausias Indijoje, vos vos viršijantis reprodukcijos lygį
- 2,2 vaiko vienai moteriai, o raštingumo lygis - 94 procentai gimtą­
ja malajalių kalba. Tie rodikliai geresni nei D. Britanijoje ir daugely­
je kitų Pirmojo pasaulio šalių.
Žmonės čia protingi ir malonūs. Jie supranta, kur jiems būtų ge­
riau, ir dažniausiai paaiškėja, kad ne gimtinėje. Keralos jaunimas
nusimano apie pasaulinę ekonomiką. Labiau išsilavinę keraliečiai
darbuojasi Bombėjuje ir Delyje, o kiti dar toliau-Kalifornijoje, Miun­
chene ir Londone; mažiau išsilavinę aprūpina darbo jėga turtingas, tu­
rinčias naftos Viduriniųjų Rytų valstybes; jie parvyksta namo kas kele­
ri metai, o pradėję penktąją dešimtį pagaliau sugrįžta visam laikui.
Tokios yra Keralos problemos, susijusios su aplinkiniu pasauliu.
Išmokslinti savo jaunimą reiškia jo netekti. Likę savo valstijoje Kera­
los gyventojai pagal Indijos gyvenimo lygį yra pasiturintys, tačiau pa­
grindinis pinigų šaltinis yra užsienyje įsikūrę giminės ir turistai. Abu
šaltiniai su blogu užkratu. Valstiją užplūdo hipiai iš perpildytos Gojos

149
 valstijos. Jie traukia į ilgus ir tuščius Keralos paplūdimius. Garsiajame
Kovalamo paplūdimyje teko sutikti jaunų žmonių, kurie sakėsi galį čia
pragyventi už du svarus per dieną. Už paplūdimio susigrūdę prasti būstai
ir valgyklos bei nutriušusios interneto kavinės.
Kerala norėtų prisivilioti daugiau pasiturinčių turistų, labiau in-
tegaiotų įjos piliečių gyvenimą, tačiau valdžios organams sunku atsi­
joti menkaverčius pasiūlymus, kai yra jiems paklausa. Prastas turiz­
mas smukdo valstijos prestižą, nors ir šiek tiek praturtina. Jis platina
narkotikus, šiukšles, komercinį seksą. Čia degraduoja tiek šeiminin­
kai, tiek klientai. Juk čia, galvojau sau, dar vienas globalizacijos pada­
rinys, į kurį dažnai neatkreipiama dėmesio, - naujasis jaunimo mobi­
lumas, kai jauni žmonės gali pasiekti bet kurį pasaulio kampelį už tiek,
kiek kainuoja traukinio bilietas nuo Londono iki Glazgo, ir atgabenti iš
savo šalių tai, kas jose blogiausia.
Pinigų perlaidos yra dar vienas to visą pasaulį apėmusio mobilumo
aspektas. Kadangi Keralos gyventojai, panašiai kaip ir turistai, laiko sa­
ve viso pasaulio piliečiais, tai daugelis jų gyvena iš tų nedidelių perlaidų,
kurias gauna iš pasklidusių po visą pasaulį savo giminaičių (didžiausias
valstijos dienraštis išeina vieno milijono egzempliorių tiražu; iš jo šim­
tas tūkstančių siunčiama į užsienį). Todėl Keraloje yra pinigų, kuriuos
galima išleisti; didelę jų dalį ir išleidžia namie likę emigravusiųjų tėvai
ir žmonos. Žinoma, kad dauguma tų pinigų išleidžiama toms vartojimo
prekėms, kurios Pinnajame pasaulyje laikomos savaime suprantamu da­
lyku, - televizoriams, skalbyklėms ir kompiuteriams. O paskui užsima­
noma ir mūrinio namo tiems daiktams laikyti, ir automobilio patogiai
važinėtis.
Naujoji pinigų leidimo banga sudaro grūstis prastuose keliuose ir
vilioja žmones į miestus, kur jiems nėra nei būstų, nei darbo vietų. Dar
svarbiau, kad viskas, ką jie perka, pagaminta ne Keraloje, išskyrus ne­
bent plytas ir darbo jėgą jų naujiems namams statyti. Pinigų perlaidos
naujų darbo vietų nekuria, jos tik didina importą. Kerala, kad galėtų
susimokėti už jį, eksportuoja savo žmones, dažnai pačius geriausius.
„Mes esame Indijos airiai", - pareiškė man vienas vyriškis.
„Bet juk airiai dabar grįžta namo, į Airiją - sakau jam. - O kada
jūsų žmonės sugrįš į Keralą?“

150
 Teko kalbėtis su keliais jaunais vadovaujančiais darbuotojais iš Ke­
ralos, dirbančiais Bombėjuje. „Taip, - sakė jie, Kerala puikus kraštas".
Ir jiems patinka parvykti namo pasimatyti su savo šeimomis, tačiau ten
ęyventi jie nenorėtų.
„O kodėl?"
„Nes ten mums nėra darbo. Nėra nė pramogų, nėr ką veikti."
Aš jaunystėje tą patį sakiau apie savo Airiją. Išvykau, kaip ir jie, ir
nebegrįžau, parvykdavau tik aplankyti šeimos.
Airijos ekonomika suklestėjo, kai joje įsikūrė tūkstantis Amerikos
tarptautinių firmų, priviliotų Airijos vyriausybės pažadėtų mokesčių leng­
vatų, išsilavinusios jaunos darbo jėgos ir galimybės patekti į Europos
rinką. To antplūdžio įkandin pradėjo kurtis vietinės įmonės, airiai pradė­
jo grįžti namo. Kerala, kaip ir Airija, yra šalia didžiulės rinkos, ir jai,
kaip ir Airijai, tikriausiai reikia pradinio impulso iš užsienio, kad reika­
lai pajudėtų. Jai reikia kelių patrauklių korporacijų, kurios galėtų tapti
branduoliais savotiškiems centrams, kuriantiems alchemiją, ir vis dau­
giau įmonių. Valstija sukūrė naujutėlį technologijų centrą, tik kol kas
dar trūksta norinčių jame dirbti. Tačiau socialistinė koalicinė vyriausybė
pasirinko kitą variantą - žemės reformą. Turtingųjų žemvaldžių ryžių
laukai išdalijami juose dirbantiems smulkiesiems žemdirbiams. Refor­
mos tikslas - didinti žmonių ekonominį nepriklausomumą ir siekti išlai­
kyti juos kaime. Tačiau žemės reforma yra priešindustrinės visuomenės
vaistas, kuriuo dabar bandoma gydyti poindustrinę visuomenę. Naujieji
žemės sklypai per maži, kad galėtų duoti pelno, o juk žmonės nori ko
nors daugiau nei natūralinio žemės ūkio. Jie nori atliekamų pinigų, kad
galėtų nusipirkti, ko jiems reikia. Man jie sakė norintys ne žemės, o
darbo vietų.
Jums gali atrodyti, kaip atrodė ir man, kad Keraloje sąlygos naujajai
ekonomikai labai geros. Neturint senosios pramonės, kurią reikėtų
likviduoti, galima iš karto pereiti prie naujosios ekonomikos su kva­
lifikuota darbo jėga, puikia ir turtinga aplinka ir netoli, kitapus kalnų
esančiu Bangaloru, Indijos elektronikos sostinės pavyzdžiu, kuriuo
būtų galima ne tik sekti, bet ir semtis iš jo žinių. Tačiau nieko pana­
šaus nevyksta. Visų klausinėjau: „Kodėl? Jei to nepajėgia Kerala, tai
ko tada tikėtis iš kitų besivystančių pasaulio šalių?"

15!
 Vieną paaiškinimą galima rasti Peru ekonomisto Emando de Soto
darbuose. Jo knygos „Kapitalo paslaptis" paantraštė skamba taip: „Ko­
dėl kapitalizmas triumfuoja Vakaruose ir nepasiteisina visur kitur".
Verslininkų Trečiajame pasaulyje netrūksta, sako jis. Bet reikia di­
delio išradingumo ir energijos vien jau išgyventi tose šalyse. Jo argu­
mentas yra tas, kad pasaulio neturtingieji turi viską, ko reikia sėk­
mingam kapitalizmui, išskyrus tik kapitalą. Tačiau jis tvirtina, kad
jie turi didžiulius turtus, jiems trūksta tik galios paversti juos likvi­
džių, įmanomu panaudoti kapitalu. Ne mažiau kaip 80 procentų be­
sivystančio pasaulio gyventojų turto - jų namai, parduotuvės ir fir­
mos - yra neteisėtas turtas, todėl lieka tuo, ką jis vadina „negyvu
kapitalu".
Kadangi tie turtai egzistuoja neoficialioje ekonomikoje ir nėra
įregistruoti jokioje teisėtoje nuosavybės teisių sistemoje, jų savinin­
kai negali skolintis įkeisdami juos, negali jų parduoti nei jų didinti,
taigi lieka uždaryti savajame status quo. Dabar pasaulis susiskaidęs į
tokias valstybes, kuriose nuosavybės teisės galioja labai plačiai, ir
tokias, kuriose klasės persidalijusios į galinčias nustatyti nuosavybės
teises ir gaminti kapitalą ir to negalinčias. Oficialiai nuosavybė yra
kai kas daugiau už turto registravimo sistemą. Ji skatina atitinkamą
mąstyseną, kaldama žmonėms į galvą mintį, kad tuos turtus reikia
naudoti pridėtinės vertės kūrimui. Mums Vakaruose nuosavybės tei­
sė yra savaime suprantamas dalykas, tačiau, sako de Sotas, tik maž­
daug dvidešimt penkios iš dviejų šimtų pasaulio šalių turi universa­
lias nuosavybės teises ir būdus, kaip darbą ir santaupas paversti tin­
kamu naudoti kapitalu.
Norėdama tą įrodyti, de Soto tyrinėtojų grupė atidarė Limos pa­
kraštyje nedidelę drabužių siuvyklą. Paskui nusprendė ją įteisinti ir
ėmė stovėti eilėse pas pareigūnus pildyti blankų, autobusu važinėti
pas juos į miesto centrą. Tam sugaišdavo po šešias valandas per die­
ną, kol pagaliau tą savo firmą įregistravo - po 289 dienų. Planavo
įdarbinti joje tik vieną darbuotoją, bet registracijos išlaidos sudarė
1231 dolerį - 31 minimalų atlyginimą. Tad nieko nuostabaus, kad
mažiausios firmos registruotis nė neketina. Filipinuose jei kas pasi­
statė būstą valstybinėje ar privačioje miesto žemėje, jos pirkimui įtei­

152
sinti reikalingos 168 procedūros, įskaitant lankymąsi 53 privačiose
ar valstybinėse įstaigose, ir viskas trunka nuo trylikos iki dvidešimt
penkerių metų. Egipte būsto, pastatyto žemės ūkio paskirties žemė­
je, įregistravimas trunka nuo šešerių iki vienuolikos metų. Štai kodėl
4,7 milijono egiptiečių savo būstus pasistatę neteisėtai.
De Soto statistiką galima papildyti Meksikos nacionalinio sta­
tistikos instituto duomenimis, kad 1994 metais šalyje buvo 2,65 mi­
lijono neoficialių mikrofirmų- nė viena iš jų nebuvo teisėtai įregist­
ruota. Panaši padėtis ir buvusiose komunistinėse šalyse. Business Week
skaičiavimais, 1995 metais Rusijoje iš 10 milijonų valstiečių tik apie
280 000 turėjo savos žemės.
Sudėkite visą šalyje esantį neteisėtą, neįregistruotą turtą, nors
kartais jį sudaro vien tik lūšnos, ir gausite astronominius skaičius. De
Soto skaičiavimais, neteisėtos nuosavybės vertė Peru siekia 74 mili­
jardus dolerių, taigi penkiagubai viršija Limos fondų biržos vertę. Egipte
jos vertė siekia 240 milijardus dolerių, arba trisdešimteriopai daugiau
už Kairo fondų biržos vertę ir penkiasdešimt penkis kartus daugiau už
visų užsienio investicijų šalyje vertę. Susumavęs jos vertę visame Tre­
čiajame pasaulyje, jis gauna 9,3 trilijono dolerių.
O dėl paveldo, tai čia Amerikai dar kartą pasisekė. Pirmieji kolo­
nistai atsivežė aštrų nuosavybės suvokimo jausmą ir rūpestingai doku­
mentavo visus savo ankstyvuosius įsigijimus. Tačiau, sako de Sotas, tik
tos dvidešimt penkios šalys, turinčios universalias nuosavybės teises,
gamina pakankamai kapitalo, kad galėtų pasinaudoti pasaulinių rinkų
plėtra. Visas kitas pasaulis vartoja savo gaminius, bet jaučiasi nepriim­
tas į turtingųjų klubą. Šios problemos sprendimo būdas - reformuoti
teisinį procesą. Tąde Sotas ketina pradėti Peru, kad būtų lengviau įsigyti
nuosavybę ir išlaisvinti kapitalą neoficialių smulkiųjų firmų faktiniams
savininkams.
De Sotas Indijos problemų tiesiogiai neliečia, užtat tą daro C. K.
Prahaladas įkvepiančiame straipsnyje, kuris pirmiausia pasirodė inter­
nete, todėl buvo prieinamas ir nemokslo pasaulio, kuriame jis dirba, žmo­
nėms. Kaip išeities taškas šiame straipsnyje imama galimybė, kad Indi­
jos neturtingųjų žinioje esantys milijonai galėtų tapti pelninga rinka di­
džiosioms firmoms, jei tik jos permąstytų visą savo verslo procesą.

153
 Prahaladas kaip pavyzdį ima Hindustan Lever firmos sprendimą
pasekti savo vietine konkurente, Nirma firma, ir imtis skalbimo prie­
monių rinkos apatiniosios dalies, nors ligi tol ji manė, kad šią rinkos
dalį sudarantiems gyventojams jos produktai neprieinami. Ji pradėjo
nuo to, kad smarkiai sumažino savo produktuose aliejaus santykį su
vandeniu, todėl sumažėjo su drabužių skalbimu upėse bei kitose vie­
šose sistemose susijusi tarša ir smarkiai nukrito kaina. Ji decentraliza­
vo gamybą, rinkodarą ir paskirstymą, pasinaudodama gausia darbo jė­
ga kaimiškoje Indijoje. Taip ji ne tik uždirbo pati, bet ir įtraukė į oficia­
lios prekybos sritį ištisą grandinę mažų firmų. Unilever, motininė kom­
panija, vėliau sėkmingai pakartojo šį eksperimentą su Ala marke.
Neturtingiesiems pakilti iš piramidės apačios reikia turėti galimy­
bę gauti pajamų ir kreditų. Čia gali padėti bendruomenių bankų, tokių
kaip Grameen Bank, kurį Bangladeše įsteigė Mohamadas Junus, arba
Shorebank Corporation Čikagoje pavyzdžiai. Jie abu įrodė, kad sko­
linti neturtingiesiems, jei juos pažįsti, ne taip jau rizikinga. Sugrįžta
devyniasdešimt devyni procentai Grameen Bank išduotų smulkių pa­
skolų. De Soto pasiūlymai galėtų sudaryti pagrindą tokių kreditų gau­
sinimui, o Prahalado idėjos galėtų pasiūlyti verslo galimybių - tapti
smulkių firmų, besiverčiančių pigių produktų pardavimu neturtingie­
siems, jungtinio tinklo sudėtinėmis dalimis.
Ar tos idėjos padės Keralai? Man atrodo, kad sunku to tikėtis, jei
ir sudarius galimybių verslui tie protingi, energingi žmonės, su kuriais
ten teko susitikti, nesugebės nieko daugiau, kaip tik dirbti savosiose
tikriausiai neįregistruotose dirbtuvėse ir taksi firmose. Tačiau gali bū­
ti, kad švietimo sistema, vis dar tebegrindžiama tuo, kas paveldėta iš
anglų, ir veikiau konformizmo nei eksperimentavimo tradicija jau iš­
rovė iš jų sąmonės alchemiją. Man kyla pagunda daryti prielaidą, kad
į Keralą buvo pakliuvę ne tie britai, kurių jai reikėjo, - kolonijų admi­
nistratoriai, norėję įdiegti britų tradicijas svetimoje dirvoje, o ne tokie
kaip tie radikalieji puritonai, išvykę į Ameriką kurti visuomenės, labai
besiskiriančios nuo tos, kurią paliko tėvynėje.
Mano nuomone, daug įdomesnis būtų paaiškinimas, kad keralie-
čiai pasirinko ne tą kapitalizmo modelį, kokio reikėtų jų raidos stadi­
jai. Individualistinis anglo-amerikietiškas kapitalizmo tipas vers žmo­

154
nes ieškoti savo ateities ten, kur jie gali daugiau uždirbti, ir dažniau­
siai - už Keralos ribų. Net jei jie vėliau ir sugrįžtųjų individualisti­
niai rūpesčiai gali pridaryti daugiau bėdos nei duoti naudos šalyje,
kuri širdies gilumoje tebėra socialistinė.
Singapūriško valdomo kapitalizmo pavyzdys turėtų tapti jiems
Keralos ateities vizija, paskatinti juos susieti savo likimą su Keralos
likimu. Man regis, kad tokia kapitalizmo atmaina turėtų patikti šios
valstijos socialistinei vyriausybei, tačiau jai reikia lyderio, alche­
miko su Li Kuan Ju aistra ir įžvalgos galia, o alchemikų Keraloje
reta.
Vykau į Keralą pasižiūrėti, kaip pasaulinis kapitalizmas pavei­
kė šį nuostabų besivystančio pasaulio kampelį, garsėjantį savo išsi­
lavinusiais gyventojais ir toliaregiška vyriausybe. Savo nuostabai
pamačiau, kad čia veidrodinis atspindys to pasaulio, iš kurio atvy­
kau, su daugeliu tų pačių problemų. Švietimas išlaisvina žmogų,
bet ir sumažina jo prisirišimą prie vietos - šalies ar net organizaci­
jos. Turtas, gaunamas iš grožio, tą grožį naikina. Kas gera indivi­
dui, gali būti bloga visuomenei. Progresas geriausiu atveju yra du
žingsniai pirmyn ir žingsnis atgal.
Tada man atėjo į galvą du prisiminimai iš kito Indijos krašto.
Prieš trejetą metų mes keliavome po arbatmedžių plantacijas Hi­
malajų papėdėse kaip arbatos kompanijų grupės svečiai. Tos plan­
tacijos yra nuostabios - ištisi hektarai arbatmedžių krūmų, kurių
lapai skinami rankomis. Jos yra atokiose vietose, todėl arbatos kom­
panijoms tenka apgyvendinti savo darbininkus kompanijų kaimuo­
se. Mūsų apsišvietę šeimininkai aprūpino juos ir šiuolaikine svei­
katos apsauga bei puikiomis mokyklomis. Berniukai ir mergaitės
su savo mokyklinėmis uniformomis atrodė nepriekaištingai, o ir
mokėsi, kaip mums sakė, neblogai. Viskas sudarė labai malonų įspū­
dį, tik, klausiau savęs, ar panorės jie užaugę dirbti tose arbatos plan­
tacijose - gal išsilakstys po didžiuosius miestus? Ar kompanijos
nekenkia savo ateičiai mokydamos vaikus, kurie galėtų būti jų dar­
bo jėgos pamaina? Mūsų šeimininkai sutiko, kad gal ir taip, bet
kaipgi kitaip galėtų elgtis apsišvietę darbdaviai? Argi galima vai­
kus palikti beraščius?

155
 O vėliau išgirdome ir apie problemas, susijusias su drambliais
- tikrais drambliais, nebe metaforiniais. Arbatos plantacijoms ple­
čiant savo plotus, jie bėga iš džiunglių. Per dieną dramblys suėda
apie šešias tonas lapų, todėl, ieškodami jų, naktį drambliai siaubia
arbatos plantacijas. Privilioti kaimo gyventojų geriamų svaigiųjų
gėrimų kvapo, drambliai gali sutrypti jų lūšnas, sužaloti ar net ne­
gyvai sutrypti nespėjusius pasitraukti iš kelio. Kaimo gyventojai
mėgina juos nubaidyti, muša būgnus ir mosuoja žibintais, bet šau­
dyti draudžiama, nes drambliai yra saugoma rūšis. Problema aiški.
Arbatos plantacijos čia yra vieninteliai didesni darbdaviai. Norint
didinti darbo vietų skaičių ar net išlaikyti tokį, koks yra, reikia jas
plėsti. Tas komercinis plėtimas neišvengiamai kenkia gamtinei ap­
linkai ir dramblių buveinėms, ir jie tada išlieja savo įniršį - nusiau­
bia kaimus. Ką daryti? Niekas nežino. Komercija ir gamtosauga -
abu geri dalykai - čia smarkiai susikerta.
Tie prisiminimai apie Indiją yra dvi plėtros parabolės, didakti­
nės alegorijos, rodančios, kaip geriausi ketinimai gali sukurti ne­
lauktų problemų. O lengvų sprendimų nėra, ne tik Indijoje, bet ir
niekur kitur.
O kapitalizmas? Kaip aš žiūriu į jį, pamatęs įvairiuose pasau­
lio kraštuose? Beveik neabejoju, kad kapitalizmas gimdo naujo­
ves. Tačiau be galimybės idėjas paversti pelnu tos idėjos taip ir
sunyks galvojančiųjų apie jas galvose. Daug mokslo atradimų taip
ir liks institutų ir universitetų laboratorijose, vien tik įamžinti moks­
linių žurnalų puslapiuose. Kapitalizmo dėka daugiau žmonių dabar
sveiki, gyvena ilgiau ir labiau pasiturimai (išskyrus kai kurias Ru­
sijos ir Afrikos sritis), gali daugiau nuveikti, daugiau pakeliauti ir
turėti daugiau galimybių tvarkytis gyvenimą. Aštuoni šimtai mili­
jonų Kinijos valstiečių daugiau kaip dvigubai pasididino pajamas
per dešimtmetį nuo 1978-ųjų, kai šalies ekonomika buvo atverta
užsieniui. Tas išėjo į naudą. Ekonomikos augimas daro įmanomus
daugelį dalykų. Bėjo negali būti jokios pažangos.
Taigi pasaulinis kapitalizmas prideda laimės tik nedaugeliui iš
mūsų. Paradoksas, kad veikiau neturtingieji nei turtuoliai sako, kad
turtai neša laimę. Daug visame pasaulyje atliktų tyrimų rodo, kad

156
 10 000 dolerių per metus pajamos vienam gyventojui yra vadina­
masis mažėjančio pelno taškas. Iki to lygio (maždaug jame šiuo
metu yra Graikija ir Portugalija) gaunant pinigų galima nusipirkti
pagrindinių gyvenimo patogumų ir padidinti savo pasitenkinimą. O
virš šio lygio tie papildomi doleriai, atrodo, jau nebegerina mums
nuotaikos, tikriausiai dėl to, kad tada jau įžengiame į žiaurios tarpu­
savio konkurencijos sritį, kurioje pradedame save lyginti veikiau su
kaimynais arba su tuo, kuo galėtume būti, nei su tuo, kuo buvome
anksčiau.
Ši sistema taip pat gamina daug šlamšto, arba čindogu, skatina
egoizmą ir pavydą, atlygina už sėkmę kartais neproporcingai dos­
niai, dažnai veda prie nelygybės didėjimo tiek tarp atskirų visuome­
nių, tiek jų viduje. Džonas Mikletvaitas ir Adrianas Vulridžas, glo­
balizaciją šlovinančios knygos „Tobula ateitis" autoriai, tam pailiust­
ruoti cituoja vieno „ Guardian “ straipsnio antraštę. „Koks skirtumas
tarp Tanzanijos ir Goldman Sachsol Pirmoji yra Afrikos šalis su
2,2 milijardo dolerių metinėmis pajamomis, kurias pasidalija 25
milijonai žmonių. Antrasis yra investicinis bankas, uždirbantis 2,6
milijardo dolerių ir išdalijantis juos 161 žmogui." 1998 metais, nors
jie buvo labai sėkmingi, Amerikos firmos buvo priverstos atleisti
677 795 žmones. Man nepatinka nė vienas iš šių rezultatų, tačiau
mes galime kai ką padaryti, kad jie pasikeistų, jei tik panorėsime.
Man taip pat nepatinka ir globalizacijos sukeliami karštligiški tem­
pai, žmonių, kuriuos Mikletvaitas ir Vulridžas vadina „kosmokra-
tais", 24/7 gyvenimo būdas (darbas pamainomis ištisą parą).
Tačiau man sunku ir gailėtis to „susirūpinusio elito", kuriam iški­
lo „vietos netekimo grėsmė", nes čia yra pačių prisišaukta prabangaus
mazochizmo atmaina. Tik man kelia nerimą, kad mes visi draugus
keičiame pažįstamais ir kad socialinio kapitalizmo nykimas, palietęs
kai kuriuos amerikiečius, plinta visame pasaulyje. Turtingieji, užuot
įsitraukę patys ir įtraukę kaimynus, verčiau moka mokesčius valsty­
bei, reikalaudami vyriausybės išvalyti gatves nuo nusikaltėlių ir page­
rinti mokyklas, neduodami jai pakankamai pinigų tiems dalykams, pa­
tys slepia savo turtus tarptautinėse slėptuvėse ir lindi savo saugomuo­
se aptvaruose, nusišalinę nuo kitų žmonių problemų. Kapitalizmas yra

157
 galinga upė. Leidus jai išeiti iš krantų, ji užlieja viską aplinkui. Reika­
lingi galingi mechanizmai saugoti nuo potvynių, nuo vyriausybių ir
tarptautinių organizacijų, nuo mūsų pačių.
Tiesa ir tai, kad dėl šiuolaikinio kapitalizmo spartaus keitimosi
padidėjo tiek firmų, tiek atskirų asmenų nesaugumas. Tai reiškia, jog
to, kas veikė pernai, šiemet gali nebepakakti, kad pernykštis projektas
dabar jau tėra tik pageltęs popiergalis, kad esantys valdžioje veikiai
tampa vakarykščiais žmonėmis, kad neįmanoma suplanuoti tolimos
ateities ir neįmanoma susigaudyti, kuo pasikliauti. Ne visi pasikeiti­
mai veda prie gero. Permainos gali jaudinti, dominti jaunus ir kompe­
tentingus žmones, tačiau daugumai gali būti nemalonu ir neramu. Eko­
nominis augimas reiškia, kad keliaujame toliau ir greičiau, kad mažiau
užsibūname vienoje vietoje, turime mažiau laiko sustoti ir apsidairyti
arba pasirūpinti kaimynu. „Sulėtinkite šį pasaulį, aš noriu išlipti41, -
sakome sau. Ką gi, visai įmanoma, reikia tik noro.
Taip pat galime nuspręsti pasirinkti kitą kelią. Naujieji turtuoliai
gali naudotis prisivogtais turtais, valgyti brangų ekologiškai švarų mais­
tą, bet gali rinktis ir santūrią gyvenseną, vartoti ne daugiau, o išran­
kiau. Gali tapti madingos ne tolimos kelionės, o pasivaikščiojimai ta­
keliais netoli namų, galima reikalauti gerinti visuomeninį transportą, o
ne didinti prašmatnių automobilių gamybą. I skyrybas galima pradėti
žiūrėti kaip į socialinio egoizmo apraišką, reikalaujančią daugiau na­
mų, kai jų D. Britanijoje jau ir taip pristatyta per daug. Menkaverčiai
maisto produktai ir prestižiniai prabangos dalykai gali tapti tokie pat
socialiai nepriimtini, kaip rūkymas kai kur tarp amerikiečių.
Tačiau pats kapitalizmas yra neišvengiamas. Net su geriausiais
norais nėra būdo jam sulaikyti. Galime tik tam tikru mastu jį aptram­
dyti, sušvelninti. Jei dabar, naujo tūkstantmečio pradžioje, panorėsime
pažvelgti atgal į dvidešimt pažangos metų, tai pamatysime, kad mums
reikia naujos ideologijos, naujos dosnumo ir atvirumo politikos, tikėji­
mo, grindžiamo mūsų bendromis žmogiškosiomis tradicijomis ir noru
kurti visuomenę, kuri tarnautų mums visiems, o ne tik nedaugeliui iš
mūsų. Tam reikia lakios vaizduotės vadovų ir griežtos drausmės. Jei
tokių vadovų nebus, tai visai realu, kad tai, ką tarptautinių reikalų
specialistas amerikietis Edvardas Lutvolkas vadina turbokapitaliz-

158
mu, atves prie kokios nors fašizmo atmainos, kai nuskurdę žmonės
susivienys į populistinę masę, panašią į tą, kuri atvedė į valdžią
Hitlerį.
Kad kapitalizmas gerai veiktų ir nekenktų pats sau, turime pri­
versti jį visur tarnauti kuo didžiausiam žmonių būriui. Mums turėtų
kelti susirūpinimą, kad kapitalizmo teikiama nauda daugiausia ati­
tenka pasaulio viduriniųjų klasių viršūnėms, elitui, ir kad šio šimt­
mečio pabaigoje atiteks ne daugiau kaip dviem milijardams iš maž­
daug dešimties milijardų - tiek gali būti mūsų planetoje. Nedaug
tebus naudos iš to, jei tiems aštuoniems milijardams bus duodama
kažkiek pinigų, kuriuos jie galėtų išleisti, savotiškų „piniginių per­
laidų". Turime sudaryti galimybę pinigų užsidirbti, gauti realių pini­
gų. Nes kitaip daugelis iš tų aštuonių milijardų elgsis kaip tie kera-
liečiai - eis ten, kur medus, į Pirmąjį pasaulį, kur gyventojai senėja ir
kur jų mažėja. Migracija gali tapti didžiausia šio šimtmečio proble­
ma, jei tik nesugebėsime padaryti taip, kad visiems būtų patrauk­
liau pasilikti savo Keralose. Mes savo pačių labui turime stengtis,
kad besivystančiose šalyse kapitalizmą lydėtų sėkmė. Turime rasti
būdų suteikti neturtingiesiems daugiau tokių galimybių, kokių tu­
rime patys, net ir teisę rinktis neteisingus variantus.
O namie turime stengtis, kad ir mūsų pačių galimybės būtų di­
desnės. Geriausias būdas numatyti ateičiai, pasak vadybos moks­
lų autoriteto Peterio Drukerio, - kurti, išradinėti. Nereikia kon­
kuruoti: darykite ką nors kito, keiskite laimėjimo apibrėžimą. Bent
jau tokią galimybę kapitalizmas tikrai suteikia. Sutinku, kad kai
mus neša potvynio banga, sunku galvoti apie pasirinkimą, bet juk
tas potvynis kartais gali nunešti mus į naują krantą, prie naujų
galimybių.
Kaip tiems puritonams, atvykusiems į Amerikos užkampį, taip
ir mums tada atsivers galimybė sukurti savo „pažadėtąją žemę“.
Man visų tų kelionių pabaigoje kilo mintis, kad jei tik galėtumėm
sujungti amerikiečių energiją ir pasitikėjimą savimi su keraliečių
žavumu ir draugiškumu bei su Singapūro gyventojų drausmingu
ryžtu sukurti savo visuomenei geresnę ateitį, tai iš kapitalizmo gau­
tume viską, ką j is turi geriausio.

159
 Tačiau tai būtų kultūrų kryžminimo stebuklas. Mąstydamas
pragmatiškiau, aš pradėjau suvokti, kad realus išbandymas kapitaliz­
mui yra pasiekti deramą pusiausvyrą tarp tikslų ir priemonių. Su tokiu,
tik mažesnio masto išbandymu susidūriau, kai atvykau į Vindzoro pilį
vadovauti konferencijų ir studijų centrui šv. Jurgio namuose. Paveldė­
jau instituciją, kuri daugiausia vadovavosi principu, kad reikia gyventi
pagal turimas lėšas. Tačiau man ir mano kolegoms atrodė, kad gyventi
būtų lengviau, jei galėtume tas lėšas padidinti - padidėtų mūsų laisvė
manevruoti. Todėl pasiūlėme keletui korporacijų pasinaudoti mūsų pa­
talpomis kaip prieglobsčiu, nuošalia priebėga savo taryboms ir aukš­
čiausiems vadovams, mokant mums tam tikrą mokestį, kurį jie ir taip
mokėtų, jei pasirinktų tokiam reikalui įprastesnį konferencijas rengiantį
viešbutį. Tačiau čia buvo daug akivaizdesnis centro panaudojimas ko­
merciniams tikslams nei jo steigėjai buvo numatę, ir ne visi buvo pa­
tenkinti.
Vis dėlto sumažėjo finansinių sunkumų ir galėjome plėtoti savo
veiklos sritis. Tada supratau, kad didžiausia problema yra pasiekti de­
ramą pusiausvyrą. Finansiniu požiūriu viliojo galimybė didinti nuo­
moj imo korporacijoms mastus, bet tai pakenktų mūsų pirminei paskir­
čiai - burti įtakingus žmones iš įvairių visuomenės sričių, kad jie kartu
svarstytų šių dienų etines ir moralines problemas. Cigarus žiaumojan-
tys kompanijų vadovai, svarstantys savo reikalus, netilpo į tokio api­
brėžimo rėmus. Jei daug dėmesio skirtume savo pastatams, sąskaitų
apmokėjimams, tai atitruktume nuo savo pagrindinių tikslų. Kita ver­
tus, pinigų, reikalingų mūsų centro veiklai, ignoravimas irgi pakenktų
mūsų tikslui. Pasiekti tinkamą pusiausvyrą reiškė atsisakyti kai kurių
lengviau gaunamų pajamų, kad galėtume daryti, ką privalome.
Su panašiu išbandymu susiduria ir visuomenė. Prioriteto teikimas
turto didinimui galėtų reikšti, kad pamiršome, kam jis mums reikalin­
gas. Kita vertus, per daug dėmesio ideologijai gali vesti prie priemo­
nių ignoravimo. Komunizmas turėjo didelį tikslą - visų lygybę, sie­
kiant sukurti geresnę visuomenę visiems, - bet neturėjo kaip to pasiek­
ti, neturėjo efektyvių priemonių. Kapitalizmas žino viską apie turto
kūrimo priemones, bet neturi aiškaus tikslo, kam tas turtas reikalingas.
Dėl šito jis gali žlugti.

160
 Trečiojoje šios knygos dalyje pabandysiu aprašyti, kaip ketinau
spręsti tas kapitalizmo teikiamų galimybių problemas, bei atskleisti
būtinybę subalansuoti savo paties gyvenimo priemones ir tikslus. Pa­
galiau aš pradėjau pats planuoti savo ateitį. Taip pat pasiūlysiu, ką
turėtume padaryti kaip visuomenė, kad padėtume didesniam būriui žmo­
nių daryti kai ką panašaus.

161
 III dalis
NEPRIKLAUSOMAS
GYVENIMAS
 7. PORTFELINIO GYVENIMO PROBLEMOS

Pirmaisiais mano nepriklausomybės metais mūsų kalėdinis po­

būvis buvo pietūs dviese.
Buvau laisvas, bet kartu ir vienas. Būti vienam ne visada reiškia
vienatvę, vienišumą, bet nereiškia ir bendrumo. Blusos nesiteikia į bū­
rius. Jos gali misti stambesnių gyvūnų sąskaita, bet jos negyvena ir
negali gyventi jų viduje. Tais pirmaisiais nepriklausomybės metais mane
džiugino tai, kad konferencijų ir susitikimų dalyvių sąrašuose prieš
mano pavardę, ten, kur nurodomas organizacijos pavadinimas, buvo
tuščia. Aš buvau savarankiškas žmogus, o ne kieno nors atstovas. Ta­
čiau atėjo metų pabaigos šventės, ir pakvietimų į to ar kito organizaci­
jos padalinio pokylį nepasirodymas tapo akivaizdžiu faktu.
Koks nuostabus palengvėjimas, tariau pats sau. Nebebus to apsi­
mestinio linksmumo palinkus virš popierinių puodukų su pigiu vynu,
nebereiks apsimetinėti, kokie man artimi tie kolegos, kurių ištisus me­
tus vengiau. Tačiau, atvirai kalbant, tų pakvietimų pasigedau. Čia bu­
vo mirtis - mane išmetė iš visuomenės. Geriau kai kviečia ir gali neiti,
negu kai nekviečia. „Jei aš niekam nepriklausau, - pradėjau klausti
savęs, tai ar apskritai aš dar kam nors reikalingas? Ar yra koks nors
mano egzistavimo pateisinimas?11 Darbovietėse organizuojami pobū­
viai gal ir nenusipelnė tokių egzistencinių apmąstymų, tačiau jie juk
buvo vienas iš šiuolaikinio pasaulio bendrumo simbolių. Ta bendrumo
atmaina man dabar jau buvo mirusi.
To, kas paseno, mirtis nėra blogas dalykas, jei tik ją pakeičia nau­
jas gyvenimas. Jaučiausi įkalintas savo organizacijų ir troškau ištrūkti,
tačiau, kaip dauguma mūsų, nebuvau sutvertas vienuolio gyvenimui.
Atrodo, kad mes skirti medžioti gaujomis ir gyventi būriais, gentimis.
Todėl palikus savo organizacijos lizdą man reikėjo susirasti ką nors
kita, kam galėčiau priklausyti, kitus žmones, su kuriais galėčiau me­
džioti. Reikėjo sugalvoti, kaip man savaip kam nors priklausyti.
Kas galioja man, galioja kiekvienai blusai, jaunai ir senai. Įtampa
tarp noro priklausyti ir poreikio būti laisvam neišnyksta niekada. Blu­
sos (Siphonaptera būrio vabzdžiai) paprastai laikomi parazitais. Kiti
gyvūnai jų nesikviečia ir mielai atsikratytų, jei tik galėtų. Nepriklauso-

165
 mas gyvenimas ateityje gali tapti daugelio žmonių dalia. Ir jie negali
tikėtis, kad priklausys kokiai nors bendruomenei, nebent patys nuspręstų
skirti dalį savo laiko ir prisidėti prie kurios nors iš jų, arba, dar geriau,
kad patys sukurs tokią bendruomenę, kaip padarė mūsų alchemikai.
Aš to nesitikėjau. Jaučiausi toks įkalintas daugumoje savo gyve­
nimo bendruomenių - mokyklose, organizacijose, šeimose, kaimuose,
- kad man nė neatėjo į galvą, kad galėčiau viso to pasigesti. Aš esu
kraštutinis atvejis. Kaip rašytojas, aš rūpestingai saugau teisę pačiam
pasiskirstyti savo laiką ir saugau laisvę reikšti savo nuomonę. Dabar
aš nepriklausau niekam, net jokiai politinei partijai nei golfo klubui.
Mano ryšiai su organizacijomis dažniausiai yra pripuolami, netiesio­
giniai, susiję su atskirais renginiais, projektais. Esu namudininkas, o
namudininkai niekam nepriklauso. Jei norėčiau priklausyti kokiai nors
organizacijai, tai turėčiau susikurti ją pats.
To nereikėjo. Savo darbui dirbti jokios organizacijos man nerei­
kėjo. Vietoj jos aš kartu su Elizabeta turėjau susikurti asmeninį tinklą
arba pusiau bendriją. Kai kurie jos nariai buvo iš mūsų darbo srities,
kiti iš asmeninės mūsų gyvenimo pusės. Jie, kartu su mūsų šeimos
nariais, yra žmonės, kurie mums tikrai rūpi, kuriems esame atsidavę ir
kuriems, tikiuosi, ir mes šį tą reiškiame. Tačiau tie asmeniniai tinklai
nesilaiko patys savaime. Jiems palaikyti reikia pastangų. Visa laimė,
kad namie turiu savotišką socialinį agentą - savo žmoną ir partnerę.
Būdama blusa iš prigimties, ji niekada nedirbo jokioje organizacijoje
ir seniai suprato, kad turės pati susikurti savo bendruomenę tiek dar­
be, tiek asmeniniame gyvenime. Ji daug dėmesio skiria ryšiams su
dideliu draugų būriu. Jai padeda ir elektroninis paštas, bet geriausia
vis tiek bendrauti senoviškai, tradiciškai - susėdus prie mūsų stalo
valgyti, gerti ir šnekėtis.
Jei būčiau paliktas pats sau, tai laukčiau, kol kas nors paskam­
bins, nes reikia turėti nemažai socialinės energijos surinkti kieno nors
numerį ir pasikviesti pačiam. Ką gali žinoti, ar asmuo kitame laido
gale neatmes kvietimo arba, dar blogiau, gal nė neprisimins, kas jūs.
Paliktas pats sau, aš tikriausiai geriau jau įstočiau į kokį nors klubą
ar draugiją, lankyčiau konferencijas ir susitikimus, gal net siekčiau
gauti kokias nors renkamas pareigas klube ar net pasiryžčiau tapti

166
bažnyčios seniūnu savo parapijos bažnyčioje. Tik bijau, kad širdies gi­
lumoje man ne visada labiausiai rūpėtų kitų interesai. Aš tiesiog ieško­
čiau bent kokios nors grupės, kuriai galėčiau priklausyti. Daugelis iš tų,
kurie pasiaukoja kokiai nors labdaringai ar kitokiai veiklai, tikriausiai
taip daro ne tik norėdami pasitarnauti pasirinktam tikslui, bet ir ten­
kindami savo poreikius kažkam priklausyti. Priklausymas yra svar­
bus dalykas.
Lygiai taip kaip kad nesitikėjau, jog pasigesiu bendruomenės,
nelaukiau ir dar vieno įtampos šaltinio, šį kartą veikiau filosofinio
nei socialinio pobūdžio. Dabar, kai galėjau laisvai formuoti savo at­
eitį, pats nusistatyti sau tikslus, buvau priverstas rimčiau susimąsty­
ti, o kam gi apskritai man tas gyvenimas. Su tuo klausimu retkarčiais
susidurdavau ir anksčiau, pavyzdžiui, kai stovėjau prie tėvo kapo duo­
bės, tačiau dabar supratau, kad norint planuoti tolesnį savo gyveni­
mą nebepakanka instinktyvios reakcijos, reikia turėti strategiją. Ta­
čiau žinojau ir tai, jog bet kokia strategija tik tuomet bus pakankamai
giliai įsišaknijusi tapti veiksminga, jei išplauks iš suvokto pašauki­
mo, iš kažkokio giluminio pagrindinio tikslo. Be tokio stumiančio į
priekį tikslo būčiau panašus į daugelį firmų, su kuriomis teko susi­
durti, planavusių vien tik kaip išgyventi, kaip ištempti dar bent me­
tus. Jaučiau, kad išgyvenimas, išlikimas negali būti pakankamas gy­
venimo pateisinimas; bent jau mano gyvenimo, net jei kai kurioms
firmoms jis būtų visai pakankamas. Kiek tas reikalas liečia mane,
manau, kad šis gyvenimas yra vienintelis mums skirtas dalykas, kurį
galime tvarkyti savo nuožiūra, tad reikia pasistengti, kad jis nepraei­
tų be naudos. Kartais pats stebėdavausi, iš kur tas mano neįveikia­
mas potraukis žiūrėti į gyvenimą taip rimtai - gal užprogramuotas
genuose, o gal atėjęs iš vikariate praleistų ankstyvosios vaikystės me­
tų? Žinau tik tiek, kad manęs nieku gyvu netenkins tuščias laiko lei­
dimas iki pat mirties.
Beveik kiekvieną rytą mūsų bute Londone kas nors su mumis
pusryčiaudavo. Mano draugai britai tokį dalyką laikė keistu ameri­
kietišku nukrypimu ir stebėdavosi necivilizuotu mūsų elgesiu. Mes
draugams aiškindavomės, kad mūsų svečiai, paprastai amžinai sku­
bantys jauni žmonės, nori apsvarstyti savo profesinę veiklą, o pasta­

167
 ruoju laiku dar dažniau - savo naujus rizikingus sumanymus. Pusry­
čiai netrukdo jų dienos planams, ir jei tik jie gali rytą pusę devynių
atvykti į Putnio rajoną, tai mes jaučiame, kad jiems tikrai reikia!
Pokalbį pradedu vienu klausimu - kodėl? Kodėl jie nagrinėja tą ar
kitą kryptį ar sumanymą? Iš jų atsakymų sužinau labai daug. Dauge­
lis atsako, jog vien dėl to, kad idėja atrodo gera. Tada iš karto supran­
tu, kad jos neįgyvendins, o jei ir įgyvendins, tai sėkmės nesusilauks.
Tada papasakojame jiems apie alchemikus, su kuriais susidūrė­
me vykdydami savo tyrimus. Juos stūmė pirmyn aistra, aistringas
tikėjimas tuo, ką jie darė; ta aistra palaikė juos sunkiais laikais, ji,
atrodo, pateisino jų gyvenimą. Aistra yra daug stipresnis žodis už
pašaukimą ar tikslą, ir suprantu, kad kalbėdamas apie tai kalbu ir
sau. Aistros apimti žmonės nuverčia kalnus, o turintys pašaukimą
sugeba tik pamokslauti.
„Kaip jūs surandate, atskleidžiate tą aistrą?14- klausia jie.
„Sapnuodamas, - dažnai atsakau. - Miegodami sapnuojame vi­
si, bet kai kas sapnuoja ir nemiegodamas. Tokie žmonės pavojingi,
nes jie gali savo sapnus įgyvendinti.11
Daugelis iš mūsų sapnuoja, kuo galėtų tapti, ką padaryti, su­
kurti. Jei sapnas neaiškus, nekonkretus, pavyzdžiui, noras labai pra­
turtėti, turėti didelę šeimą ar paprasčiausiai būti laimingam, tai daž­
niausiai jį galima laikyti veikiau viltimi, noru, nei sapnu. Aistra iš
tokių sapnų negimsta.
Neseniai besirausdamas stalčiuje radau naujamečių pasižadė­
jimų, kuriuos prieš dvidešimt dvejus metus susigalvojo asmeniškai
kiekvienas mūsų šeimos narys. Mūsų tada dar paauglė dukra nu­
sprendė - daugiau jokių pasižadėjimų! O Elizabeta rašė štai ką:
„skirti daugiau laiko savo aistrai - fotografijai11. Tuo metu ji dirbo
vedybų konsultante ir nė nesvajojo apie ilgai trunkančias fotografi­
jos studijas. O po trejų metų jas pradėjo. Ji taipgi nenujautė, kad
taps žymia fotografe portretiste, o dabar yra išleidusi jau tris albu­
mus. Dabar ji, paklausta - o kai kas ir paklausia, - kodėl sulaukusi
vidutinio amžiaus ėmėsi fotografijos, atsako: „Apie fotografo dar­
bą svajojau seniai, net kai buvau dar tik maža mergaitė su primity­
viu fotoaparatu11.
168
 Dabar man gėda, kad tada, prieš dvidešimt dvejus metus, tą jos
aistrą palaikiau vien pomėgiu ir nieko nepadariau jai padrąsinti, bet
ta jos svajonė ir aistra niekur nedingo, tik laukė savo eilės.
Lengviau pastebėti kitų žmonių aistrą negu savąją. Nelaikau sa­
vęs aistringu žmogumi - veikiau beaistriu ir šaltu, baikščių, nedrąsiu,
kol neatsiduriu ant pakylos ir neimu vaidinti savo vaidmens. Tačiau
svajonę turėjau ir ji virto ramia aistra. Tai buvo svajonė rašyti, nors
daug metų slėpiau ją nuo savęs, bandydamas būti tuo, kuo nebuvau, -
kompanijos vadovaujančiu darbuotoju. Taip pat ilgainiui pastebėjau,
kad širdies gilumoje esu mokytojas. Taigi manau, kad neatsitiktinai
pirmoji mano knyga buvo vadovėlis - kitaip ir negalėjo būti. Daž­
nai pagalvoju, jog būtų puiku parašyti romaną ar net pjesę, bet ži­
nau, kad niekada neparašysiu, nes neturiu tam aistringo noro. O
vien tik geros minties nepakanka.
Kai kuriems nusišypso laimė savo svajonę susirasti anksti. Daž­
nai pavydžiu tiems, kurie jau penkiolikos metų pasiryžę tapti gydy­
tojais arba iš prigimties yra verslininkai ir imasi savo verslo dar
sėdėdami mokyklos suole. Elena Makartur, jauna brite, 2001 me­
tais per rekordiškai trumpą laiką viena burlaiviu apiplaukė pasaulį
- įgyvendino savo vaikystės svajonę. „Tikiuosi, - pareiškė ji, su­
grįžusi į gimtąjį uostą po devyniasdešimt keturių vienatvės dienų
jūrų platybėse, - kad tuo paskatinsiu ir kitus jaunus žmones įgy­
vendinti savo svajones."
Kita vertus, neiškilusios į paviršių svajonės, tokios kaip mano­
ji, leidžia žmogui išbandyti kitus gyvenimo aspektus. Nesigailiu
dėl savo nevykusios karjeros versle. Jame dirbdamas daug išmo­
kau. Mūsų dukra Keitė pradėjo gyvenimą kaip būsima architektė,
bet susirgo, todėl metė architektūrą ir įsteigė nedidelę firmą, susi­
pyko su savo partneriu ir išvyko į Romą mokyti italus anglų kalbos.
Tik tada atsiskleidė jos slapta svajonė būti gydytoja. Ji ketverius
metus mokėsi osteopatijos ir dabar labai sėkmingai ir su dideliu
pasitenkinimu dirba šį darbą. Ji nieko nesigaili. Sykį net pasakė,
kad džiaugiasi tada susirgusi. Liga privertė ją mesti pasirinktą ke­
lią, patikslinti savo prioritetus, o dabar padeda jai įsijausti į pacien­
tų būseną.

169
 Kai kuriems nepasiseka nustatyti savo aistrą. Po siaubingų mo­
kymosi metų bijojau net pagalvoti apie mokytojo darbą. Tačiau vi­
sai atsitiktinai Shell mane padarė mokytoju, tik man teko mokyti
ne mokslo besikratančius vaikus, o norinčius mokytis suaugusiuo­
sius. Man tas darbas patiko, o kas patinka, tas dažnai ir sekasi. Tai­
gi tiems, kurie dar nerado savo aistros, aš sakau: „Eksperimentuo­
kite, išbandykite viską, ką tik mėgstate, tačiau jokio pomėgio ne­
darykite savo gyvenimo tikslu, kol jis netaps jūsų aistra, nes kitaip
jis gali praeiti41.
Bendravimo stygius ir aistros poreikis buvo pirmi du mano,
kaip blusos, gyvenimo nelauktieji įtampos šaltiniai, o trečiąjį nu­
matyti buvo nesunku, turint galvoje mano praeitį. Tai buvo porei­
kis nuolat mokytis, augti, tobulėti. Kad ir ką darytumėte tapęs ne­
priklausomas, jūs būsite vertinamas tik pagal tai, kaip bus vertina­
mas jūsų paskutinysis darbas, projektas, kūrinys.
Sykį pasiguodžiau kolegai, irgi rašančiam knygas, kad darbuojuo­
si rengdamas naują knygą ir kad labai sunku plėšti dirvonus naujoje
srityje.
„Tikrai? - nustebo jis. - Dauguma mūsų amžinai kartoja tą patį,
tik vis kitaip įvardija.11
Tada maniau, kad tie žodžiai man negalioja, bet, žinoma, paaiškė­
jo, kad kaip tik taip ir yra. Iš naujo skaitydamas savo pirmąją knygą,
parašytą prieš dvidešimt penkerius metus, su siaubu pastebėjau, kaip
daug iš to, kas vėlesnėse knygose man atrodė kaip originalios mintys,
vienokiu ar kitokiu pavidalu buvojau pirmojoje knygoje. Vėliau ėmiau
galvoti, kad to nereikėtų gėdytis. Jei rašote apie tuos pačius dalykus,
tai sunku tikėtis, kad jūsų požiūris keistųsi labai dažnai ar labai radika­
liai. Galima tik tikėtis, kad tos senosios mintys tebėra aktualios, tik jas
reikia interpretuoti atsižvelgiant į naujas realijas, reikia pateikti naujas
įžvalgas, naujas perspektyvas, pasidalinti nauja patirtimi.
Tas pats tinka bet kokiam darbui. Juk negalime tikėtis, kad chirur­
gas pakeis visus savo metodus ar vietoj pilvo ims operuoti smegenis.
Mes tik tikimės, kad jis neatsiliks nuo savo srities pažangos ar net įneš
savo indėlį į ją, nuolat atnaujins savo procedūras ir liks atviras nau­
joms idėjoms. Tai turėtų galioti ir man.

170
 Tais laikais, kai dirbau drambliams, mokymosi buvo sunku iš­
vengti. Jis buvo organizuojamas, primygtinai siūlomas ir prieina­
mas vienokiu ar kitokiu pavidalu. Mane siuntinėjo į kursus, nors dau­
giausia išmokdavau iš savo paties darbo klaidų. Dirbdamas universi­
tete privalėjau penktadalį darbo laiko skirti gilinimuisi į savo srities
žinias ir kokiu nors būdu jas vis papildyti. Tačiau pareigų paaukšti­
nimo man tikimybė daugiau priklausė ne nuo mano mokymo koky­
bės, o nuo to, kaip mano kolegos įvertins mano tyrimus. Studijų
centre Vindzoro pilyje daugiausia laiko praleisdavau klausydama­
sis kitų sričių specialistų; dažniausiai būdavo įdomu, kartais net
labai, ir aktualu mano tuometiniam tikslui - suprasti pasaulio, ku­
riame gyvename, problemas.
Dabar, būdamas nepriklausomas, su niekuo nesusijęs, pats dis­
ponuodamas savo laiku, visa tai turėjau daryti pats. Be to, niekas
man neketino už tai mokėti! Pirmiausia pradėjau skaityti viską, ką
tik buvo paskelbę mano konkurentai. Priėjau prie išvados, kad kny­
gose apie verslą netrūksta gerų minčių, bet skaityti jas velniškai
nuobodu. Prisiminiau savo paties patarimą verslininkams - steng­
tis padaryti ne geriau, o kitaip. Taip pat prisiminiau, kaip rašiau tą
savo pirmąjį vadovėlį - kaip suprasti organizacijas - Pietų Prancū­
zijoje kaimo sodyboje. Prisikroviau pilną automobilio bagažinę ge­
riausių knygų apie verslą, daugiausia amerikietiškų vadovėlių uni­
versitetams. Pamačiau, kad jie tušti, sterilūs. Neradau juose atsa­
kymų į daugelį klausimų, kuriuos norėjau iškelti. Tuose vadovė­
liuose radau žmones pakeistus sausais skaičiais, jų troškimus ir sie­
kius suvestus į poreikių hierarchiją. Nusivylęs tokia sausa proza,
mečiau rašyti savo knygą ir nusprendžiau geriau paskirti laiką susi­
pažinimui su sodybos šeimininkės biblioteka. Paaiškėjo, kad šei­
mininkė - entuziastinga didžiųjų rusų romanistų gerbėja. įsitiki­
nau, jog Tolstojus ir Dostojevskis turėjo daugiau ką pasakyti apie
individų vargus ir sunkius išmėginimus organizacijose, negu apie
tai buvo galima rasti kuriame nors iš tų vadovėlių. Didelė dalis
nuopelnų už tai, kad ta mano knyga vėliau buvo tokia populiari,
tenka Tolstojui. Gal ji ir nebuvo geresnė už kitas, bet ji tikrai buvo
kitokia.

171
 Mąstydamas apie visa tai aš nusprendžiau, kad, jei noriu rašyti
veikiau kitaip, o ne geriau, tai man reikėtų išeiti už savo specialybės
ribų, kad rasčiau naujų įžvalgų ir naujų idėjų. Firmoms dažnai saky­
davau, kad tgkros naujovės paprastai ateina iš kitų pramonės šakų ar
iš kitų firmų; tos, kurios ateina iš jų pačių vidaus, paprastai būna tik
žinomų dalykų patobulinimai, o ne iš principo nauji dalykai. Manau,
kad tai galioja visiems, kurie nori būti veikiau kitokie, negu tik ge­
resni. Turime prisiversti retkarčiais įsibrauti į kitas sritis, į svetimus
pasaulius, kad galėtume pažvelgti į daiktus naujai ar galėtume pama­
tyti naujų daiktų.
Tuo metu man pakliuvo į rankas nedidelė amerikiečių mokslinin­
ko Donaldo Šono knygelė „Sąvokų perkėlimas". Pavadinimas ne labai
intriguojantis, bet joje nagrinėjamas svarbus klausimas - kūrybišku­
mas moksle. Šonas įrodinėjo, kad dauguma didžiųjų mokslo atradimų,
pavyzdžiui, reliatyvumo teorija, padaryta pasiskolinus kokią nors są­
voką iš kitos gyvenimo srities ir pritaikius ją, kaip metaforą, naujai
sričiai. Padarykite taip, ir dažnai pažįstamus dalykus pamatysite visai
kitoje šviesoje ar surasite tokį duomenų susiejimo būdą, kuris atskleis
naujų galimybių, kaip kad padarė Krikas ir Vatsonas su savo pagarsė­
jusia dvigubos spiralės metafora.
Lioviausi skaityti savo konkurentų knygas, ėmiau gilintis į istori­
jos veikalus, skaityti biografijas ir romanus, ieškoti koncepcijų. Galų
gale juk tose knygose daug realaus gyvenimo, o juk kaip tik gyvenimą
aš ir norėjau nušviesti. Intensyviai lankiausi teatruose, prisimindamas
ankstyvąsias darbo Londono verslo mokykloje dienas. Susigėdau su­
pratęs, kad Šekspyras jau daug ką yra pasakęs apie gyvenimą daug
geriau. Skatinamas Elizabetos, pradėjau labiau suprasti meną, operą,
muziką. Tai vis tos mūsų kultūrinio paveldo sritys, kurioms anksčiau
nerasdavau laiko, svetimi pasauliai, laukiantys, kada gi įjuos įžengsiu.
Iki tol mano gyvenimas buvo perkrautas pastangomis ką nors padaryti
geriau ar bent jau neatsilikti nuo gyvenimo. Mudu su Elizabeta įsive­
dėme tokią taisyklę: nuvažiavus į kurį nors miestą už kiekvieną apsi­
lankymą paveikslų galerijoje ar muziejuje - apsilankymas restorane.
Galerijas parinkdavo Elizabeta, restoranus - aš. Taigi mokymasis gali
būti kartu ir malonumas, tik ne be pavojaus nutukti!

172
 Savotiškų mokyklų vaidmenį gali atlikti ir užsienio šalys. Esame
blogi turistai - manome, kad daugiau tikros, realios kultūros galima pa­
matyti nuolat gyvenant ar dirbant joje, negu stebint ją iš šalies. Mano
darbas toks, kad retai kada užsibūnu vienoje vietoje ilgiau kaip savaitę,
bet net per tokį trumpą laiką suspėjame pamatyti, kas slypi už kultūros
fasado. Ir žmonės žiūri į jus kitaip, jei jūs dirbate, o ne apžiūrinėjate
įžymybes. Senais gerais laikais Shell stengdavosi, kad visiems jos dar­
buotojams, vykstantiems į užsienį darbo reikalais, liktų laiko nueiti į
operą ar koncertą, pasivaikščioti gatvėmis, susitikti su vietiniais žmonė­
mis - geriausia ne su savo kolegomis, o kitų specialybių atstovais. Šia­
me naujajame pasaulyje, kur laikas taip branginamas, vadovai atskrenda
ir vėl išskrenda, kartais nė neiškišdami galvos iš oro uosto viešbučio.
Amerika, Singapūras ir Indija atvėrė man naujų gyvenimo perspek­
tyvų. Kaip ir Italija. Italijoje įvairiai praleidome nemažai laiko. Ten daug
kas daroma kitoniškai, ne viskas pačiu geriausiu būdu, bet apie tuos
skirtumus tikrai yra ką pagalvoti. Italai keliauja nedaug. Jie jaučia, kad
jų šalyje yra visko, ko bet kuriam mirtingajam galėtų prisireikti. Jie karš­
tai gina savo kultūrą - savo valgį, savo futbolą, savo meną ir savo ma­
das. Sykį mums ten besilankant visa Toskana paskelbė vienos dienos
streiką dėl to, kad kažkas susprogdino bombą Florencijos Uficių galeri­
joje. Italai šitaip išreiškė savo pasipiktinimą tokiu vandalizmu. Man bu­
vo sunku įsivaizduoti tokią pasipiktinimo akciją Londone, jei bomba
būtų sprogusi Teito galerijoje. Tačiau tie kultūros nacionalistai kartu yra
ir entuziastingi Europos Sąjungos rėmėjai. Jie jaučia, kad galima būti
italu ir kartu europiečiu, pasiimant iš abiejų sričių tai, ką jos turi geriau­
sio, nors ir ignoruojant (tą aš irgi pastebėjau) tam tikras Briuselio direk­
tyvas, kurios jiems atrodo nepriimtinos.
Gal dėl to, kad Italija yra palyginti jauna valstybė, italams labiau
rūpi vietiniai ir šeimos, o ne visos šalies reikalai. Gerai prisimenu inter­
viu su vienu italų žurnalistu BBC radijo laidoje per vieną iš tų periodinių
politinių krizių Romoje.
„Ar tai rimta?“ - apžvalgininkas klausė jo.
„Taip, labai rimta, - atsakė italas, - bet nelabai svarbu. Matote, -
tęsė jis, - mes gyvename auksinėje šio pasaulio šalyje. Ar Romoje
vyriausybė yra, ar jos nėra, - gyvenimas dėl to nesustos."

173
 Gal italai kiek per daug abejingi savo vyriausybei, tačiau galėtu­
me pasimokyti iš jų pilietinio pasididžiavimo savo kaimais, miestais ir
miesteliais.
Skirtumai tuo nesibaigia.
Italijos ekonomika savo stiprybę semia iš mažų šeimyninių firmų
gausybės. Kodėl, klausiu savęs, italai vadina jas šeimyninėmis firmo­
mis, kai britai - „mažomis ir vidutinėmis įmonėmis"? Gal dėl to, kad
italai numato gyvuosiant jas kelias kartas, o britai vos tik pasitaikius
progai ketina jas parduoti kitoms, didesnėms firmoms? Britai mano,
kad, norint išsilaikyti, išgyventi, reikia augti, o daugelis tų italų firmų
vadovų tiki, kad rezultatus galima gerinti ir nedidėjant.
Nesakau, kad italai visada viską daro idealiai, tačiau, kai pažvelgi
pro italų prizmę, pasaulis atrodo kitaip ir suabejoji tuo, kas anksčiau
atrodė savaime suprantama.
Koncepcijų suradimas buvo tik pirmas žingsnis. Dar reikėjo pasi­
telkti jas nušviesti gyvenimui organizacijų viduje ir už jų ribų. Aš taip
pat žinojau, prisimindamas, kaip vaikystėje buvau verčiamas mokytis
atmintinai, jog nenaudojamos žinios išgaruoja, dažnai tiesiog per ke­
lias savaites, jei ne dienas. Klasėje iškaltieji prancūzų veiksmažodžiai
iki mano kelionės į Paryžių visi iki vieno išlėkė iš galvos. Nors ir dide­
lė buvo pagunda paprasčiausiai kaupti atmintyje viską, kas tik įdo­
maus pasitaikydavo, žinojau, kad viską reikia kaip nors panaudoti, nes
pradings. Tiesą sakant, man jau buvo taip pasitaikę, kad pasiėmęs ro­
maną ir perskaitęs iki vidurio supratau, kad jau esu jį skaitęs.
Todėl rašymas, paskaitų skaitymas ir dalyvavimas radijo laidose
tapo priemone įtvirtinti žinioms, mokytis. Paskaitose aš išbandydavau
naujas sąvokas, metaforas. Jei jos turėdavo pasisekimą, tai dėdavau į
savo knygas. Jei tik jums pavyks pasiekti, kad klientai mokėtų už savo
mokymąsi, tai iš to naudos turės visi. Mano gaminiai yra knygos, bet
aš manau, kad tie patys principai tinka visiems, kas nori ką nors daryti
veikiau kitoniškai, o ne vien tik geriau. įženkite į kitus pasaulius, žiū­
rėkite, klausykite, klausinėkite, paskui sugrįžkite ir naujomis akimis
pažiūrėkite į savo pasaulį, įtvirtinkite naująją koncepciją savo sąmo­
nėje, ją panaudodami. Jei ji nieko nepakeistų, tai kuo greičiau ją
atmeskite ir pradėkite ieškoti kur nors kitur.

174
 Kartą manęs paprašė padėti vidutinio dydžio maisto prekių kom­
panijos naujam savininkui padaryti ją pavyzdžiu visai pramonės ša­
kai - mokytis jos vadovams. Manau, kad prašytoja turėjo galvoje
kokius nors kursus. Turėjau nemažą apmokymo tokiu būdu patirtį.
Pasakiau jam, kad iš esmės tai būtų tik tuščias laiko gaišinimas. Ge­
riau būtų atrinkti keliolika autoritetingiausių vadovų ir prižiūrėtojų,
nusipelniusių savo kolegų pagarbos. Pasiųsčiau juos pasisvečiuoti
kituose pasauliuose, konkrečiu atveju - kitose organizacijose. Užtik­
rinau jį, kad taip bent jau lengviau bus jam pasiekti, kad jo organiza­
cija skirtųsi nuo kitų tos pramonės šakos organizacijų, ir kad kils
pasididžiavimas. Atrinktiesiems daviau krūvą iš žurnalų pririnktų
straipsnių apie geriausias D. Britanijos firmas, paprašiau juos išsi­
rinkti po porą ir apsilankyti. Man tereikėjo susitarti, kad juos ten
priimtų. Vienintelę kėliau sąlygą, kad firmas rinktųsi kitose pramo­
nės šakose. Jie išvyko, prisirinko daug naujų idėjų, lygino užsirašy­
tas pastabas, atrinko pačias įdomiausias ir sudarė savo kompanijos
pertvarkymo per porą ateinančių metų programą. Tokia buvo mano
pati sėkmingiausia kolektyvinė mokymo programa, o aš asmeniškai
nieko ir nemokiau.
Tą patį metodą taikiau ir vėliau kitoms mokymo programoms.
Vadinau jį vujaristiniu mokymusi - stebint iš šalies. Ko gero, mes
visi širdies gilumoje esame vujaristai. Manau, kad ir aš pats ne ki­
toks, nes kadaise aš laimingas visą vasarą kaišiojau savo nosį į kitų
žmonių namus, apsimetęs potencialiu pirkėju. Žmonės savo namuo­
se gyvena keistai, bet iš kai kurių namų pasisėmęs idėjų panaudojau
savuosiuose. Save pusiau rimtai apibūdinu kaip organizacijų vujaris-
tą. Toks mokymasis veiksmingas, jei tik nesustosite pusiaukelėje ir
jei vienaip ar kitaip panaudosite prisirinktas idėjas.
Priklausymas, svajojimas ir mokymasis - visa tai buvo naujos
problemos mano naujajam nepriklausomam gyvenimui, naujos tik
dėl to, kad nebuvo surinktos į vieną vietą ir jų nebuvo imtasi spręsti
dirbant organizacijoje. Taip pat buvo ir labai praktiškų nepriklauso­
mybės problemų - kaip organizuoti savo darbą ir užsidirbti pakan­
kamai pinigų vis dar stengiantis subalansuoti savo gyvenimą tarp
darbo ir namų, tarp Elizabetos ir savo poreikių. Šias svarbias pro­

175
 blemas svarstau tolesniuose dviejuose skyriuose. Bet pirmaeilis, ir
daugeliu atžvilgiu pats svarbiausias dalykas šią staigaus posūkio ma­
no gyvenime akimirką buvo susidoroti su apnikusiomis abejonėmis.
Nepriklausomybės teikiama laimė yra puikus dalykas, tačiau
suteikti savo vardą kam nors, pavyzdžiui, naujai mažai firmai ar
knygai, reikia turėti šiek tiek arogancijos. Prieš daug metų mane
atsitiktinai paprašė pateikti Dienos mintį BBC radijo laidoje „Šian­
dien". Sumanymas buvo toks: pasiūlyti religinių ar moralinių ap­
mąstymų vienu ar keliais aktualiais dienos klausimais. Kokie keturi
milijonai ar dar daugiau klausytojų reguliariai klausosi tos anksty­
vos rytmetinės naujienų ir einamųjų reikalų apžvalgos bent jau vie­
na ausimi, dirbdami savo kasdienius ryto darbus. Pasiūlymas pa­
glostė mano savimeilę. Politikai kažin ką atiduotų už galimybę tris
minutes be jokių trukdymų ir klausimų dėstyti savo nuomonę tokiai
didelei auditorijai. Tačiau širdies gilumoje negalėjau nesutikti su
savo geros draugės motina, kuri pareiškė: „Kokią teisę turi tas tavo
draugužis Čarlsas neprašytas piršti savo nuomonę mums susėdus už
pusryčių stalo?!“
Ta pati problema iškyla ir pasirašant savo pavarde straipsnį ar
lipant į tribūną kalbėti keliems šimtams žmonių. Jus graužia mintis
- o kokią gi teisę turite taip daryti? Visi, kurie pasirašo po savo
žodžiais savo vardu, pripažįsta, kad kaskart tenka balansuoti ant be­
dugnės krašto tarp pasitikėjimo savimi demonstravimo ir abejoji­
mo, ar pavyks priversti kitus klausyti ar skaityti tai, ką norite pasa­
kyti ar ką parašėte. Guodžiu save mintimi, kad kiekvienas turi pasi­
rinkimo laisvę - gali išjungti radiją, sviesti šalin knygą, išeiti iš pa­
skaitų salės. Nepaisant to, vien tik tam, kad ryžtumėtės pradėti, rei­
kia turėti nemažai pasitikėjimo savimi (tai sušvelnintas asmeninės
arogancijos pavadinimas).
Mano patirtis rodo, kad tas balansavimo ties bedugne jausmas
nepalieka jūsų niekada. O jei mane paliktų, tai imčiau nerimauti.
Tokios abejonės verčia žmogų išlikti garbingą, sąžiningą. Esu ilga­
amžės dvasininkų padermės palikuonis. Ko gero, būdami įšventinti,
visi jie jautė turį paties Dievo leidimą skelbti savo pažiūras. Aš to
nejaučiu. Man čia daugiau „turite daryti tai, ką privalote daryti" at­

176
vejis, arba, kalbant formaliau, turite sakyti tiesą, kaip ją įsivaizduo­
jate, ir pagal ją gyventi. Abejonės abejonėmis, o gyventi dvigubą
gyvenimą neleistina.
Kai mes pirmą kartą atvykome į Italiją, mane pribloškė anksty­
vojo renesanso menas ir architektūra. Tapyba ir skulptūra buvo ne tik
nuostabūs menai, bet ir išreiškė aiškią mintį. Ligi tol viso meno turi­
nys buvo Dievas ir jo šventieji, jis kėlė mūsų mintis aukštyn, prie
aukščiau už mus esančių dalykų. O šiame naujajame mene Dievą
pakeitė žmonės, realūs vyrai ir moterys. Donatelo skulptūros gali
vaizduoti šventuosius ir pranašus, bet juk tai akivaizdžiai yra realūs
žmonės - tik pažvelkite į jo medinę Marijos Magdalietės skulptūrą
Katedros muziejuje Florencijoje arba į „Pietą11irgi ten, išdrožtą Mike­
landželo gyvenimo pabaigoje, kur Kristus labai aiškiai tėra tik žmogaus
lavonas, o ne Dievas.
Aš žiūrėjau į tas naujojo humanizmo vizualines išraiškas. Čia ne
Dievo atmetimas, o tik ryškus, vaizdingas parodymas, kad Jis veikia per
mus. Mintis, kad Dievas yra mumyse esanti dvasia, sutinkama daugely­
je religijų, ir čia pirmą kartą pamačiau šią mintį išreikštą mene. Kažko­
kia prasme tai veikė labiau tiesiogiai ir stipriau, nei galėtų veikti koks
nors racionalus, proto argumentas. Negalėjau pabėgti nuo mane supusių
visų tų kupinų jėgos statulų ir paveikslų poveikio. Man maloniau galvo­
ti apie paslėptą galimybę mano viduje nei apie vaikystėje mano tėvų
įdiegtą Dievo įvaizdį, tačiau prasmė, potekstė ta pati: negalima išsisukti
nuo pareigos pačiam sau būti vertam neišbandytų galimybių, esančių
širdyje. Negana tik kaip nors išsiversti, vien tik išgyventi. Šią mintį labai
gražiai išreiškė renesanso filosofas Marsilijus Fičinas: jis sako, kad iš
esmės mes esame tuo, kas mumyse didžiausia, o tai yra siela. Visi jo
raštai yra kvietimas būti vertiems to aukštesniojo, didesniojo „Aš44.
Prisimenu pokalbį su žmona netrukus po vedybų, nors ji sako jo
neprisimenanti. Tada dirbau Londone Shell kompanijoje - mokiau jos
vadovus.
„Tu patenkintas savo darbu?41- paklausė ji vieną vakarą.
„Viskas gerai, kai darbas vyksta normaliai.14
„O kaip žmonės, su kuriais dirbi, - kokie jie?44
„Normalūs.44

177
 „Tai ta tavo kompanija, Shell, iš tikrųjų gera organizacija, dirbanti
gerą darbą?“
„Negaliu skųstis, normali."
Ji įdėmiai pažiūrėjo į mane ir tarė: „Nežinau, ar norėčiau likusį
savo gyvenimą praleisti su žmogumi, sutinkančiu tenkintis tokiu nor-
malumu.“
Čia buvo savotiškas ultimatumas ir aš po mėnesio palikau šią kom­
paniją, tačiau tas pokalbis man visą laiką tebeskambėjo ausyse. „Nor­
malu" nėra pakankama. Sutinku. Turime tik vieną gyvenimą, tad iš jo
reikia išspausti ką nors daugiau, o ne vien kaip nors jį nugyventi. Tačiau
ką? Ir kas gi tas gyvenimas, galų gale? Šis klausimas tebegraužia ir
toliau.

178
 8. DARBO SUSKIRSTYMAS Į DALIS

Pradėjęs blusos gyvenimą, pirmosiomis savaitėmis jaučiau keistą

pasitenkinimą žiūrėdamas į tuščią kalendoriaus lapuką be jokių susiti­
kimų datų ir suvokdamas, kad galiu rinktis kokias tik noriu dienas ar
savaites atostogoms ar asmeniniams reikalams, nesitardamas ir nede­
rindamas su kolegomis. Prisimenu, vieną paprastą darbo dieną išėjau po
pietų apsipirkti ir pasijutau tarsi pabėgęs iš pamokų mokinukas, nes nie­
kada anksčiau darbo dieną netekdavo. Taip pat man pasirodė keista, kad
taip kaip aš elgiasi tokia daugybė kitų darbingo amžiaus vyrų. Ir kaip čia
gali būti, staiga pagalvojau, kad savaitės viduryje į žirgų lenktynes visa­
da susirenka minios žmonių? Juk tikrai jie nėra visi pensininkai, o be­
darbiai tam neturi pinigų!
Taigi, ko gero, visada buvo nemažai žmonių, gyvenančių tokį gy­
venimą, kurį aš pasirinkau dabar. Aš tik paprasčiausiai nemačiau jų, nes
nebūdavau ten, kur sukiojasi jie. Kai kiek vėliau tais pačiais metais
ėmiau grupei vadovų pasakoti apie portfelinę gyvenseną, vienas iš jų
suabejojo.
„Kurgi jie yra, tie vadinamieji portfeliniai žmonės? - paklausė
jis. - Kas rytą 8.10 išvažiuodamas traukiniu iš Veibridžo, nematau jų
nė vieno.“
„Todėl, kad, - atsakiau jam, - portfeliniams žmonėms paprastai
nėra reikalo piko valandomis grūstis į sausakimšus traukinius. Nemato­
te jų ne todėl, kad jų nėra, o todėl, kad nesilankote ten, kur lankosi jie.“
Nieko naujo čia nėra. Mus supančiame pasaulyje matome tai, ką
matyti norime. Laikraščiuose įskaitome tą, kas patvirtina mūsų požiūrį
ar išankstinius nusistatymus, dirbame ir bendraujame su panašiais į sa­
ve žmonėmis. Mes, bent jau dauguma mūsų, nevažiuojame į kitą miesto
galą, nesikalbame traukinyje su nepažįstamais, svetimais žmonėmis.
Apie kitų gyvenimą žinome tik iš televizijos serialų. Kol nenusimečiau
darbo organizacijose uždėtų pančių, mano požiūrį į pasaulį sudarė dau­
giausia nepatikrinti stereotipai. Man buvo įdomu ir kartu pajutau paže­
minimą pamatęs, kad yra ir visai kitas pasaulis, žmonės jame nesiregist-
aioja kiekvieną rytą savo įstaigoje ar gamykloje, jie patys nusistato die­
notvarkę ir prioritetus, apmokamą darbą visokiausiais būdais ir santy­

179
 kiais maišo su kitokiais darbais, jų diena nepriklauso nuo susirinkimų ir
posėdžių, jiems daugiaprogramis režimas ne vadybos madingas žodis, o
paprasčiausia gyvenimo realybė.
„Pagaliau pradėsi tikrą gyvenimą, - tarė Elizabeta. - Daugu­
mos moterų gyvenimas visada buvo daugiaprogramis. Tu gali jį
vadinti portfeliniu gyvenimu, o man jis tik įprastinio gyvenimo
tąsa - tik tiek.“
Tačiau labai greit kalendorius be įrašų apie būsimus susitiki­
mus manęs jau nebedžiugino. Netgi sukėlė nerimą. Euforiją pakei­
tė panika. Pradėjau suprasti, kad, nors organizacijas galima laikyti
savotiškais kalėjimais, jos turi vieną didžiulį pranašumą - regu­
liuoja, nukreipia jūsų darbą: telefonu, faksu, elektroniniu paštu, per
susirinkimus ir posėdžius ar net per atsitiktinius susitikimus kori­
doriuje ir per korespondenciją užkrauna daugybę pareigų, užduo­
čių, suteikia galimybių, iškelia reikalavimų. Kai dirbau organizaci­
jose, didžiąją mano darbo laiko dalį surydavo visi tie dalykai, ku­
riuos irgi reikėjo atlikti. Mano nuolatinis noras, kurį realizuoti daž­
niausiai taip ir nepavykdavo, buvo išsiveržti iš to uždaro prievolių
rato, imtis dalykų, apie kuriuos kiti niekada nemąstė ir nesvajojo.
Dabar tokia galimybė atsirado, nes užduočių, pavedimų dėžutė
buvo tuščia. Jokių laiškų, jokių telefono skambučių, jokių susitiki­
mų, jokių galutinių terminų - nieko. Tačiau pradėjau suvokti, kad
gyvenimas be nustatytų galutinių terminų - tai gyvenimas be pri­
oritetų. Niekas nespaudžia ką nors padaryti, o savo paties nusista­
tytus galutinius terminus labai lengva nukelti tolyn ar visai jų atsi­
sakyti. Pradėjau jaustis niekam nereikalingas, tarsi apskritai manęs
nebebūtų. Vienoje iš pirmųjų savo knygų rašiau, kad vaidmenų sty­
gius dažnai sukelia daugiau stresų negu jų perteklius. Dabar ir savo
paties kailiu patyriau, kad tas tikrai tiesa. Dikensas, užėjus depresi­
jai, išsiruošdavo į penkiolikos mylių pasivaikščiojimą. Aš buvau
per tingus. „Tai štai kaip jaučiasi bedarbiai41, - galvojau aprašinė­
damas savo būseną - gal ateityje kur nors panaudosiu. Galėjau už­
siregistruoti įdarbinimo centre, tačiau nebuvau toks laisvas, kad ga­
lėčiau imtis darbo, vos tik pareikalaus, ar bent jau tokio darbo, kokį
man gali pasiūlyti.

180
 Atėjo laikas pritaikyti sau pačiam savo teorijas apie darbą, iš­
bandyti kai kurias idėjas, kurias propagavau apie patikimų darbo
vietų saugumą. Maniau, kad darbas gyvenime yra svarbiausia. Nie­
kas neturėtų gyventi be jo. Kaip man pradėjo aiškėti perėjus prie
naujo gyvenimo būdo, gyvenimas be darbo yra gyvenimas be tiks­
lo. O klaida, kurią dariau, buvo mintis, kad yra tik viena darbo rūšis
- apmokamas darbas, tarnyba. Taip ignoruojamos ir pažeminamos
visos kitos darbo rūšys ir jų ėmęsi žmonės. Toks siauras darbo api­
brėžimas visuomenės ekonominius poreikius kelia aukščiau už ki­
tus mūsų egzistencijos tikslus. Mėgstu pinigus ne mažiau nei kiti,
juos labai vertinu, ypač kai jų trūksta, tačiau jie neturi užgožti gy­
venime visa kita. Buvau įsitikinęs, kad toks darbo supratimas iš­
kraipo, deformuoja visuomenę. Norėjau ištaisyti padėtį, pabrėžda­
mas kitus tris darbo tipus, žinomus mums visiems, bet laikomus
savaime suprantamais ar atmetamus dėl to, kad dauguma laiko juos
nesvarbiais. Protingam gyvenime, subalansuotame darbų portfely­
je, turi atsirasti vietos visiems trims darbo tipams.
Pavyzdžiui, yra namų darbas - kalbėdamas apie jį turiu galvo­
je ne mokyklinius metus, o visus tuos darbus, kurie dirbami namie
- valgio ruošimą ir valymą, slaugymą ir vaikų auginimą, remontą ir
namų tvarkymą, sodininkystę ir automobilio vairavimą. Kai kas tam
samdo pašalinius žmones, bet tas kainuoja labai nepigiai. Namie
gyvenanti auklė Londone šiuo metu gali tikėtis atskiro buto ir auto­
mobilio prie 20 000 svarų metinės algos. Kaime vienas mūsų kai­
mynas moka savo sodininkui 22 000 svarų per metus ir tvirtina,
kad tas tikrai vertas tokių pinigų. Kai kurios firmos apsiima regu­
liariai valyti namus, virėjai ruošia jums visus valgius ir pagalbinin­
kai vedžioja jūsų šunį, net pakeičia elektros lemputę, vairuoja jūsų
automobilį. Gal nuseno jūsų tėvai? Senelių namai mielai priims
juos kartu su jūsų pinigais. Nesunkiai galima išleisti 100 000 svarų
per metus samdant žmones visiems namų darbams. Iš to geriausia
bus šalies ekonomikai ir užimtumo statistikai.
Tačiau dauguma mūsų daug ką daro patys, už dyką. Ir dauguma tų
„mūsų“ vis dar tebėra moterys. Nenuostabu, kad jos nori už tai kokio
nors finansinio atlyginimo -je i ne algos, tai bent jau mokesčių lengva­

181
 tų. Tik nesulauks, nes tas atsieitų per brangiai, nors niekas neims neig­
ti, kad namų darbas nepaprastai vertingas ir svarbus darbo aspektas. Jį
reikėtų ir oficialiai, statistikoje laikyti darbu, nes, deja, kas neskaičiuo­
jama, tas ir nesiskaito. Atsilyginama už jį dėkingumu ir meile (dažnai
žodžiais neišreiškiama) - už šeimos židinio sukūrimą ir palaikymą, už
galimybę priklausyti savajam kampeliui, už ramybės salą audringame
pasaulyje. Šie dalykai neapčiuopiami, tas tiesa, bet vis tiek ne mažiau
brangintini. Tie iš mūsų, kurie nedaug jų teturi, - pasigenda. Subalan­
suotame gyvenime tikrai turėtų būti nemaža namų darbo porcija abie­
jų lyčių namiškiams. Portfelinis darbas, nepriklausomas blusos gyve­
nimas suteikia mums tokią galimybę, jei tik panorėsime tvarkyti daly­
kus šitaip.
Dar yra ir darbas dovanai, taigi toks, kurį dirbame nemokamai, tik
šį kartą ne namie, o bendruomenėje ar apskritai visame pasaulyje. Ty­
rimai rodo, kad dauguma iš mūsų kuriame nors savo gyvenimo etape
tokį darbą dirba. Kai kurie tą daro per organizacijas, kiti labiau nefor­
maliai. Ne visi D. Britanijoje žino, kad prie jos krantų besisukiojančių
gelbėjimo valčių personalas - nemokamai dirbantys savanoriai, kaip
ir gelbėtojų komandų kalnuose nariai, rizikuojantys gyvybe, kad išgel­
bėtų kitus. Gal ne tokia dramatiška yra veikla tų žmonių, kurie, sava­
noriškai dirbdami juridinėse konsultacijose, išvežiodami nemokamus
pietus skurstantiems ar budėdami krizių centruose benamiams, per Ka­
lėdas dalį savo gyvenimo skiria pagalbos teikimui tiems, kam sekasi
prasčiau. Tokių organizacijų sąrašas tiesiog begalinis - tai bažnyčios ir
labdaros parduotuvės, jachtklubai ir kampanijas vykdančios grupės,
visos besiremiančios nemokamu darbu; vien tik D. Britanijoje yra apie
250 000 labdaros organizacijų.
Dažniausiai darbas, kurį dirbu nemokamai, teikia daugiausia pa­
sitenkinimo. Aš tokį darbą dirbu iš įsitikinimo, o ne iš finansinių pa­
skatų ar dėl to, kad manęs kas prašo. Bet tam man reikėjo pirmiausia
atsikratyti tų darbo dovanai rūšių, kuriose jis neduodavo jokios naudos
ir kur aš naudojausi organizacijomis daugiausia tam, kad ko nors duo­
tų jos man, o ne aš joms. Man pasitaikė susivilioti statuso blizgesiu ir
esu skyręs savo laiko kai kurioms gerbiamoms organizacijoms, tačiau
bijau, kad daugiau laiko ten praleidau posėdžiaudamas jų tarybose ir

182
komitetuose nei dirbdamas tikrą darbą. Kai susitaikiau su nemaloniu
faktu, kad organizacijos nėra mano pašaukimas ir kad susirinkimuose
aš imu nuobodžiauti ar net maištauti, nusprendžiau mesti šią veiklą.
Vieną gražią dieną išsiuntinėjau joms septynis atsistatydinimo laiš­
kus, bet gavau tik tris atsakymus, kad mano atsistatydinimas priimtas
ir kad man dėkojama už mano paslaugas. Kitos, matyt, nė nepastebėjo,
kad buvau prisidėjęs prie jų veiklos, o gal tiesiog džiaugėsi manęs atsi­
kračiusios! Nusprendžiau, kad bus protingiau, jei pasisiūlysiu už dyką
padaryti tai, ką geriausiai moku, o ne tai, ką darau prastai. Labai jau
daug žmonių savanoriškomis organizacijomis naudojasi kaip priemo­
ne imtis tokio darbo, kurį dirbti už pinigus jiems nepasiūlytų nė vienas
bent kiek sveiko proto turintis žmogus, - pavyzdžiui, vadovauti ko­
kiam nors komitetui ar tvarkyti finansus. Nusprendžiau, kad apsiribo­
siu pasisiūlymu ką nors parašyti, pakalbėti ar paklausyti - čia aš nepri­
darysiu per daug žalos.
Na ir pagaliau buvo dar studijų, mokymosi darbas. Dabar madin­
ga kalbėti apie mokymąsi visą gyvenimą, bet tik nedaugelis iš mūsų
imamės šioje srityje konkrečių žygių. Besikeičiančiame pasaulyje ne­
galime būti tikri, kad mūsų senų žinių pakaks ateityje. Kai pradėjau
dirbti universitete, man pasakė, kad turėčiau skirti tyrimams laiko kie­
kį, prilygstantį vienai dienai per savaitę, ir kad būsiu vertinamas pagal
indėlį į mokslą ar naujas idėjas savo srityje. Atrodė logiška tikėtis, kad
mokantieji kitus turėtų neatsilikti nuo savo srities žinių naujausio ly­
gio, o jei tik įmanoma, tai ir išsiveržti į priekį. Galvojant apie tai kyla
mintis, o kodėl nederėtų taikyti to visiems tiems, kurių darbas yra steng­
tis pirmauti firmų konkurencinėje kovoje, kodėl nederėtų reikalauti
taikyti pažangiausią patyrimą visose profesijose?
Skirti dvidešimt procentų laiko tam, kad neatsiliktum nuo savo
srities pažangos, kai kam gali pasirodyti per daug, todėl aš paprastai
siūlydavau ne mažiau kaip 10 procentų laiko arba dvidešimt penkias
dienas per metus skirti mokymuisi vienokiu ar kitokiu būdu visiems
kompetentingiems vadovams ir specialistams. Visai pagrįstai tikėjau­
si, kad dalį tam reikalingo laiko jie pasiims iš savo asmeninio laiko.
Prieš dešimt metų vidutinis firmos vadovas visų rūšių formaliam mo­
kymuisi skirdavo tik vieną dieną per metus. Tik nedaugelis jų surasda­

183
 vo laiko ir energijos skaityti knygas ar specialybės žurnalus arba daly­
vauti konferencijose. Organizacijos labiau mėgo savo perspektyvinį
mąstymą sutelkti tyrimų skyriuose ar planavimo grupėse, tačiau nau­
jasis mąstymas retai kada paliesdavo svarbiausių sprendimų priėmėjų
širdis ir protus, ir šie lenktynėse į ateitį dažnai atsilikdavo nuo kitų.
Nepriklausomos blusos priverstos pasikliauti tik pačios savimi.
Aš supratau, kad mokytis man bus ypač svarbu, jei ateityje norėsiu
susirasti apmokamo darbo. Mano atveju tą mokymąsi reikėjo nukreip­
ti į rašymo sritį. Dauguma rašytojų, įskaitant ir romanistus, savo darbo
srities tyrinėjimui skiria maždaug trigubai daugiau laiko nei pačiam ra­
šymui.
Kai pradėjau savo naująjį gyvenimą pasitraukiau į kaimą rašyti.
Žiūrėdami į javų lauką mudu su žmona gėrėdavomės, kaip laikui bėgant
keičiasi jo spalva nuo rudos iki žalios ir iki auksinės. Tačiau, mūsų nevil­
čiai, kas penkti metai tame lauke ūkininkas augindavo runkelius arba
pupas, ir laukas tuomet išrodydavo toli gražu ne taip nuostabiai. O kai
kuriais metais tame lauke apskritai nieko neaugindavo. Mes pareiškėme
jam, kad sėjomaina šiais mineralinių trąšų laikais tikriausiai jau išėjo iš
mados. „Dirvai į naudą kultūrų kaitaliojimas, reikia leisti jai ir atsigauti,
- atsakė jis. - Truputį papūdymaudama ji tikrai atsigauna."
Aš taip pat, pagalvojau. Vienas iš portfelinio darbo malonumų yra
tas, kad čia savotiška sėjomainos atmaina. Jsitikinau, kad mokymuisi
labai į naudą truputį „papūdymauti". Jei tik rašai per daug ir per greitai,
- kitą dieną išmeti. Jei kurį vakarą skaitai per daug godžiai, tai vėliau tą
patį reikia skaityti dar kartą. Todėl būna dienų, kai aš skaitau ir rašau,
būna kai sėdžiu ir galvoju, o pasitaiko ir tokių, kai tik sėdžiu, ir tiek.
Darbais apsikrovusiems tą suprasti sunku.
Kasdien vietinis ūkininkas su traktoriumi važiuoja pro mano namą
į savo laukus. Važiuodamas pro šalį man pamojuoja. Sėdėdamas kėdėje
pakeliu galvą ir pamojuoju jam. Vieną dieną jis sustojo.
„Geras jūsų gyvenimas, - tarė jis. - Sėdite sau visą dieną, ir tiek."
„Toks jau mano darbas, - atsakiau. - Iš to valgau duoną."
„Smagus darbelis, nieko nepasakysi", - suniurnėjo jis ir nuvažiavo.
Tačiau aš žinojau, kad vakarais jis gaudo žinias apie javų kainas ir nau­
jausias Europos Sąjungos dotacijas arba sklaido žemės ūkio žurnalus,
184
ieškodamas naujienų apie naujas mašinas ir sėklų veisles. Tik jis to dar­
bu nevadina. Darbas jam yra tik fizinis, kaip kad man fiziniai pratimai
tėra mankšta, priemonė protui ir kūnui atgaivinti, paruošti tikrajam
darbui su knygomis.
Šių keturių darbo tipų mišinys per gyvenimą keisis. Tarp tris­
dešimties ir keturiasdešimties metų mano portfelyje vyravo moka­
mas darbas. Tai kėlė neviltį mano žmonai, nes beveik visi namų
darbai gulė ant jos pečių. Prieš penkiolika metų pirmoje vietoje
buvo mokslo, tyrimų darbas. Prieš gyvenimo pabaigą dažnai gali­
ma išgirsti kokį nors pensininką sakant, kad jis dar niekada gyveni­
me taip nedirbo. Geriau pasižiūrėjus paaiškėja, kad jis tik iškeitė
apmokamą darbą į kitus tris darbo tipus ir pamatė, kad jie teikia
tikrai ne mažesnį malonumą. Tačiau mes neprivalome taikstytis su
savo darbo mišinio pobūdžio priklausomybe nuo mūsų gyvenimo
stadijos, etapo. Tą mišinį galime kurtis patys, savo nuožiūra suba­
lansuodami tuos keturis darbo tipus. Aš dabar buvau laisvas, ne
pensijoje, ne samdomam darbe, ne ligonis ir ne invalidas. Taigi
niekas neturėjo geresnių už mane sąlygų patikrinti, išbandyti mano
teorijas.
Kartu su Elizabeta pradėjau sudarinėti tinkamiausią mišinį. Vie­
nas pats negalėjau, nes galutinis rezultatas neišvengiamai turėjo
paveikti ir ją. Galų gale juk ji turėjo galvoti ir apie savo portfelį.
Nusprendėme, kad šimtą dienų per metus reikėtų skirti moks­
lui, mokymuisi, kitaip sakant, mano rašymui ir pasirengimui rašyti
- medžiagos skaitymui. Tas sudarytų viso mano apmokamo darbo
pagrindą. Todėl buvo labai svarbu tam skirti pakankamai laiko. Būtų
per daug rizikinga bandyti išsiversti vien tik su anksčiau sukauptu
intelektiniu kapitalu. Teko girdėti apie vieną mano kolegą sakant,
kad kai kas jo paskaitą mokėjo atmintinai - taip dažnai ją girdėjo.
Negalėjau pasikliauti pinigais už knygas, kurias galbūt parašy­
siu remdamasis jau minėta mokymosi veikla. Žinojau, kad daugu­
ma knygų, kurių tiražas nesiekia penkių tūkstančių egzempliorių,
išparduodama tik per porą metų, ir kad dar ne mažiau kaip poros
metų prisireiks, kol bus išleista kokia nors mano knyga, net jei pa­
vyktų rasti leidėją. „Neapsigaudinėkite, - sakė man mano pirmasis

185
 ir vienintelis literatūrinis agentas, kai pasakiau jam, kad metu savo
pagrindinį darbą. - Galėsite sakyti, kad jums labai sekasi, jei per
metus iš rašymo uždirbsite bent 10 000 svarų."
Praėjus dvidešimčiai metų galiu laikyti save laimingu. Susiradau
leidėją, tiesą sakant, net du. Ir jie man labai pravertė. Vienos ar dviejų
mano knygų buvo parduota daug daugiau nei po penkis tūstančius eg­
zempliorių - didžiausio kiekio, kurio galėjau tikėtis, tačiau vis tiek ne­
su tikras, kad ir naujos mano knygos susilauks tokios sėkmės. Aš vis
dar rašymą priskiriu mokymosi darbui ir į visus už jį gautus pinigus
žiūriu kaip į premiją.
Žinojau, kad tikruosius pinigus reiks užsidirbti kažkaip kitaip. Kaip
ir dauguma buvusių vadovaujančių darbuotojų, pagalvodavau apie kon­
sultanto darbą. Gal žmonės norės mano patarimų, net jei negalės pasi­
naudoti mano sugebėjimais vadovauti. Pamiršau, kad jau daug vandens
nutekėjo nuo tada, kai buvau vadovaujančiu darbuotoju, ir keleri metai
nuo tada, kai ketinau mokyti vadybos. Klientų susilaukiau nedaug, vie­
nintelė sudaryta sutartis baigėsi visišku fiasko. Vienas mano labai ger­
biamas draugas, didelės labdaros organizacijos vadovas, paprašė ma­
nęs padėti pertvarkyti jo organizacijos vadovybę, nes, pasak jo, dabarti­
nė veikianti blogai.
„Atvirai kalbant, - prisipažino jis, - norėčiau atsikratyti jų visų, bet
juk čia labdara ir todėl nėra taip paprasta. Pažiūrėkite, ką būtų galima
padaryti." Aš kelias savaites gilinausi į šios organizacijos veiklą, kalbė­
jausi su daugybe joje ir šalia jos tada dirbusių žmonių, su valdybos
nariais. Mano išvada buvo nelinksma, bet jaučiau, kad neišvengiama.
Dėl visų tų bėdų buvo kaltas ne kas kitas, o pats mano draugas. Jis buvo
aštraus proto žmogus, geras oratorius, bet nejautrus vadovas ir lyderis.
„Jo vadovavimo metodas nuotolinis, - kaip susitarę tvirtino visi, - ne­
žinome, kąjis galvoja. Nebepasitikime juo, netikime jo sprendimais."
Kuo švelniausiai išdėsčiau jam visa tai ir pasiūliau kelis būdus pa­
šlijusiai reputacijai pasitaisyti. Bet nieko iš to neišėjo. Jis piktai atmetė
mano analizę. Valdybos akivaizdoje karštai su juo susiginčijau. Prisi­
menu, kaip sakiau vadovybei, kad pasitikėjimas yra tarsi stiklo gabalas
- jam sudužus jau niekada jis nebebus toks, koks buvo, kad ir kaip
stengtumeisi klijuoti šukes. Žiauru buvo taip sakyti, ir pasekmės buvo
186
fatališkos. Jis atsistatydino iš savo posto tą patį vakarą, bet taip ir neat­
leido man, taip ir nebeištarė man nė žodžio. Netekau draugo, o ar tas
išėjo į naudą organizacijai, - nežinau. Iš šios istorijos pasidariau dvi
išvadas: niekada daugiau klientu nesirinkti draugo ir niekada nė vie­
noje organizacijoje nevaizduoti visagalio. Taip pat supratau, kad kon­
sultavimas tikriausiai niekada netaps mano stipriąja puse.
Čia buvo dar vienas pavyzdys, kaip aš nesugebėjau sutelkti savo
dėmesio į tai, ko man reikia. Jei man reikėjo pinigų, tai sritis, kurioje
jaučiausi stipriausiai ir lengviausiai galėjau jų užsidirbti, buvo ką
nors mokyti, ypač vadovus. Ką nors mokyti galėjo reikšti grįžimą į
pasaulį, kurį palikau, tačiau tai būtų ir efektyviausias būdas užsidirb­
ti pinigų, reikalingų šeimai išlaikyti. Tada aš galėčiau būti laisvas ir
daryti tai, ko labiausiai noriu, - rašyti. Portfeliniai žmonės dažnai yra
priversti maišyti tai, kas būtina, su tuo, ko jie nori, geidžia. Prisime­
nu, kaip kartą sutikau moterį, kuri, paklausta, kuo besiverčianti, at­
sakė, kad rašo pjeses televizijai. Kai pareiškiau savo susižavėjimą, ji
pasakė:
„Oi, tik nė viena iš pjesių dar nebuvo pastatyta."
„Tai iš ko tada gyvenate?" - paklausiau jos, nes mane visada
domino kitų žmonių gyvenimas.
„Sekmadieniais pakuoju kiaušinius", - atsakė ji šypsodamasi.
Tas būdas, kuriuo ji užsidirbo pinigus, jos akimis žiūrint, nebu­
vo jos tikrasis darbas.
Man šis trumpas pokalbis buvo labai svarbus. Aš užaugau ma­
nydamas, kad darbas viename pakete turi duoti viską - pinigus, pasi­
tenkinimą, draugystę, kūrybiškumą ir net jaukią aplinką. Tad nieko
nuostabaus, kad visą laiką tekdavo nusivilti. Dabar, pradėjęs portfe-
linį gyvenimą, galėjau tą paketą išardyti, kai ką dirbti dėl pinigų, o
kai ką kitais sumetimais. Ta moteris buvo puiki kiaušinių pakuotoja.
O aš buvau geras mokytojas. Galėjau ir turėjau panaudoti šį savo
talentą užsidirbti pinigams, kurių man reikėjo. Taip pat supratau, kad
turiu tai daryti kuo geriau ir už tokią kainą, kokios pagrįstai galėčiau
užsiprašyti, kad tiems pinigams užsidirbti sugaiščiau kuo mažiau lai­
ko. Ji kiaušinius pakavo tik sekmadieniais. Man apmokamam darbui
teks skirti kur kas daugiau laiko.

187
 Kartu su Elizabeta nusprendžiau apmokamam darbui, jei tik pa­
vyks jo gauti, skirti per metus 150 dienų, įskaitant ir laiką pasiruoši­
mui, administravimui, rinkodarai ir keliavimui. Geriausiu atveju ga­
lėjau orientuotis tik į penkiasdešimt apmokamų dienų per metus; to,
ką per jas uždirbsiu, turėjo pakakti visiems metams. Tad būtų geriau,
jei tos dienos būtų geros, pelningos. Po to dvidešimt penkias dienas
paskyrėme darbui už dyką - apie 10 procentų nuo apmokamo darbo
laiko, devyniasdešimt dienų palikdami namų darbams, atostogoms ir
laisvalaikiui; pasižadėjau prisidėti prie jų visų.
„Devyniasdešimt dienų laisvalaikiui? - nustebo vienas mano
draugas. - Neblogą susiplanavote gyvenimėlį." Mes paaiškinome jam,
kad dauguma žmonių penkiasdešimt du kartus per metus turi laisvą
savaitgalį, dar reikia pridėti aštuonias valstybinių švenčių dienas ir
ne mažiau kaip penkiolika dienų metinių atostogų - iš viso susidaro
127 dienos. Mes, ne taip kaip dauguma žmonių, sudėjome visą savo
nepaskirtą kitiems darbams laiką. Taip padarėme dėl to, kad siūlome
dienas, panašiai kaip darbą, dalinti į dalis. Mes jau nebepriklausėme
nuo industrinės visuomenės tradicinio laiko padalijimo. Galėjome
laisvai perskirstyti savo gyvenimą taip, kaip mums patinka. Suprato­
me, kad jei daugiausia teks dirbti namie, tai kils pagunda dirbti kas­
dien visą dieną, pagal vadinamąjį 24/7 gyvenimo būdą. Nusprendė­
me to vengti ir iš principo nedirbti sekmadieniais, o keturiasdešimt
laisvalaikiui skirtų dienų suskirstyti į keturias maždaug dešimties die­
nų trukmės atostogas.
„Bet jūs juk pinigams užsidirbti skiriate tik pusę metų!" - šūkte­
lėjo kita mano draugė, kai paaiškinome jai savo planus.
„Mes norime apmokamam darbui laiko skirti kuo mažiau, - pa­
aiškinome jai, - kad kuo daugiau jo liktų kitiems mūsų darbams. Jei
gerai seksis, tai pusės mūsų laiko tam pakaks."
„Pakaks? - nustebo ji. - Kaip jūs galite žinoti, kiek pakaks? Per
daug tai jau tikrai niekada nebus."
„Man jau beveik penkiasdešimt metų, - atsakiau jai. - Sulaukęs
tokio amžiaus jau galiu numanyti, kiek mums reikės savo ateičiai
aprūpinti. Jei gerai seksis, tai galiu tikėtis šiek tiek papildomų paja­
mų iš savo knygų. Nėra prasmės uždirbti daugiau nei reikia."
188
 „Nemanau, kad kada nors gali būti gana, - spyriojosi ji. - O jei
kartais kiek atliktų, tai juk visada galima duoti savo vaikams ar nusi­
pirkti kokį prabangos dalykėlį.'1
„Kažin ar verta paikinti vaikus, bet pagrindinė priežastis kita -
jei per daug laiko skirsime pinigams kalti, tai mažiau jo liks kitiems
dalykams, kurių mums tikrai reikia. Kalbu apie savo rašymą ir Eliza-
betos fotografavimą. Nenorime būti pinigų vergai. Tiesą sakant, kuo
žemesnis bus mus tenkinantis lygis, tuo daugiau laisvės turėsime dirbti
visus kitus darbus. Pinigai, užuot išlaisvinę, faktiškai gali prirakinti
prie apmokamo darbo."
Ji išėjo, purtydama galvą, tačiau mintis apie metinę kvotą mūsų
pajamoms nuo to laiko sudarė mūsų gyvenimo pagrindą. Esu atsar­
gus žmogus ir stengiuosi, kad tos kvotos lygis užtikrintų pasiturintį
gyvenimą, tačiau kartu būtų pasiekiamas per tam skirtą laiką. Ir pa­
jamos turi portfelinių elementų; jos neateina vieno čekio už viską
pavidalu. Kai kam tai pensinės išmokos arba dividendai už santau­
pas ar paveldėtą turtą. Pinigai, gaunami miegant, - taip juos vadinu.
Tokių pinigų aš neturėjau, bet turėjau įsipareigojimą dėstyti kaip va-
landininkas savo senojoje verslo mokykloje - pradžiai čia buvo ne­
blogas padrąsinimas, nemenkas apmokamas darbas. Dar prisidėjo
honorarai už atsitiktinius straipsnius, nedidelis honoraro už naują kny­
gą avansas, kelios sutartys dalyvauti kompanijos mokymo progra­
mose, na ir visai nelauktas pasiūlymas parengti jau minėtą televizi­
jos laidą.
Viską sudėjus išėjo ne taip jau blogai, nors ir kamavo nemaloni
mintis, kad nedaug teatidedu mūsų senatvei ar skiriu mokesčiams.
Kai dirbau organizacijose, tiems dalykams buvo išskaičiuojama iš
karto, tiesiai iš atlyginimo. Portfeliniai žmonės turi nepamiršti, kad
jų pajamos dabar yra bruto, o ne neto. Jūs visada turite mažiau nei
manote. Mano buhalteris kartą man paaiškino, kad kai sulauksiu še­
šiasdešimties metų, tai manęs lauks gera naujiena - galėsiu 40 pro­
centų savo pajamų be jokio apmokestinimo pervesti į pensijų fondą.
Tai gerai, bet pirma reikia tuos papildomus 40 procentų įsigyti, o vis
tiek dar apie 30 procentų surys mokesčiai, kuriuos dabar reikia mo­
kėti iš anksto. Kitaip sakant, galų gale turėsiu uždirbti bent 70 pro­

189
 centų daugiau negu reikėtų, jei norėsiu pasinaudoti tokia mokesčių
nuolaida. Kaip daug už malonumą būti nepriklausomam! Šiokios to­
kios paguodos teikė tik faktas, kad mano piniginis lankas turi taip daug
stygų. Jei viena kuri nutrūks, aš nepražūsiu - nė viena iš jų nėra lem­
tinga.
Nepaisant to, pirmieji nepriklausomo gyvenimo metai buvo ku­
pini nuolatinio nervingo skaičiavimo. Susidūriau su nepriklausomo
darbo realiomis problemomis - kaip geriausia reklamuoti save ir sa­
vo sugebėjimus ir kiek už juos užsiprašyti. Užaugau vikariate, kur
apie pinigus nebuvo daug kalbama ir kur savireklama būtų supranta­
ma kaip pagyros. Man pasidarė įdomu, o kaipgi daro kiti laisvųjų
profesijų atstovai? Pavyzdžiui, aktoriai, muzikantai, sporto žvaigž­
dės ar madų demonstruotojos? Supratau, kad moka kitiems, kad re­
klamuotų juos, ir lygiai taip pat įsitaisiau reklamos agentą, bet tik
savo knygoms, kurios, atrodo, didesnių pelnų nežadėjo.
Čia man į pagalbą vėl atėjo Elizabeta. Jai nusibodo, kad aš labai
lengvai sutinku eiti bet kur ir bet kada kalbėti, pamokslauti, mokyti,
- iš pradžių aš tiesiog paniškai gaudžiau kiekvieną progą, - o grįžęs
neturiu ko parodyti, išskyrus apmokėtus kelionės bilietus ar kokią
nors niekingą atminimo dovanėlę, ir ji pati prisiėmė mano vadybi­
ninkės pareigas, išsireikalavo teisę visus mano kvietimus ir jų sąly­
gas mano vardu aptarti iš anksto. Tiesą sakant, ji net kelių pastarųjų
renginių, kuriuose dalyvavau, organizatoriams parašė laiškus. Juose
atsiprašė už tai, kad aš iš anksto nesusitariau dėl honoraro, ir iš anks­
to padėkojo už perlaidas. Ir gavo - be jokių atsikalbinėjimų! Nepa­
žindamas pasaulio, į kurį ką tik įžengiau, nenutuokiau, kad galima
prašyti pinigų net už kalbą, pasakytą per oficialius pietus. Bet greit
išmokau.
Elizabeta, nelankiusi jokių verslo mokyklų, instinktyviai žinojo,
ką reikia daryti. Ji pareiškė, kad mano apmokamą darbą reikia įfor­
minti taip, kad jis sudarytų vientisą modelį, nors man teko dirbti su
labai įvairiais klientais.
„Tau reikia turėti savo firminį ženklą, markę“, - pareiškė ji.
„Kur tu prisigaudei tų rinkodaros žargono žodelių? - paklausiau
jos. - Ar tik neskaitei kurios nors iš tų verslo knygų?“

190
 „Bet juk tą diktuoja paprasčiausia nuovoka, sveikas protas. Žmo­
nės turi žinoti, ką tavo vardas reiškia ir už ką jie moka, kai kviečiasi
tave kalbėti ar mokyti. Aš galiu piršti tave kitiems tik jei galiu di­
džiuotis tuo, ką darai, jei jaučiu, kad tu kokioje srityje esi ypatingas,
išskirtinis. Gerai, vadink tai reputacija, jei nori, bet privalai ją išsiug­
dyti ir paskui ginti."
Padaryti save marke, firminiu ženklu - atrodė truputį keistai.
Bet žmona buvo teisi. Portfeliniai žmonės ir neprivalo, ir negali da­
ryti viską visiems. Jie turi specializuotis kurioje nors srityje, jei nori
išsiskirti iš kitų perpildytoje rinkoje be didžiulių išlaidų reklamai ar
visuomenės informavimui. Nepriklausomam iš savo darbo gyvenan­
čiam žmogui svarbiausia yra reputacija. Reputacija ir dar kartą repu­
tacija.
Šiokia tokia reklama tiesiog būtina. Pasaulis turi žinoti, kad į jus
galima kreiptis. Kai kurie iš neseniai tapusių nepriklausomų siunti­
nėja brošiūras, kiti visiems dalija savo biografijas. Dar kiti rengia
vaišes potencialiems klientams vildamiesi, kad bendros išgertuvės
atsipirks. Tarsi bertų sėklą į uolėtą gruntą. Lygiai taip ir mes kvietė­
me priešpiečiauti daug savo draugų ir pažįstamų „vien tik tam, kad
jūs sužinotumėte, jog sugrįžome iš svečios šalies, vadinamos Vin­
dzoro pilimi", - sakydavome jiems vildamiesi, kad jie paklaus, ką
dabar ketinu veikti. Labai dažnai jiems atrodydavo, kad aš išėjau į
pensiją, o tas pavadinimas „portfeliniai žmonės" juos tiesiog gąsdi­
no. „Žiūrėk, kas rytą kelkis įprastu laiku", - vienas iš jų patarė man.
Supratau, kad darbo jie man tikrai nepasiūlys.
Tačiau paskalų vėjas kai kurias iš barstomų sėklų nuneša gan
toli. Retkarčiais vis dėlto nuaidėdavo telefono skambutis, atkeliau­
davo vienas kitas pakvietimo laiškas, tik, deja, dauguma pasiūly­
mų man visiškai netiko. „Tai pakenks tavo reputacijai", - sakydavo
Elizabeta, atmesdama pasiūlymus man nė nespėjus paprieštarauti.
Ne taipjau lengva gavus gražių pasiūlymų atsisakyti. Tačiau ji bu­
vo teisi - reikėjo formuoti savo reputaciją.
Ir štai man pasisekė. Jei parašote knygą, leidėjai kelia reikalą ją
reklamuoti. Reikia interviu su autoriumi, straipsnių spaudoje, televizi­
jos laidų. Šiame procese neišvengiamai reklamuojate save ir savo mar­

191
 kę, firminį ženklą. Nesvarbu, kurią priemonę pasirinksite, - atrodo,
kad reikia maždaug porą metų palaukti, kol pasirodys pirmieji rezulta­
tai, nes galų gale juk svarbu tik tai, ką apie jus kalba, kiek klientų
buvo patenkinti jūsų darbu ar kiek sėkmingų projektų atlikote.
Čia dar vienas sėklos sėjimo būdas. Belieka laukti, kada ateityje
ji sudygs.
Tai vadinu sėkme, bet juk dažnai patys esame savo sėkmės kal­
viai. „Nenuspėsi, kada obuolys nukris tau į sterblę, - mėgdavau sa­
kyti savo klausytojams, - bet tikimybė smarkiai padidės nuėjus į so­
dą ir tuo labiau - papurčius medį.“
Leidėjai retai kada patys paprašo parašyti knygą. Pirma reikia
ją parašyti, o kartais net pačiam išleisti, kaip kad Elizabetai teko pa­
daryti su savo dviem pirmaisiais fotografijų albumais. Padarykite taip,
ir atsidursite sode.
Manasis apmokamo darbo portfelis yra neįprastas. Jis sudarytas
taip, kad apimtų tuos negausius dalykus, kuriuos sugebu daryti. Jo
detalės, laiko paskirstymas negali būti tikslus pavyzdys bet kam ki­
tam, nes kiekvieno žmogaus portfelinis gyvenimas vis kitoks, savi­
tas. Čia ir glūdi visas jo žavesys. Daugelis buvusių vadovų sėkmin­
gai tampa kokiais nors konsultantais. Kitų portfelį sudaro vadovų
padėjėjų veikla. Dar kiti, turintys atliekamų pinigų, investuoja juos į
nedideles naujas firmas, kuriose jų patirtis praverčia ne mažiau už
pinigus. Mūsų pačių vaikai iš pat pradžių pasirinko portfelinį gyve­
nimą. Sūnus, būdamas aktoriumi, kito pasirinkimo praktiškai netu­
rėjo, nes žinojo, kad vien vaidindamas scenoje vargu ar patenkins
visus savo poreikius. O mūsų dukra, osteopatologė, tokią gyvenseną
pasirinko sąmoningai, nes norėjo įvairesnio gyvenimo. Ji osteopa-
tologės darbui skiria tik tris dienas per savaitę, kad liktų laiko kitoms
kūrybinės veiklos formoms, kitokiam savo darbo ir gyvenimo skirs­
tymui į dalis.
Portfelinis gyvenimas gali būti naujas dalykas organizacijose dir­
bantiems vyrams ir moterims, tačiau jokia naujovė tiems, kurie nie­
kada nedirbo organizacijose. Tokių yra daug daugiau negu manome,
nes jie dažniau tūno užsimaskavę organizacijose, nei verčiasi priva­
čia praktika. Daugiau kaip 60 procentų visų D. Britanijoje įregist­

192
ruotų firmų neturi samdomų darbuotojų, jose dirba tik savininkas.
Kai kurios iš tų firmų-blusų tampa rimtais alchemikais, pačios kuria
naujas organizacijas. Tačiau dauguma jų yra portfeliniai žmonės, be­
sislepiantys po firmų iškabomis. Firma Džonas Smitas ir Ko dažnai
pasirodo esanti tik Džonas Smitas.
O kur dar tie visi smulkūs ūkininkai, amatininkai ir meistrai,
baldų restauruotojai, taksistai, fotografai, pusryčių išnešiotojai, so­
dininkai, besiverčiantys atsitiktiniais darbais žmonės, ta vis didėjan­
ti privačios praktikos ir laisvos profesijos žmonių armija! Niekas iš
jų kaip gyvas nėra girdėjęs tokios keistos sąvokos kaip portfelinis
gyvenimas, bet puikiai žino, kad pinigai ateina atskirais paketais iš
įvairių šaltinių, kad visi mes patys atsakome už savo likimą, kad ne­
galime ir neturime priklausyti jokiam žmogui ir jokiai organizacijai.
Tie žmonės supranta ir tai, kad tik jie patys turi teisę tvarkyti savo
laiką, net jeigu tvarko jį nelabai gerai, žino, kad nereikia per daug
norėti, nors ir nelabai pasakytų, ką gi reiškia tas „per daug“, ir su­
pranta, kad darbui ateityje labai svarbu turėti reputaciją, - žodžiu,
žino visas sąvokas, kurios svarbiausios portfeliniam mąstymui ir blu­
sos gyvenimui.
Ne visi tampa nepriklausomi savo noru. Dažnai organizacijoms
mažinant etatus žmonės kitokios, geresnės alternatyvos tiesiog netu­
ri. Tiesą sakant, portfelinis gyvenimas nėra rožėmis klotas net ir ta­
da, kai sekasi neblogai. Tą gražiai apibūdino Vinstonas Flėčeris, iš
vadovaujančio darbuotojo reklamos srityje tapęs sėkmingu portfeli-
niu žmogumi, apmokamą darbą derinančiu su darbu dovanai, kon­
sultavimą su vadovų padėjėjo darbu: „Portfeliniai žmonės yra parsi-
samdę tik patys sau. Tai labai glosto savimeilę, tačiau kartu reiškia,
kad žaidimo aikštėje niekas jūsų nepakeis, privalėsite dalyvauti vi­
sose rungtynėse asmeniškai - gerai pasirengę ir kovingai nusiteikę...
Lyginant su darbu organizacijoje, toks darbas dvelkia vienatve. Port­
felinis gyvenimas reiškia amžiną lakstymą tai šen, tai ten... jūs mažai
tegalite nustatinėti susitikimų dienas ir valandas... Portfeliniai dar­
buotojai, apskritai paėmus, neturi savo kontorų ir sekretorių. Galėtų
atrodyti, kad šiais nešiojamų kompiuterių, elektroninio pašto ir fak­
sų laikais tas nesvarbu. Vis dėlto svarbu.“ O labiausiai, pasak jo,

193
 įpratusius prie vadovaujamo darbo organizacijose veikia valdžios iš­
keitimas į įtaką. „Dabar jūs nebeatsakote už tai, kaip sklandžiai vyks
renginiai, kuriuose dalyvaujate... Tas dabar ne taip svarbu. Portfeli­
nis darbas teikia daug progų pasididžiavimui, bet nedaug ambicijoms.11
Nebūtinai turite sudaryti savo portfelį daugiausia iš patarėjo dar­
bo, kaip padarė Vinstonas Flėčeris. Bet jis teisus, kai pabrėžia, jog
portfeliniai žmonės retai kada turi galimybę vadovauti didesnei orga­
nizacijai. Jie valdžią iškeičia į įtaką. Man asmeniškai tai buvo didelis
palengvėjimas ir, kaip sako Flėčeris, dažnai ir glostantis savimeilę da­
lykas. Jau nebekamavo nemiga dėl rūpesčių, kad ne tiems žmonėms ar
ne tuos nusiunčiau dalykus, kad nesurinksiu savo kursams reikiamo
kiekio klausytojų ar nesutilpsiu į sąmatą, ar net kad senosios patalpos,
kuriomis naudojomės Vindzoro pilyje, gali užsidegti nuo kažkieno ne­
rūpestingai numestos cigaretės. Kita vertus, kai mane pakviesdavo pa­
sisakyti kokiame nors žymių, o kartais ir gerų žmonių susirinkime,
žinojau, kad mane kviečia dėl to, kas esu, o ne dėl to, kokią padėtį
užimu.
Tačiau tiems, kas valdžią iškeitė į įtaką, labiausiai glosto savimei­
lę mintis, kad paleistą į eterį mintį pasigavo ir ja naudojasi žmonės, su
kuriais jie niekada nebuvo susitikę. Sykį gavau laišką iš kito pasaulio
krašto be siuntėjo adreso, tad atsakyti negalėjau. Laiškelis buvo trum­
pas: „Ačiū jums už jūsų knygas. Jos suteikė man vilties ir pakeitė ma­
no gyvenimą.11 Man tas laiškas buvo brangesnis už rubinus. Niekada
nesumenkinkite įtakos, kurią darote. Bet kuriame žymiausių praėjusio
šimtmečio žmonių sąraše bus Zigmundo Froido, Alberto Einšteino var­
dai. Veikiai šį sąrašą papildys Timas Bemersas Li, davęs mums pasau­
linį žiniatinklį. Šie žmonės neturėjo jokios valdžios, tačiau jų įtaka
mūsų mąstysenai ir gyvensenai bus juntama daug ilgiau, negu pasaulis
atmins valdžios galiūnų - visų tų hitlerių, čerčilių ir Stalinų - vardus. O
žymiausiu praėjusio tūkstantmečio žmogumi D. Britanijos gyventojai
išrinko Viljamą Šekspyrą, kuris nevaldė nieko, išskyrus žodžius.
Deja, ne visi atsiliepimai būna tokie malonūs. Po kokios nors kon­
ferencijos pasitaiko gauti ir užgaulių laiškų. Organizatoriai juos jums
dėmesingai persiunčia. Juose jūsų mintys kartais vadinamos „senu
šlamštu11arba, pasak vieno iškalbingo apibūdinimo, „savęs pašlovini­

194
mo giesme". O jei jums pakanka drąsos savo mintis išdėstyti raštu,
knygose, tai jūsų laukia recenzijos. Oi, tos recenzijos! Visi autoriai,
aktoriai ir kiti atlikėjai dievagojasi jų neskaitantys. Skaito, ir dar kaip
skaito - sulaikę kvapą, nekreipdami dėmesio į palankias frazes, bet
giliai dėdamiesi į širdį visas kritines pastabas, nerimastingai suvok­
dami, kad jos, tikriausiai, teisingos. Visos recenzijos yra geros re­
cenzijos, sako leidėjai, nes jos reiškia, kad jus pastebėjo. Smagu jiems
taip kalbėti, kai jos liečia ne juos.
Viena iš pirmųjų mano knygų susilaukė kandžios recenzijos
žurnale The Economist. Šiek tiek susikrimtęs paskambinau savo
leidėjai.
„Ką jūs čia dabar kalbate? - sako ji. - Ten gi šalia recenzijos
įdėta nuotrauka - beveik negirdėtas dalykas tam žurnalui! Tiesiog
nuostabu!" Manęs neįtikino. Dar ir dabar galėčiau žodis žodin pa­
kartoti kandžias vieno mano kritiko pastabas, pareikštas prieš de­
šimtį metų. Ta recenzija buvo Airijos žurnale Accountants’ Journal
- ne plačiausiai skaitomame pasaulyje, bet man tas neturėjo reikš­
mės. Recenzentas pataikė į mano Achilo kulną. Elizabeta užgydyti
šiai žaizdai surengė susitikimą su juo vienoje Dublino alinėje.
„Jums derėtų pasižiūrėti, kaip apie tą dalyką rašiau aš, paskaityti
tą mano darbą, kurio neleido spausdinti", - tarė jis vietoj pasisveiki­
nimo, išsitraukdamas iš kišenės savo rankraštį. Paaiškėjo, kad jis yra
nusivylęs autorius, nirštantis dėl to, kad mano aiškiai menkesnį dar­
bą išspausdino, o jo - ne! Taip su viena šmėkla susidorojau. Deja,
per keletą metų buvo dar daug kitų.
Tenka pripažinti nemalonų faktą, kad gyvenančiam nepriklau­
somai tenka susidurti ir su įžeidimais, ir su pataikavimu. Nepriklau­
somas gyvenimas, neetatinio, laisvai samdomo darbuotojo gyveni­
mas nesaugus nuo pavojų. Reikia pasitikėjimo savimi, noro mokytis
iš grįžtamojo ryšio, net jei jis reiškiasi kritikos ar net užgauliojimų
pavidalu, ir reikia susitaikyti su faktu, kad jautrumas, reikalingas klien­
tų poreikiams suprasti, tikriausiai reiškia ir ploną odą, lengvai nu­
brozdinamą ir lėtai gyjančią. Gyvenime už viską reikia mokėti, bet
aš iš savo patirties galiu pasakyti, kad portfelinio gyvenimo teikiama
laisvė su kaupu atperka visas su juo susijusias žaizdas ir nuostolius.

195
 Kad ir kaip giriu tokio gyvenimo pranašumus, iš pat pradžių jis
gali bauginti. Juk reikia ne tik nestokoti turinčių paklausą sugebėjimų,
bet ir mokėti juos parduoti tinkama kaina arba turėti žmogų, kuris ga­
lėtų tą padaryti už jus. Didelė portfelinio darbo dalis iš tikrųjų yra vie­
natvėje atliekamas darbas, nors mano atveju tai daugiau yra trumpalai­
kių glaudžių bendradarbiavimų seka, kažkas panašaus į užsimezgan­
čias tarp laivo keleivių draugystes. Tame laive jos intensyvios, bet
persėdus į kitą laivą greit užmirštamos. Be to, man čia dar kartą pa­
sisekė - gyvenu su savo agente ir vadybininke. Taip ne tik lengviau
įveikti vienatvę, bet ir pasilieka šeimoje tas atlyginimas, kurį turė­
čiau mokėti už tuos darbus.
Kad ir kaip ten būtų, vis daugiau žmonių anksčiau ar vėliau turės
susidurti su tokiu gyvenimo būdu. Organizacijos, versle ar už jo ribų,
toliau mažins savo jėgomis atliekamus darbus, kartu plėsdamos jų
diapazoną ir apimtis. Ko nepajėgs padaryti pačios, tam sudarinės su­
tartis su profesionaliomis paslaugų firmomis ir pavieniais asmeni­
m is -tų darbų specialistais. O jų pagrindinei veiklai reikės jaunesnių
darbuotojų, pasirengusių skirti tam tiek laiko ir įveikti tokius atstu­
mus, kiek to pareikalaus dabartinės visą pasaulį apimančios ir ištisą
parą trunkančios operacijos. Organizacijoms vis dar gal reikės ir ži­
labarzdžių, bet nedaug. Daugumos organizacijų darbuotojų amžiaus
struktūra bus panaši kaip armijoje - primins piramidę su plačiu jau­
nų energingų žmonių pagrindu, staigiai siaurėjančią aukštyn, su ne­
daugeliu protingiausių vyrų viršuje. Taip pat, kaip ir armijoje, orga­
nizacija daugeliui bus pirmoji darbovietė jų biografijoje, blusos gy­
venimo preliudija.
Tai gyvenimas, kurio pradžią daugeliui palengvins ankstyva pen­
sija arba sutartis tęsti kaip nepriklausomam žmogui tą darbą, kurį
anksčiau dirbo būdamas etatiniu darbuotoju. Tai taip pat toks darbas,
kuriame pensijos sąvoka pasitaiko retai. Portfeliniams žmonėms nė­
ra nustatytos galutinės darbinio gyvenimo užbaigimo datos, tėra tik
subtilūs portfelį sudarančių darbų mišinio pasikeitimai, apmokamo
darbo dalies mažėjimas, kitų darbo tipų įvairovės didėjimas. Jei ko­
kio nors senyvo portfelinio žmogaus paklausite, ką jis veikia, tai jis
jums išvardins visą krūvą darbų. Net jei pagrindiniai tokių žmonių

196
pajamų šaltiniai dabar būtų pensijos ar santaupos, jie pensininkais
savęs nelaikys. Tuo labiau nesu girdėjęs, kad kokia nors moteris lai­
kytų save pensininke, nes moterims darbų niekada netrūksta.
Manau, kad tai gerai, nes pensiją visada laikiau atsisveikinimu
su gyvenimu. O bloga yra tai, kad nepriklausomybė skatina savanau­
diškumą. Mes, kaip blusos, pirmiausia esame ištikimi sau, savo atei­
čiai, paskui savo vykdomam projektui, komandai ar grupei, o tik po
to organizacijai, bendruomenei ar, kartais, savo šeimai. Tačiau be
įsipareigojimo nėra atsakomybės už kitus, o be atsakomybės nėra ir
rūpinimosi kitais.
Realus išbandymas blusoms yra šmėžuojanti savanaudiškos vi­
suomenės grėsmė. Tam ir skiriu daugiausia dėmesio paskutiniajame
skyriuje. Čia toks išbandymas, dėl kurio nieko negaliu pasakyti, tik
šiek tiek turiu vilčių. Čia bandžiau aprašyti, kaip aš pats perėjau prie
nepriklausomo gyvenimo. Po sunkios pradžios toliau viskas ėjo kaip
iš pypkės, ta prasme, kad mano gyvenimas tikrai tapo įdomus man
artėjant prie šešiasdešimties metų ribos. Taigi laukti reikėjo ilgai, bet
laukiau ne veltui. Galiu tik padrąsinti pabandyti atkakliai eiti nau­
juoju keliu, susirasti sau tinkamiausią formulę ir darbų mišinį, tolti
nuo to, kuo nesate, kol surasite, ką tik jūs vieni pajėgūs padaryti,
galiu paskatinti pajausti pasitenkinimą savo įtaka ir jos teikiamais
malonumais, išmokti pasakyti sau „gana“, siekiant išsaugoti laisvę.

197
 9. SAVO GYVENIMO SUSKIRSTYMAS Į DALIS

Prisireikė dešimties metų mano nepriklausomam darbo gyveni­

mui suklestėti.
Mano literatūrinis agentas ketvirtąją mano knygą pardavė nau­
jam leidėjui ir naujam redaktoriui. Šį kartą knyga buvo kitokia, skir­
ta ne mokslininkams ir ne studentams, net ne vadovams, o papras­
tiems skaitytojams. Autoriai apskritai labai nenoriai atiduoda savo
darbą visuomenei, o dėl šios knygos, pavadinimu „Kitimas", nervi­
nausi labiau nei paprastai. Joje pateikiau visai kitokio nei mums įprasto
darbo pasaulio vaizdą. Daugelis dalykų, mūsų laikytų savaime su­
prantamais, veikiausiai čia buvo apversta aukštyn kojom. Nebuvau
tikras, kad man pavyko dalyką pateikti įtikinamai ir kad apskritai esu
pajėgus rašyti plačiajai visuomenei. Redaktorė pasiėmė mano ran­
kraštį paskaityti savaitgalį ir parodyti kai kam iš savo kolegų.
Antradienį ji man paskambino.
„Mums atrodo, kad knyga turėtų vadintis ‘Beprotybės amžius’",
- tarė ji.
„Puikus pavadinimas, - atsakiau, vis dėlto šiek tiek nustebęs, -
bet joje apie beprotybę nėra nė žodžio?!“
„Tai įdėkite, - patarė ji. - O jei gerai pagalvosite, tai juk visa
jūsų knyga kviečia žmones galvoti neprotingai. Oi, jai dar trūksta ir
tinkamos pabaigos."
Tada prisiminiau įžymiąją Bernardo Šo citatą, kad už visas per­
mainas turime būti dėkingi neprotingiesiems, nes protingieji įsitiki­
nę, kad pasaulyje viskas ir toliau vyks kaip visada. Aš įdėjau šią cita­
tą, papildžiau knygą gan emocinga ir subjektyvia pabaiga ir pakei­
čiau pavadinimą. Manau, kad pavadinimo pakeitimas ir buvo svar­
biausias dalykas. Dabar, žvelgdamas į praeitį, galvoju, kieno dėmesį
būtų galėjusi patraukti knyga, pavadinimu „Kitimas41?
Knygos redaktorė buvo Geilė Rebuk, dabar leidyklų grupės Ran­
dom House prezidentė ir, malonu pasigirti, vis dar mano leidėja. Ji
išmokė mane niekada nebūti per daug išdidžiam nei jautriam ir neat­
mesti patarimų ar net kritikos, ypač tų žmonių, kurie jus palaiko.
Mes retai kada sugebame teisingiausiai vertinti savo darbą. Autoriai
198
laimingi žmonės - jie turi redaktorius, o redaktoriai yra bendrinin­
kai, sąjungininkai, o ne konkurentai, varžovai. Žinoma, aš vis dar
krūpteliu, kai mano darbas sugrįžta su pakeistomis frazėmis, išbrauk­
tomis pastraipomis ir klaustukais ties mano mėgstamiausiomis vie­
tomis, tačiau juk man paliekama teisė siūlomus pakeitimus pripažin­
ti arba atmesti, ir aš širdies gilumoje žinau, kad visų tų siūlymų tiks­
las - pagerinti mano knygą. Supratau, kad turėti draugišką kritiką,
gyvenantį autoriaus viltimis ir siekiais, yra didžiulė likimo dovana.
Ši knyga buvo noriai perkama. Maža to, ji buvo išleista ir Ame­
rikoje, parėmus kitam įžvalgiam leidėjui Karoliui Frankui, tuo metu
kūrusiam Harvard Business School Press leidyklą. Taip buvo 1989
metais. Amerikiečiai nelabai vertina mintis apie firmų valdymą, at­
einančias iš Europos, kurią ekonomikos atžvilgiu jie laiko esant ne­
normalią. Tuo metu išleisti ten savo knygą buvo pavykę tik labai
nedaug kam iš europiečių, rašančių apie vadybą. Todėl man tas reiš­
kė tikrą persilaužimą. Staiga tapau žinomas už D. Britanijos ribų.
Paskui jau ir kitoms šalims pakako drąsos pasekti amerikiečių pa­
vyzdžiu ir išleisti šią knygą. „Fortune" žurnale pasirodė mano biog­
rafija. Pasipylė kvietimai skaityti paskaitas tai šen, tai ten. Kilo pa­
vojus, kad apsisuks galva ir pamiršiu savo ir Elizabetos nusistatytąją
taisyklę - „gana“ . Pačiu laiku prisiminiau dar vieną užrašą Apolono
šventykloje Delfuose - „Jokių nesaikingumų".
Taip pat buvo pagundos pamiršti, kad Elizabeta turėjo savo sva­
jonių. „Aš labai džiaugiuosi tavo sėkme, - kartą pasakė ji, - bet da­
bar aš visiškai pasinėrusi į tavo gyvenimą. Visai nieko nebeturiu sau.
Mano aistra yra fotografija ir norėčiau turėti galimybę vėl imtis jos.“
Pastaruosius penkerius metus ji studijavo fotografiją Vestmins-
terio universitete - lankė vieną dieną per savaitę - ir neseniai tas
studijas baigė su pagyrimu. Atėjo laikas prisiminti dar vieną savo
teorijų grupę, kurią neseniai išdėsčiau toje knygoje, dabar pardavi­
nėjamoje visame pasaulyje, tačiau kurią ignoravau savo paties na­
muose. Sėkmė gali sugadinti, jei tik prarasite budrumą.
Šios teorijos išplaukė iš tyrimų, kuriuos atlikau Londono verslo
mokykloje prieš dvidešimt metų. Tuo metu vadovų streso problema
dar tebelaukė savo eilės. Nepaisant to, žiūrėdamas į tuometinį konflik­

199
 tą savo paties gyvenime, kilusį tarp įtempto darbo ir šeimos reikalavi­
mų, sukau galvą, ar neįmanoma kaip nors išlaikyti tą nelengvai pasie­
kiamą pusiausvyrą tarp darbo ir vedybinio gyvenimo. Galbūt, sampro­
tavau, man pavyks surasti kokią magišką formulę, kuri ne tik padėtų
man pačiam, bet ir sudarytų pagrindą bent jau straipsniui, jei ne
knygai. „Paskelbti spaudoje arba žūti“ - taip skamba senas moksli­
ninkų šūkis, o aš tuo metu dar nebuvau nieko paskelbęs.
Turėjau po ranka grupę žmonių, tinkamų tokiems tyrimams. Jie
buvo vadovai, lankiusieji vadybos kursus, kuriuos įkūriau ir kuriems
trejus metus vadovavau. Daugelis jų gyveno ir dirbo Londone ar netoli
nuo jo. Turėjau galimybę juos apklausti. Dauguma jų buvo įpusėję
ketvirtą dešimtį vyrai, vedę ir turintys po porą ar trejetą mažų vaikų.
Dvidešimt trys iš jų sutiko dalyvauti mano tyrime. Tai reiškė, kad vy­
ras ir žmona privalo atlikti savo požiūrių tyrimą (Edvardsas jam sugal­
vojo įspūdingą pavadinimą - asmeninių preferencijų specifikacija) ir
susitikti su mano pagalbininku, Amerikoje baigusiu mokslus psicho­
logu Pamu Bergeriu, ir susėsti netrumpam pokalbiui.
Žinoma, dėl tokio beviltiškai subjektyvaus, šališko ir neadekva­
taus tiriamųjų grupės parinkimo šiuos tyrimus buvo galima pavadinti
tik bandomaisiais, eksperimentiniais. Tie tyrimai buvo savo meto kū­
dikis. Tas matyti jau ir iš paties formulavimo - santuokų modelių tyri­
mai, - nes įvyko 1972 metais. Pirmiausia reikia pasakyti, kad tie vado­
vai visi buvo vyrai ir visi iš viduriniosios klasės. Visų santuokos buvo
laimingos, visi buvo vedę pirmą ir, kaip jie tikėjosi, vienintelį kartą-
nes nė nebūtų sutikę dalyvauti tyrime. Visi buvo britai ir visiems gan
gerai sekėsi verslo, valstybinių ar savanoriškų organizacijų srityse. Ne­
paisydamas šios specifikos, vyliausi, kad tyrimai leis aptikti kokių nors
naudingų minčių, priemonių namus derinti su darbu, kad galėčiau pa­
tikrinti vėlesniais ir platesniais tyrimais. Nė slapčiausiose savo svajo­
nėse neturėjau minties visuomenei siūlyti vedybinės sėkmės verslo pa­
saulyje formulę, kurią galėčiau pavadinti savo vardu.
Žinoma, taip ir neatsitiko. Gyvenimas nėra taip lengvai nuspėja­
mas ar reguliuojamas. Mums tik pavyko nustatyti kai kuriuos aiškius
santuokų modelius, ką dabar pavadinčiau vedybinių santykių pasirin­
kimo įvairove.

200
 Šie tyrimai yra smulkiau aprašyti mano knygoje „Beprotybės am­
žius". Visus tiriamuosius sugrupavome į keturis langelius pagal jų taš­
kus, surinktus pildant anketas, atskleidusius jų nesąmoningus priorite­
tus, laimėjimų ar autonomijos troškimą, o galbūt veikiau poreikį rū­
pintis kitais ir juos remti, palaikyti, o ne dominuoti.
Langelius sužymėjome raidėmis nuo A iki D ir davėme jiems pa­
vadinimus, rodančius jų atstovaujamų prioritetų mišinį. B langelį pa­
vadinome „veržlumu", nes jis sujungė didelį poreikį to, kas požiūrių
tyrime vadinama „laimėjimu" bei „autonomija", o A langelį pavadi­
nome „dalyvavimu", nes tai „laimėjimo" ir „rūpinimosi" mišinys. D
langelis - grynas „rūpinimasis", o C langelis - gryna „autonomija",
todėl jį pavadinome „individualisto" langeliu. Taip gavome nesudė­
tingą schemą. Ji čia ir pateikiama.
Tada sujungėme visas poras ir jų langelius ir gautiems deriniams
davėme neutralius pavadinimus, tokius kaip AA ar BD. Galų gale iš­
ėjo keturi skirtingi deriniai iš šešiolikos teoriškai įmanomų. Viskas
buvo atlikta remiantis iš anketų gautais skaičiais. Pats įdomumas lau­
kė toliau, kai palyginome savo stebėjimus, kaip skyrėsi jų savitarpio
santykiai ir gyvenimo organizavimo būdai.

Laimėjimas ^ A B
Dalyvaujantys Veržlūs

D
i Besirūpinantys
C
Individualistai

Rūpinimasis «— —► Autonomija

Vyravo BD modelis, kurį galima pavadinti „tradicine santuoka"

(jis buvo B - didelis laimėjimų siekėjas, vertinantis autonomiją, o ji -
D - „besirūpinančioji"). Šiame modelyje vyro darbas yra lemiantis
centras, aplink kurį sukasi visa kita. Žmonai teko palaikančiosios ir
besirūpinančios vaidmuo, kuriuo ji buvo patenkinta. Ji prisiėmė atsa­
komybę už viską, kas vyksta namie, įskaitant vaikų auginimą, suteik­
dama vyrui galimybę visas pastangas nukreipti į savo profesinę veiklą.

201
 Buvo vienas „konkurencinės santuokos" (BB) atvejis - dviejų ver­
žliųjų sąjunga, kurioje abu sutuoktiniai yra ryškūs laimėjimų medžio­
tojai, bet kartu ir autonomijos siekėjai. Jie abu turi panašias viso darbo
laiko reikalaujančias tarnybas ir neturi vaikų. Jiedu gyvena nerūpes­
tingą gyvenimą, su sportiniais automobiliais ir moderniu butu, valgy­
dami dažniausiai ne namie, švaistydami pinigus, draugiškai varžyda­
miesi tarpusavyje, smarkiai dirbdami ir smarkiai linksmindamiesi, dieną
gyvendami beveik visiškai atskirus gyvenimus.
Buvo ir „atskira santuoka" (CC), kurioje abu sutuoktiniai yra in­
dividualistai, labai vertinantys autonomiją ir mažai visa kita. Jie suge­
ba gyventi bendrai ir auginti vaikus nebūdami kartu, kiekvienas at­
skirai tvarkydamas savo laiką. Kiekvienas namie turi savo kampą.
Nėra bendro stalo, už kurio galėtų valgyti drauge. Visi šeimos nariai,
įskaitant ir nedidelius vaikus, patys ruošiasi valgį, atskirai leidžia ir
laisvalaikį.
Tačiau svarbiausias santuokos modelis yra „bendra santuoka"
(AA), kurioje dalijamasi visais vaidmenimis. Abu sutuoktiniai, spren­
džiant iš anketų, labai svarbiais dalykais laiko laimėjimus ir rūpinimą­
si. Todėl jie abu dirba, bet ir abu verda valgį, prižiūri vaikus, jei to
reikia ir kada reikia. „Tradicinės santuokos" atveju mėgstama gyventi
namuose su turinčiais savo paskirtį kambariais (valgomuoju, svetaine,
darbo kambariu, virtuve ir kt.), o „bendrai santuokai" būdingi namai
su atviromis erdvėmis, kuriuose dominuoja netvarkinga visos šeimos
virtuvė, kurioje, atrodo, daroma viskas.
Matyt, nieko stebėtino čia nėra. Visos šeimos tvirtino esančios
laimingos ir man tarp savo draugų teko matyti visus tuos santuokų
modelius. Tada pradėjome pasakoti apie tuos tyrimus kitoms grupėms.
„Jūs padarėte tik momentinę nuotrauką, - sakė kai kurie. - Būtų
įdomu pažiūrėti, ar tie modeliai išlieka pastovūs ilgesnį laiką."
„Tikra tiesa, - pritarė kiti. - Daug santuokų prasideda veikiau kaip
lygių partnerių sąjunga, o ne jūsų vadinamoji „konkurencinė santuo­
ka", tačiau atsiradus vaikų dalykai neišvengiamai keičiasi. Kažkam
reikia juos prižiūrėti kaip tik tada, kai profesinė veikla ima įsibėgėti.
Paprastai moteris tada lieka namie ir santuokos modelis tampa tradici­
nis, kol vaikai paūgės."

202
 „Tik nebūtinai visam laikui, - tvirtino kiti. - Kai tik vaikai paūgė­
jo, mes vėl grįžome prie „bendros santuokos" modelio, pradėjome abu
po lygiai dirbti ir tvarkyti namus."
„Taip daryti mėginome ir mes, - įsikišo kitas, - bet įtampa buvo
per didelė. Man teko atsisakyti paaukštinimo, nes tada būtų teką vykti
į kitą šalies rajoną, bet tas buvo nepriimtina žmonai ir vaikams, nes jai
būtų tekę keisti darbą, o vaikams - mokyklą. Neįmanoma turėti dide­
lių siekių ir kartu neapleisti namų ruošos."
„Jūsų modeliai apibūdina mano gyvenimą, - tarė senyvas vyriš­
kis. - Mes pradėjome idealistiškai nuo „bendros santuokos", bet pas­
kui mane paaukštino, gimė du vaikai, tad perėjome prie „tradicinės
santuokos" ir žmona metė savo darbą. Vaikams paūgėjus, ji ėmė dirbti
vėl ir kurį laiką mes gyvenome intensyvų gyvenimą pagal jūsų vadina­
mąjį „konkurencinės santuokos" modelį, bet jis greit perėjo į tą jūsų
„atskiros santuokos" modelį, o pernai mes išsiskyrėme."
Žmonės iš tikrųjų keičia santuokos modelius. Praslinkus dešim­
čiai metų nuo tų tyrimų, netikėtai susitikau su Robertu - vienos „kon­
kurencinės santuokos", dalyvavusios tame tyrime, nariu. Jis buvo
papilnėjęs, prašmatniai apsirengęs - aiškiai matėsi, kad gyvena
gerai.
„O kaip laikosi Džadi?" - paklausiau jo ir nebūčiau nustebęs,
jei sakytų, kad su ja nebegyvena.
„Kuo puikiausiai, - atsakė jis. - Dabar gyvename užmiestyje
su dviem vaikais. Ji susižavėjusi rožių auginimu."
Matėsi, kad jie perėjo prie „tradicinės santuokos" modelio ir
kad patenkinti.
Ko gero, mąsčiau aš, laimingo šeimyninio gyvenimo paslaptis
yra mokėti keisti santuokos modelius gyvenimo ciklui judant į prie­
kį. Pastebėjau, kad daugelis mano draugų ir kolegų nesugebėjo pri­
sitaikyti prie pasikeitusios padėties, kai vaikams palikus namus „tra­
dicinės santuokos" modelis tapo nebereikalingas. Staiga dingo su­
tuoktinius siejęs ryšys, kai nebeliko reikalaujančių priežiūros vaikų,
o tėvai buvo mirę ar senelių namuose. Du atskiri gyvenimai dabar,
atrodė, egzistuoja dviejuose atskiruose pasauliuose, kiekvienas iš
buvusių artimų žmonių dabar turi savą draugų būrį, savus interesus.

203
 Kartais stengiamasi ir toliau laikytis kartu, pasirinkus savotišką
„atskiros santuokos" modelio variantą, vaikų labui, pasak jų, ar iš įprati­
mo. Tačiau dažnai vienas kuris susiranda naują partnerį ir pradeda naują
santuokos modelį. Vienas mano draugas vedė bendradarbę ir, didelei jį
pažinojusių nuostabai, paaiškėjo, kad jis verda valgį ir serviruoja stalą
savo naujame name su mansardomis, mėgaudamasis „bendros santuo­
kos" modeliu.
Ir atvirkščiai, kitas mano draugas, pripratęs prie besirūpinančiojo
vaidmens „tradicinės santuokos" modelyje, kai jo žmona darė karjerą
scenoje, staiga pasirinko daug kuklesnę gyvenseną su nauja partnere!
„Jaučiausi nejaukiai dėl tokio vaidmens, - prisipažino jis. - Norėjau
dalytis savo gyvenimą su žmogumi, su kuriuo turėčiau daugiau ben­
drų interesų."
Elizabeta ir aš turime draugų, pasielgusių taip pat - pakeitusių
partnerius tam, kad pakeistų santuokos modelį, bet aš nusprendžiau,
kad mano naujajame gyvenime bus kitaip. Skyrybos neatitiko vikaria­
to tradicijų. Be to, tikėjausi, kad mes vis dar mylime vienas kitą. Ma­
niau, kad mūsų santuoka atitinka „bendros santuokos" modelį. Tačiau
nesąmoningai mes perėjome prie savotiško „tradicinės santuokos" va­
rianto. Vaikų, kuriais Elizabeta turėtų rūpintis, jau nebebuvo, tačiau ji
vis dar rūpinosi manimi, aukodama savo pačios darbą ir interesus.
Reikėjo kažką rinktis.
„Tu gali įsitaisyti sekretorę, - pasiūlė ji, - ir prisidėti prie kokio
nors iš tų lektorių biurų. Tau suras kiek tik nori darbo - tau juk reiks
darbo, kad turėtum iš ko mokėti sekretorei algą. Tada aš atsilaisvinsiu
ir galėsiu imtis fotografijos."
Prisiminiau tuos savo atliktus prieš daugelį metų tyrimus. Tai, ką
ji siūlė, vestų prie „atskiros santuokos" modelio. Per daug mylėjau ją
ir per mažai savo darbą, kad susižavėčiau tokiu variantu. Be to, Eliza-
betos man reikėjo ir mano darbui - dėl jos intuicijos, jos protingos
kritikos, jos primygtinių reikalavimų laikytis mūsų nusistatyto darbų
mišinio, jos gebėjimo parduoti mano gaminius ir organizuoti mūsų
keliones. Jai pakeisti būtų reikėję viso būrio talentingų žmonių, bet
vis tiek niekas visiškai jos neatstotų. Tad reikėjo ieškoti kitokio
varianto.

204
 Deja, mano tyrimų modeliai paprasto, tiesaus sprendimo nesiūlė.
Elizabeta negalėjo dirbti savo darbo ir kartu tvarkyti mano reikalus.
Reikėjo sugalvoti, kaip ją išlaisvinti, duoti jai laiko tiems abiem dar­
bams. Gal, mąsčiau, yra kitokie tų modelių derinimo būdai, ne vien
tie, kurie tinka tirti mano pasirinktą grupę? Ar negalėtume sukurti sa­
vojo „bendros santuokos41 varianto? Svarstymai baigėsi tuo, kad nu­
sprendėme suskirstyti metus į dalis ir ant mūsų darbo mišinio viršaus
užkloti dar vieną matricą.
Aš sutikau visą savo apmokamą darbą ir dovanai dirbamo darbo
dalį atlikti per šešis žiemos mėnesius. O vasaros mėnesiai priklausys
jai. Juos galėsiu panaudoti ir savo tiriamajam, mokymosi darbui, galė­
siu skaityti ir rašyti - rengti medžiagą savo spausdinamiems darbams.
Per šešis Elizabetos mėnesius padėsiu jai kuo tik galėsiu. Aš pats ne­
buvau fotografas, bet galėjau nešioti jai fotoaparatūrą, skėčiu saugoti
ją nuo saulės ir lietaus, tarnauti vairuotoju, lydėti ją į susitikimus sujos
fotografuojamais žmonėmis, o bene daugiausiai galėčiau pasitarnauti
rašydamas tekstus jos fotografijų albumams - jos darbo produkcijai.
Tas laiko ir darbų pasidalijimas negali būti toks aiškus ir griežtas, kaip
čia aprašyta. Aš visada tam tikru mastu iš anksto planuosiu savo dar­
bus, kuriuos turėčiau atlikti per jai skirtus šešis mėnesius, ir visada
kažkokia apimtis darbų, susijusių su jos albumais, įsibraus ir į man
skirtuosius mėnesius. Visada pasitaiko išimčių, patvirtinančių taisyklę.
Nėra reikalo dėl jų sielotis, jei tik abu sutinkame, kad išimtys to
vertos.
Taip susiskirstė į dalis mūsų darbas. Aš visiems galimiems klien­
tams pradėjau aiškinti, kad vasaros mėnesiai man ne sezono metas,
jie skirti mokymuisi, tyrimams, ir tikėjausi, kad klientai sugrįš atėjus
manajam darbo sezonui. Ne visi mane suprato, ir turėjau su tuo susi­
taikyti. Elizabetos atsikalbinėjimai skambėjo įtikinamiau - ji aiški­
no, kad jos fotografavimo manierai žiemą per maža natūralios die­
nos šviesos. Tik ne visi jos klientai buvo pasirengę laukti šešis mėne­
sius, kad ji nufotogafuotų jų sužieduotuves ar padarytų specialius
kalėdinius portretus. Mes abu įsitikinome, kad reikia turėti pakanka­
mai dvasinių jėgų pasakyti maldaujantiems klientams „ne44, ir iš pra­
džių darėme daugiau išimčių negu derėjo.

205
 Dar liko namų ruošos darbai. Nebeturėjome vaikų, kuriuos rei­
kėtų prižiūrėti, nei gyvų tėvų, kuriais reikėtų rūpintis, bet abu visą
dieną dirbome namie. Čia priiminėjome svečius, dažnai organizuo­
davome susitikimus, vaišindavome draugus. Taigi tvarkyti namus ir
ruošti valgį reikėjo. Gyvenome tai Londone, tai kaime - savo kūrybi­
nio darbo aplinkoje. Kadangi abiejose vietose praleisdavome maž­
daug po lygiai laiko, tai susitarėme, kad kiekvienas iš mūsų arba
vienur, arba kitur virsime ir nesikratysime namų ruošos. Aš pasirin­
kau kaimą - iš dalies dėl to, kad virtuvė yra puikus priešnuodis gry­
nai protiniam skaitymo ir rašymo darbui. Elizabeta savajai namų ruo­
šos darbų daliai pasirinko mūsų butą mieste, nes tada visą kaimo
laiką galėjo skirti fotografijai beveik visai netrukdoma.
Tokia gyvensena labai nenatūrali, galinti sukelti nelauktų pasek­
mių. Visų pirma tai mes retai kada būname ne kartu. Kartą vienos
konferencijos metu kažkoks konsultantas vadybos klausimais gan tė­
viškai pagyrė Elizabetąuž jos kantrybę, kad ji ištekėjusi už žmogaus,
kuris, jo nuomone, gyvena jam tokį įprastą klajoklišką gyvenimą.
„Aš tiesiog negaliu atsistebėti, kaip jūs, moterys, ištveriate, kai
mūsų nėra, - kalbėjo jis. - Sakykite, kiek ilgiausiai jūsų vyras nebū­
na namie?11
Elizabeta maloniai nusišypsojusi atsakė: „Na, gal penkiasdešimt
minučių, kai išeina į parduotuvę".
Daugelis stebisi, kad mums toks gyvenimas patinka. Senas po­
sakis, kad „tuokiamasi visam gyvenimui, bet ne pietums virti“, mūsų
atvejui negalioja. Gal taip yra dėl to, kad tokios mūsų ištakos. Mano
tėvas kasdien pietaudavo namie. Elizabetos tėvas, karininkas, tarna­
vęs miestų įgulose, irgi vos ne kasdien prieš pietus grįždavo namo.
Aš savo jaunystėje Airijos kaime nepažinojau žmogaus, kuris ne­
grįžtų namo pietauti. Net krautuvininkai ir advokatai paprastai gy­
vendavo virš savo krautuvėlių ir kontorų.
Mums patiko ir tai, kad mes abu pažinojome tuos pačius žmo­
nes. Mūsų naujajame gyvenime asmeninių draugysčių ir kitokių ry­
šių buvo labai mažai, tad nebuvo vietos slaptiems gerbėjams nei mėgs­
tantiems išgerti draugužiams - futbolo rungtynių lankytojams. Be­
veik visose gyvenimo srityse mes buvome kartu kaip Siamo dvyniai.

206
 Toks yra mūsų „bendros santuokos" modelio variantas. Tačiau
didelę dienos dalį mes gyvename pagal „atskiros santuokos" modelį.
Dirbame atskirai, atskiruose kambariuose, vykdome skirtingas funk­
cijas. Esame skirtingos asmenybės su skirtingais įpročiais. Vos tik
pažvelgus į mūsų abiejų darbo vietas ir iš karto matyti, kad tikrai
negalėtumėm dirbti viename kambaryje, net vienoje virtuvėje. Žino­
ma, toks gyvenimas kelia tam tikrą įtampą. Dviem būti kartu reikia
turėti pakantumo skirtybėms. Vargu ar apskritai lengva išlaikyti tokį
pakantumą, kai vienas kuris ko nors nepadaro, suklysta, pamiršta.
Dabar mūsų gyvenimas visai kitoks nei pirmuosius dvidešimt
penkerius bendro gyvenimo metus. Kartais man net ima rodytis, tar­
si mudu po antrų vedybų, nes atskleidžiame vis naujas vienas kito
savybes. Skirtumas tik tas, kad vedybos įvyko tarp tų pačių žmonių.
Todėl šitoje mūsų antrojoje santuokoje nekyla ginčų, kam atiteks se­
ni fotoalbumai ar kam namas. Kadaise manyje gyveno du skirtingi
žmonės - vienas darbe, kitas namie, ir nelabai žinojau, kuris iš jų
tikrasis aš. Dabar pasirinkimo neturiu. Iš pradžių kažko trūko, vėliau
pajutau palengvėjimą.
Toks, kaip mūsų, gyvenimo skirstymas tinka ne visiems. Visų
pirma tai tik nedaugelis žmonių gali savo darbų portfelį taip gražiai
padalinti į dvi dalis. Čia beveik unikalus atvejis, kad abu partneriai
galėtų vienodai veikti. Nedaugelio sutuoktinių sugebėjimai taip gra­
žiai susiderina, kad kiekvienas gali padėti kitam. Svarbu ir pasirinkti
tam tinkamą laiką. Mes negalėjome to padaryti ankstesniu savo gy­
venimo laikotarpiu, kai su mumis dar gyveno vaikai ir kai reikėjo
mokėti už įkeistą turtą bei apmokėti kitas sąskaitas.
Daugeliui tai atrodo per daug gražu, kad galėtų būti iš tikrųjų -
neperskiriamai gyventi bet kokiu oru, dieną ir naktį. Dauguma žmo­
nių norėtų daugiau erdvės būti savimi. Aš ir pats anksčiau nebūčiau
patikėjęs, kad galėsiu taip gyventi. Aprašinėju tai norėdamas paro­
dyti, kaip toli galima nueiti pačiam mąstant apie nepriklausomos blu­
sos galimybes, o kartais ir privalėjimą taip gyventi. Daugelis jau sa­
vąjį modelį susirado. Tik pagalvokite apie aktorius, sportininkus, gy­
dytojus, architektus, konsultantus; jie dažnai tuokiasi su tos pačios
profesijos žmonėmis, bet retai kada dirba ten pat ir tuo pačiu metu.

207
 Aš įrodinėjau, kad daug kas iš mūsų norėtų gyventi kaip aktoriai ir
kad jų santuokos būtų panašios į aktorių santuokas. Yra ir kitokių
bendrų ir atskirų santuokų mišinių. Kai kurie sutuoktiniai sugeba gy­
venti skirtinguose miestuose, skirtingose šalyse, net skirtinguose že­
mynuose. Jie kuriam laikui susieina, įsiskverbia vienas į kito erdvę
savaitgaliui, mėnesiui ar porai mėnesių, pasikeisdami vaidmenimis.
Jie sako, kad tų susitikimų intensyvumas su kaupu atperka išsiskyri­
mo laikotarpius. Be to, pasak jų, gyvenant atskirai galima lengviau
atsidėti savo darbui.
Laiką skirstyti į dalis faktiškai tapo svarbu kiekvienam, norin­
čiam kontroliuoti, tvarkyti savo gyvenimą. Žemdirbystės amžiaus se­
nuosius poilsio laikotarpius - sekmadienius ir šventadienius - pakei­
tė pasaulietiškesni industrinės epochos laikotarpiai - savaitgaliai, tar­
nautojų nedarbo dienos ir pagaliau kasmetinės atostogos. Šiuolaiki­
nis informacijos ir globalizacijos amžius atneša naują įtampą. Pa­
saulyje visada bus taip, kad kur nors vieniems miegant kiti dirbs, net
gruodžio 25-ąją, kuri kadaise buvo vienintelė diena, kai bent jau krikš­
čioniškasis pasaulis sustodavo. Dabar tą dieną sustoja tik D. Britani­
jos geležinkeliai. 24/7 tipo savaitė jau nebeapsiriboja ligoninėmis ir
viešbučiais, kurie visada dirbo tokiu režimu, [statymų numatytos atos­
togos pailgėjo, bet mobilieji telefonai ir elektroninis paštas reiškia,
kad darbas atseka paskui jus net į paplūdimį ar į baseiną.
Sykį man teko dalyvauti oficialiame vienos didelės tarptautinės
kompanijos pranešimo apie perspektyvas ir vertybes pristatyme, į
kurį buvo susirinkę trisdešimt aukščiausio rango vadovų. Jame kom­
panija pateikė pabandytus raštu išdėstyti principus, kuriais turėtų va­
dovautis visa jos strategija. Šeštasis pranešimo punktas skelbė, kad
ši kompanija aktyviai skatina deramą šeimos ir darbo pusiausvyrą.
Pakilo ranka.
„Jei taip, - paklausė smalsuolis, - tai kodėl mes čia susirinkome
sekmadienį?11
„Todėl, kad šią vienintelę dieną visi tam turime laiko“, - pasitei­
sino generalinis direktorius.
Taigi daugumos organizacijų, kaip ir blusų, gyvenime, geri keti­
nimai užleidžia vietą rūsčiai tikrovei.

208
 Kad ir kaip sandariai vakarais, o paprastai ir sekmadieniais, už­
darytos mūsų darboviečių durys, sunku atsispirti pagundai įsigauti
vidun, kai prispaudžia terminai ar kai šauna į galvą gera mintis. Dar­
bas gali būti patrauklus, kartais įdomesnis už visas kitas galimas al­
ternatyvas. Pirmosiomis darbo Londono verslo mokykloje dienomis
man būdavo sunku atsitraukti nuo nekantrių klausytojų, paklojusių
už mokslą nemažai pinigų ir norinčių už juos gauti iš dėstytojų kuo
daugiausiai. Nors organizacijos ir bando laikyti uždarytas savo pa­
talpas po darbo valandų ir sekmadieniais, kad jų darbuotojai nedirb­
tų pernelyg intensyviai, informacija šiais laikais įveikia visus barje­
rus ir žmonės dirba toliau namie, naudodamiesi savo pačių kompiu­
teriais, telefonais ir faksais.
Narsuoliai prancūzai pabandė mesti iššūkį 24/7 stiliaus darbo
savaitei ir priėmė 35 darbo valandų savaitės įstatymą. Tam karštai
pritarė valandinį atlyginimą gaunantys darbininkai. Jie vos ne vienu
balsu tvirtina, kad dėl to galės daugiau laiko praleisti šeimoje ir turės
daugiau laisvalaikio. Tačiau organizacijos vis tiek negali keisti savo
darbo valandų, taigi ta trisdešimt penkių valandų savaitė - tik meti­
nis vidurkis, leidžiantis darbo valandas reguliuoti pagal savo, o kai
kuriais atvejais ir pagal atskirų darbuotojų poreikius. Darbo našumas
Prancūzijoje išaugo - iš dalies ir dėl to, kad buvo sukurta daugiau
darbo vietų, - tačiau, nors ir neturiu statistinių duomenų, kurie pa­
tvirtintų anekdotus, kai kam kyla įtarimų, kad žmonių, atsakingų už
naujos lankstesnės sistemos įgyvendinimą, darbo diena pailgėjo, su­
dėjus darbo valandas įstaigoje ir namie.
Lankstumas, kurio naujasis įstatymas reikalauja iš organizacijų,
ilgainiui privers vis daugiau darbuotojų pereiti prie privačios prakti­
kos, net jei jiems nekiltų pagunda dalį savo naujojo laisvalaikio ati­
duoti darbui ir gauti daugiau pinigų. Tas taip pat paskatins organizaci­
jas pasukti portfelinio darbo keliu ir šitaip palenkti įstatymą savo la­
bui. Paradoksalu, kad Prancūzija gali tapti darbo manijos apsėstų blu­
sų šalimi.
Senasis laiko skirstymas į darbo ir nedarbo valandas atgyveno.
Reikia ieškoti kitokio, naujo skirstymo būdo. Naujas dalykas, kurio,
mano nuomone, galima laukti artimiausiais metais, bus portfelinio mąs­

209
 tymo įsiskverbimas į organizacijų vidų. Nes juk vis labiau įstatymuose
akcentuojama tai, ką žmonės vadina darbo ir gyvenimo pusiausvyra, -
tarsi šios dvi sąvokos būtų atsiejamos. Leidžiama tiek motinai, tiek
tėvui gauti ilgesnes atostogas vaikams auginti. Organizacijos vis la­
biau yra pasirengusios išleisti ilgų kūrybinių atostogų tuos darbuoto­
jus, kurie nenorėtų palikti savo darbovietės. O labiausiai skatina per­
mainą nusivylimas, apimantis daugelį pardavusiųjų savo laisvę už pre­
miją ar už galimybę palankesnėmis sąlygomis įsigyti akcijų.
Organizacijos, siekdamos išlaikyti geriausius senus darbuotojus ir
prisivilioti naują talentingų žmonių kartą, privalės leisti savo svarbiau­
siems darbuotojams patiems susidarinėti darbų portfelius, kuriuose ga­
lėtų būti numatytas garantuotas laikas namų reikalams tam tikrais šei­
mos gyvenimo ciklo laikotarpiais, mokymosi vienokiu ar kitokiu būdu
laikotarpiai, galimybė dirbti dovanai, už dyką, vietinei bendruomenei
ir net įvairūs kiekiai apmokamo darbo organizacijos viduje. Organiza­
cijas, įsteigusias savo intemetinius filialus ar susikūrusias vidinius ri­
zikos kapitalo projektus, dažnai veikia tiek būtinybė įtikinti savo dar­
buotojus, kad jie nėra tik senamadžiai, sustabarėję savo organizacijos
patriotai, tiek poreikis kurti naują savo pačių ateitį.
Tyrimai jau patvirtina, kad tokie portfelinio gyvenimo elementai
kaip lankstus darbo grafikas ir dalijimasis bendra darbo vieta (pasta­
ruoju dalyku dažniausiai naudojasi moterys) didina darbo našumą ir
pasitenkinimą darbu. BT (D. Britanijos telekomas) lankstų darbo gra­
fiką laiko svarbia talentingų žmonių išlaikymo kai kuriuose savo sky­
riuose priemone. Drambliams reikia blusų, o blusos mėgsta pačios tvar­
kytis gyvenimą ir pačios sudarinėti savo portfelį. Jei tą jos gali daryti
būdamos po kokios nors organizacijos sparneliu, tai tuo geriau - jos
lenviau išvengs daugumos portfelinio gyvenimo išorinių neigiamų po­
veikių.
Organizacijoms liberalizuojant darbo sutartis, mums atsiveria ga­
limybė patiems skirstytis gyvenimą į dalis. Reikia naudotis ta galimy­
be net dalies pajamų praradimo kaina ir iš naujo subalansuoti savo
darbų mišinį. Gyvenimo prioritetai dažnai atrodo kitaip, kai jis artėja į
pabaigą. Tada dažnas ima gailėtis kai ką padaręs ne taip. Todėl turėtu­
me stengtis nedaryti kvailysčių, kol dar ne vėlu. Ekonomistas Amjarta

210
Senas, Nobelio premijos laureatas, primygtinai ragino turtą matuoti ne
tuo, ką turime, o tuo, ką galime padaryti. Savo laiko skirstymas į dalis
atveria galimybę praturtėti, turtą suprantant seno apibrėžimo prasme.

211
 10. BAIGIAMOSIOS MINTYS

Nepriklausomą gyvenimą aš čia išaukštinau dėl to, kad laikau jį

galima daugelio mūsų ateitimi, o ne dėl to, kad laikau jį idealu vi­
siems.
Atvirai kalbant, mintis apie pasaulį, kuriame būtų vien tik blusos
- nepriklausomi individai ir mažos organizacijos, - man kelia siaubą.
Jei laisvės monetos kita pusė yra vienatvė, tai nepriklausomybės kita
pusė bus egoizmas, savanaudiškumas, nes gyventi pagal savo princi­
pus ir galimybes gali reikšti kitų žmonių principų ir galimybių nepaisy­
mą. Kaip sakė Rendis Komisaras knygoje apie gyvenimą Silicio slėnyje
„Beždžionė ir mįslė“, verslas reikalauja iš žmogaus tik dviejų dalykų -
agresyvumo ir godumo. 1999 metais popiežius štai kaip išreiškė savo
būgštavimus dėl to, ką jis pavadino neoliberalizmu: „Ši sistema, grin­
džiama tik grynai ekonomine žmogaus samprata, pelną ir rinkos dėsnius
laiko jos vieninteliais kriterijais ir kenkia atskirų individų bei visų žmo­
nių orumui ir pagarbai jiems“.
Todėl aš dėkoju Dievui už tuos geriausius iš dramblių - įdarbinimo
organizacijas ir vyriausybės instrumentus. Nepaisant visųjų ribotumų,
jie suriša, susieja mus visus ir verčia mus išsižadėti dalies savo laisvių
visų labui, arba, vyriausybės atveju, kitų poreikiams. Džeimsas Madiso-
nas, vienas iš amerikiečių demokratijos kūrėjų, sykį yra pasakęs, kad
žmonijos silpnybės yra geriausias pagrindas gerai vyriausybei. Vyriau­
sybė turi švelninti mūsų nesėkmes, mūsų negebėjimą pasirūpinti tiek
savimi, tiek savo kaimynais.
Praeityje mes pasikliaudavome vienokiomis ar kitokiomis bendruo­
menėmis, kad dalį naštos prisiimtų jos. Tačiau tos bendruomenės - dar­
bo organizacijos, šeima, kaimynai - sparčiai keičiasi. Beveik visi
buvome įpratę priklausyti visoms trims, su kylančiomis iš to priklau­
symo teisėmis ir pareigomis. Dabar teisių ir malonumų norime, o
pareigų ir atsakomybės - ne. Aš nesu geresnis už kitus - man patinka
miestietiškas anonimiškumas, nes neužkrauna man jokių pareigų.
Kita vertus, aš truputį ir pavydžiu tiems, kurie gyvena glaudžiais
tarpusavio ryšiais susietose bendruomenėse, kur visi draugai pažįsta
vieni kitus, kur visi turi bendruomenėje oficialius vaidmenis ir kurių

212
 daugelis p asiges numirusių ar išvykusių. A š net pradedu s u n k t i
kodėl ž m o n ė s rizikuodami savo gyvybe kovoja už gentinių bendruo­
menių išsaugojim ą Balkanuose ar bet kur kitur. Atlyginimas už tą jų
atsidavimą yra jausmas, kad jie priklauso bendruomenei, kad yra jos
vertinami. O imant asmeninį lygmenį, manau, mūsų kaimynai nė ne­
pastebės ar nelabai tesijaudins, jei mes išnyksime iš jų aplinkos.
Aš tikriausiai šiais laikais per daug nesiskiriu nuo kitų. Aš ne­
noriu įkeisti savo laiko. Kiti eina dar toliau. Jie ilgalaikius įsiparei­
gojimus kam nors laiko visos savo ateities įkeitimu, apribojančiu
pasirinkimus, kurių jie priešingu atveju turėtų. „Tikriausiai tu bijai
įsipareigoti", - pasakė mano jauna giminaitė mylimajam, kai jis
atsisakė ją vesti. Būti laisvam, neįsipareigojusiam dabar yra dau­
gumos žmonių, jaunų ir senų, mėgstamiausias pasirinkimas, o išti­
kimybė partneriui ar kompanijai laikoma iracionaliu prisirišimu,
trukdančiu siekti savo tikslų ir mažinančiu efektyvumą.
Įsipareigoti visam gyvenimui kitam žmogui nepageidaujama.
Niekas ir nesiūlo. Abi šalys nori išsaugoti savo pasirinkimo gali­
mybes. „Kol mirtis mus išskirs" - priesaiką, kurią daviau vedybų
dieną, daugelis laiko romantiniu, nerealistišku idealu, o kai kas tie­
siog kvailyste. Nė vienas iš mūsų vaikų nėra susaistyti „santuoki­
niais ryšiais", kaip dabar sakoma. Jie priklauso didėjančiai vienišių
savo noru grupei. O jei užsimanytų tuoktis, tai dabar vis populia­
resnės tampa „vedybinės sutartys", paremtos santuokos baigtinu­
mo prielaida. „Draugystė būna visam gyvenimui, - aiškino man
viena jauna moteris, - o santuokiniai ryšiai šiandien yra, o rytoj
gali ir nebebūti." Apie moteris, turinčias vaiką „nuo ano", kalbame
panašiai kaip apie reproduktorius ar lenktyninius žirgus. Nauji lai­
kai - nauja kalbėsena. Sumažėjo įsipareigojimų vaidmuo, užtat pa­
daugėjo galimybių rinktis.
Dėl to dabar daugelis gyvena susidėję, pilna patėvių, netikrų
seserų ir pan. Kad ir kaip gerai tokios naujoviškos šeimos funkcio­
nuotų, vis tiek vyraujantis principas yra tas pats - teisė rinktis svar­
besnė už įsipareigojimus. Vis daugiau moterų ir vyrų šios proble­
mos išvengia nuosprendžiu apskritai neturėti vaikų, kad išsaugotų
savo nepriklausomybę. Tiesą sakant, gimstamumo mažėjimas vi­

213
 sose pažangiosiose šalyse gali būti vienas iš netikėčiausių nepri­
klausomo blusų gyvenimo mados rezultatų. Jei neturtingesnioji pa­
saulio pusė peršoks per drambliškąjį ekonomikos raidos etapą ir
pasirinks blusų tipo darbą ir gyvenimą, tai pasaulio gyventojų gal
pradės mažėti.
Tačiau šeimos, ne taip kaip mūsų bendruomenės, nepaisant dau­
gelio permainų, nė neketina tapti virtualios. Pavyzdžiui, internetas
nemokamai visiems siūlo virtualias kaimynystes ir virtualius darbo
tinklus. Jis gali inicijuoti ar sustiprinti realią draugystę ir realų dar­
bą, o norintiems mažiau įsipareigojimų siūlo ir draugystę be atsa­
komybės, ryšius be įsipareigojimų. Tos virtualios bendruomenės,
kad ir kokios būtų malonios, pateikia vien tik artimumo, draugys­
tės iliuziją ir tik netikrą bendruomenės pakaitalą. Vienas mano drau­
gas sakė nustebęs, kai suskaičiavo savo elektroninio pašto adresų
sąraše septynis šimtus adresatų. „Dabar jau tikrai niekada nebebū­
siu vienišas", - džiaugėsi jis. Tačiau toks adresų sąrašas nė iš tolo
neprilygsta būriui gyvų draugų ar medžioklės kompanionų.
Ar turėtume nerimauti dėl to, kad vis daugiau mūsų nebepri­
klauso jokiai oficialiai bendruomenei? Ko gero, taip. Gyvenimas
nepriklausant niekam, be įsipareigojimų, reiškia gyvenimą be atsa­
komybės kitiems ar dėl kitų. Kvietimas gyventi nepriklausomai yra
kvietimas būti savanaudžiams. Čia labai privatizuotos visuomenės
receptas. Ten, kur nėra atsakomybės už kitus, ten nereikalingos ir
teisumo bei neteisumo sąvokos. Nepriklausomų blusų ir mažų įmo­
nių pasaulis gali tapti amoralus. Darykite ką tik norite, kol neper­
žengiate įstatymų ribų arba, realistiškiau kalbant, kol jūsų nepri­
čiupo. Kiek galėdami didinkite savo naudą. O kodėl gi ne? Kas
galėtų būti svarbiau?
Problema ta, kad jei mes dirbsime tuo pagrindu, tai turime da­
ryti prielaidą, kad ir kiti taip darys. Pasitikėjimas tokio tipo pasau­
lyje yra kvailystė. Kiekvienas susitarimas turi būti raštiškas ir juri­
diškai įvykdomas. Teisininkams ateis auksiniai laikai, bet teismai
nepajėgs susidoroti su bylų antplūdžiu. Fiziniu požiūriu gyvenimas
taps pavojingesnis, nes visuomenėje, kurioje kiekvienas pats turi rū­
pintis savimi, padaugės smurto. Tas smurtas gali net pasidaryti teisė­

214
tas. Namai taps aklinai uždarytais kalėjimais. Išeidami iš namų apsi­
ginkluosime - je i ne mirtinais ginklais, tai bent jau dujiniais pistole­
tais ar pavojaus signalizatoriais. Visą varginančią atsakomybę už­
krausime kitiems, mokėdami mokesčius ir pavesdami vyriausybei
pasirūpinti tomis problemomis.
Bobas Tyrelas, vienas iš geriausių D. Britanijoje socialinių ten­
dencijų analitikų, tokį pasaulį apibūdina kaip „konkurencinio indivi­
dualizmo" pasaulį. Viename iš scenarijų jis numato, kad valdžios pu­
siausvyra pakryps nuo kolektyviškumo į individualizmą. Individai re-
klamuosis per internetą ir ieškos norinčių pirkti jų darbo laiką. Pavyz­
džiui, gydytojai ir mokytojai bus nepriklausomi ar sudarys mažas ben­
drijas, parsisamdančias ligoninėms ir mokykloms. Prasidės nepapras­
tai aktyvaus darbo ir poilsio laikai - bus dirbama kiaurą parą, daugelis
pramogoms ar darbui rinksis neįprastą paros laiką, susivilioję nuolai­
domis ar premijomis, siūlomomis tuo laiku. Save mes geriau apibū­
dinsime spręsdami iš to, ką perkame ir kokią gyvenseną pasirenkame,
negu iš to, kur dirbame ar kur gyvename. Amerikiečių požiūrio stere­
otipas - kuo daugiau dirbu, tuo daugiau galiu nusipirkti - nustelbs
europiečių požiūrį, kad darbas tėra tik gyvenimo dalis.
Tokio pasaulio ženklų jau yra; tai klestinčių blusų pasaulis, princi­
po „laimėtojas pasiima viską" pasaulis. Buitinės paslaugos pertvarko­
mos taip, kad tenkintų laimėtojų poreikius: daugėja tenkinančiųjų as­
meninius poreikius - nuo virėjų, auklių ir sodininkų iki holistinių gy­
dytojų, asmeninių trenerių ir asmeninių prekių pristatytojų iš parduo­
tuvių, smarkiai pagerinančių pasiturintiesiems gyvenimą. Pats nema­
loniausias dalykas šioje srityje yra tas, kad tokia veikla irgi yra skirta
nepriklausomoms blusoms, o ne organizacijų tarnautojams.
Pasekmė yra didėjanti praraja tarp tų, kurie klesti šiame kupiname
nelygybės ir labai individualistiškame pasaulyje, ir tų, kurie prie jo
prisitaikyti nepajėgia. Vyriausybė atsiliepia į tai pastangomis kuo di­
desniam būriui žmonių padėti įgyti konkurencijai reikalingų įgūdžių ir
profesinių žinių, tačiau kad ir kaip girtinos būtų tokios pastangos, gali
įsisiūbuoti tokios lenktynės, kad vėliau startuojantieji niekaip nepasi­
vys pirmaujančiųjų, nebent nusišypsotų reta laimė sutikti ką nors, kas
pasėtų atsiliekantiesiems aukso sėklą, arba jei jie pradėtų svajoti ir

215
 veržtis pirmyn, siekdami tos savo svajonės. Net man buvo gan sunku
pradėti nepriklausomą gyvenimą, o juk aš turėjau daugiametę stažavi-
mosi tuose drambliuose patirtį. Dar sunkiau turėtų būti tiems, kurie po
mokyklos nepatenka į organizacijas pasipraktikuoti.
Toks yra pasaulis, kurį pažįstu ir kuriame man teko gyventi ir dirbti,
nors ir šiurpas nueina per kūną pagalvojus apie jo prasmę. Galiu su­
prasti, kodėl žmonės kviečia grįžti prie vietinių bendruomenių, kodėl
jie prisimena atsakomybę, susijusią su gaunamomis teisėmis. Supran­
tu, kodėl žmonės galėtų norėti save įtikinti, kad dauguma iš mūsų baig­
sime savo gyvenimą kaip ištikimi ilgalaikiai stabilių organizacijų dar­
buotojai, kai susitupėsime, net jei tarp dvidešimties ir trisdešimties
metų šiek tiek paeksperimentuotume. Suprantu, kodėl žmonės galėtų
iškraipyti statistikos duomenis, kad tik įtikintų save, jog pasaulis fak­
tiškai nesikeičia, net jei dauguma žmonių žino, kad jis keičiasi.
Tačiau yra ir kita galimybė: pasaulis gali keistis kitaip.
Vietoj vien konkurencinio individualizmo gali ateiti įvairaus indi­
vidualizmo metas. Gal nuspręsime būti ne geresni už savo kolegas, o
kitokie negu jie. Principą „laimėtojas pasiima viską11gali pakeisti prin­
cipas „laimėtojais gali būti visi“. Galime mes patys nuspręsti, ką laiky­
ti laimėjimu. Įvairovė gali reikšti veikiau gyvenimo būdų, kurie visi
būtų priimtini, įvairovę negu lenktyniavimo įvairovę.
Bobas Tyrelas kitame pasiūlytame ateities scenarijuje mato vi­
suomenę, vertinančią skirtumus, kurioje viešpataus nauja filosofija,
grindžiama principu „gyvenk ir leisk gyventi kitiems11. Joje verslas
vertinamas pagal jo rezultatus, bet kitos gyvenimo dalys veikia kitu
tempu ir pagal ne mažiau teisėtus vertybių rinkinius. Jo nuomone, vi­
suomenės pagarbą gali atgauti savanoriškas neapmokamas darbas, vi­
suomeninis darbas ir net religingumas. Spaudimo grupės, nuo Green­
peace iki Age Concern (senų žmonių savigalbos organizacija) įgaus
politinį teisėtumą, taps veiksmingesnių būdu daryti įtaką vyriausybėms
negu kas penkerius metus rengiami rinkimai.
Tiesą sakant, tikriausiai reikėtų atsižvelgti į abu scenarijus, tiek
konkurencinio, tiek įvairaus individualizmo. Konkurencinis individu­
alizmas tinka jauniems ir ambicingiems žmonėms. Jis yra kuras, va­
rantis pirmyn inovacijas ir kūrybiškumą, kuriantis firmas ir verčian­

216
tis institucijas eiti koja kojon su gyvenimu. Šalis ar firma be tokio
energijos šaltinio vysta. Tik ne visiems priimtina iš to išplaukianti
žiauri konkurencija, ypač vyresniame amžiuje.
Aš, savo ambicijas išbarstęs vidutiniame amžiuje - daug kur pa­
buvojau, daug ką išbandžiau, tiksliau tariant, daug ką bandžiau daryti
ir patyriau daug nesėkmių, - supratau, kad noriu pakeisti savo gyveni­
mo prioritetus, sumažinti greitį, pasilikti daugiau laiko stebėjimui,
draugavimui ir apmąstymams, kad gyvenime mažiau būtų spau­
džiančių terminų ir reikalavimų. Aš norėjau ne išeiti į pensiją, o
tik persitvarkyti gyvenimą, kad liktų daugiau vietos kitiems daly­
kams. Žinoma, kartu su žmona sudarytas mūsų gyvenimo receptas
labai savitas, tinkamas tik mums, tačiau keičiantis mūsų visuome­
nės demografiniam profiliui joje vis daugės sveikų, energingų vi­
dutinio amžiaus žmonių, pasiryžusių nusistatyti savus prioritetus
kitam savo gyvenimo etapui ir kitaip persitvarkyti gyvenimą. Tai
gali sutapti ir su stiprėjančia tendencija, kai visų pakraipų vyriau­
sybės skatina savo piliečius prisiimti didesnę atsakomybę už savo
pačių likimą. Naujieji vidutinio amžiaus žmonės bet kuriuo atve­
ju, kai nėra galinčių juos įdarbinti ir apginti organizacijų bei ne­
sant pakankamos valstybės paramos, bus priversti patys rinktis,
kaip gyventi toliau, nepriklausomai nuo to, jausis ar nesijaus esą
pakankamai tam pasirengę.
Kita vertus, jie turės rinkimų balsų - daugiau balsų nei bet
kuri kita amžiaus grupė. Kam jie panaudos tą balsų galią - sava­
naudiškiems tikslams, atiduodami juos tai partijai, kuri pažadės
jiems didesnes pensijas ir pašalpas, už kurias mokės atėjusi jų pa­
keisti karta, ar reikalaus praplėsti teisę patiems spręsti vietines pro­
blemas ir priiminėti mažiau universalių, visiems vienodai privalo­
mų nutarimų, reikalaus mažinti gatvių eismo ir lėktuvų keliamą
triukšmą, pageidaus švaresnio oro ir daugiau žalumos? Ar tie nau­
jieji vidutiniaamžiai ir yra tikrieji „mūsų ateities garantai11, kaip
kad juos pavadino prieš dvidešimt metų ambasadorius Kingmanas
Brusteris? Reikia tikėtis, kad jie pajėgs susidoroti su tokia užduo­
timi, net jei savo balsus teks paaukoti visų, o ne vien savo pačių
labui.

217
 Ši grupė pamatys, kad nuo jos jungtinės perkamosios galios
priklauso naujos mados. Prognozuojama, kad ši grupė vis labiau
pirks laiką ir paslaugas, o ne daiktus. Manoma, kad pagrindinėmis
augimo sritimis ateityje bus sveikatos apsauga, turizmas, švieti­
mas ir asmeninės paslaugos. Tuo ją aprūpins veikiau socialinės
pakraipos, o ne moderniųjų technologijų firmos, net jei technolo­
gija vaidins ir nemenką vaidmenį. Tai gali reikšti labiau asmeni­
nio pobūdžio, draugiškesnį prekybos pasaulį. Ką gali žinoti, gal
šiai grupei pavyks prikalbinti įstaigas prie telefono aparatų vėl pa­
sodinti realius žmones. Optimistiškai vertinant galima tikėtis, kad
ši grupė gali panaudoti savo naująją vartotojiškąją galią jungtinių
dramblių elgesiui paveikti, boikotuodama išnaudotojiškus koncer­
nus ir palaikydama neteršiančius aplinkos.
Taip pat padidės individų galimybė rinktis organizacijas, jei­
gu tik jie to panorėtų, nes gamybiniai vienetai visur taps mažesni
ir prieinamesni, net jei jų susivienijimai padidėtų. Valdžia iš pra­
džių neišvengiamai federalizuosis, net jei britai šio proceso taip neva­
dintų dėl to, kad šis pavadinimas jiems intuityviai kelia nepasitikėji­
mą. Vietiniu lygiu bus priimama daugiau sprendimų ir surenkama dau­
giau lėšų, pripažįstant regionų įvairovę. Europoje nacionalinės valsty­
bės bus spaudžiamos iš dviejų pusių: Briuselis reikalaus viską labiau
suvienodinti, regionai sieks kuo didesnės įvairovės. Subsidiarumas, ta
federalizmo šerdis, pagaliau taps tikrove. Centriniai valdžios organai
jau nebegalės uzurpuoti sprendimų, kuriuos teisėtai turėtų priiminėti
vietiniai organai.
Prognozuojama, kad populiarės savanoriškas neapmokamas dar­
bas, padidės galimybė ne visą dieną dalyvauti vietinės bendruomenės
veikloje. Valdžia ims labiau pasikliauti vadinamosiomis pilietinės vi­
suomenės institucijomis, jų parama ir patarimais. Ji gali tai skatinti
kaip galimybę ugdyti gerus piliečius, tačiau svarbiausios paskatos, kaip
visada, bus ekonominės. Kainuos mažiau, o gal ir kokybė bus geresnė,
jei tą beveik nemokamai darys vietiniai entuziastai ir geros valios žmo­
nės. Kad ir kokie būtų motyvai, visa tai padės susieti bendruomenes.
Nustebau pamatęs, kaip daug mano neseniai išėjusių į pensiją draugų
dirba vairuotojais seniems žmonėms ir invalidams, kuriuos reikia ve­

21 8
žioti į ligonines ar pas gydytojus. „Man tenka kalbėtis su labai įdo­
miais žmonėmis", - taip jie visada atsiliepia apie kaimynus, su kuriais
niekada taip ir nebūtų susidūrę, jei ne ta pagalba.
Gaila, kad net šios viltingesnės ateities perspektyvos padangė ne
visada bus be jokio debesėlio. Mes, palikti savo valiai, galime steng­
tis kurtis bendruomenes savo nuožiūra iš panašių į save žmonių. Ta­
čiau palikę reikalą savieigai, net nestokodami geriausių norų, mes
nebūtinai susidursime su žmonėmis, kurie ne tokie kaip mes. Visuo­
menė gali skaldytis toliau, ir bus vis mažiau visai šaliai aktualių klau­
simų, dėl kurių žmonės galėtų telktis. Gali nykti ta sunkiai apibrėžia­
ma, bet labai svarbi visuomenę vienijanti jėga - socialinis kapitalas.
Gali didėti baimė, įtarumas ir nepakantumas, o tada jau tektų atsi­
sveikinti ir su „gyvenk ir leisk gyventi kitiems" principu.
Kurį kelią pasirinksime? Ženklai, iš kurių būtų galima spėti
ateitį, ne visi džiuginantys.
Prisimenu savo optimistines visuomenės ateities viltis 1981-
aisiais.
Maniau, kad visuomenės turtėdamos aprims. Tačiau atrodo, kad
įvyko priešingai - tempai tapo dar labiau pašėlę. Maniau, kad pratur­
tėję žmonės taps malonesni ir tolerantiškesni. O jie ėmė varžytis tar­
pusavyje dar įnirtingiau ir dar labiau saugoti savo turtą. Tikėjausi,
kad nebebus dirbančių per daug ir turinčių per mažai laisvo laiko,
kai kiti turi priešingai, kad padėtis bent kiek išsilygins. Mūsų tėvai
per visą gyvenimą darbui skirdavo 100 000 valandų, taigi mūsų vai­
kams, samprotavau, reikės dirbti per pusę mažiau dėl našumo padi­
dėjimo. Pasirodo, kad buvau naivus. Dauguma pirmenybę atidavė
papildomiems pinigams, o ne laisvalaikiui, ir, jei tik yra galimybė, ir
toliau dirba 100 000 valandų.
Atrodo, kad ekonominė pažanga tik padidino statomas sumas
gyvenimo žirgų lenktynėse, o ne sumažino kliūtis. Aš jau pabrėžiau,
kad yra dvi teisingumo atmainos: toks teisingumas, kai kiekvienas
gauna kiek nusipelnė, ir toks, kai visi gauna kiek jiems reikia. Pir­
moji yra tik toleruotina, o antroji siektina. Su tokiu uždaviniu gali
susidoroti tik valdžia. Britai ir amerikiečiai per ilgai siekė pirmojo
teisingumo tipo.
 Manyta, kad neatrankinė visuotinio valstybinio mokymo siste­
ma D. Britanijoje suteiks visiems lygias gyvenime galimybes. Taip
neįvyko, nes nesugebėta atsižvelgti į faktą, kad kiekvienas jaunas
žmogus yra vis kitoks, su individualiais gabumais, skirtingais sie­
kiais ir savitu mokymosi būdu. Dabar padėtis gerėja, kiekvienam žir­
gui paskiriama sava trasa, bet reikia padaryti dar labai daug. Ir čia
daugiausia yra valdžios uždavinys.
Seniau tikėjausi, kad atsirandančios naujos technologijos leis
daug didesniam žmonių būriui dirbti namie. Taip atsikurs vietinės
bendruomenės - savotiška žemdirbystės amžiaus visus apimančių
bendruomenių atmaina. Sau aš tokios bendruomenės nepageidavau,
bet maniau, kad kiti jos norėtų. Klydau. Dauguma žmonių vis dar
ilgėjosi interesais grindžiamos visuomenės, darbo visuomenės ir jos
teikiamos fizinės erdvės ir fizinio artimumo. Tokia nuostata keičiasi
pamažu, tačiau dabar dirbantys namie naująsias technologijas nau­
doja ne tam, kad galėtų išlikti kaip vietiniai, o tam, kad galėtų sąvei­
kauti pasauliniu mastu ir veikiau sėdi užsidarę savo namuose, nei
palaiko ryšius su kaimynais.
Prieš dvidešimt metų pradėjo šmėkščioti žodžiai „ekologija", „or-
ganinis“. Rachilės Karson knyga „Tylusis pavasaris" perspėjo pa­
saulį apie gresiančią katastrofą. Su viltimi žiūrėjau, kaip po valsty­
bių vadovų susitikimų ekologijos klausimais pasirodydavo proto­
kolai, sutartys ir vis daugiau tarptautinių susitikimų. Dabar ir to­
liau girdime apie grėsmę aplinkai, apie nykstančius miškus, apie
vandens lygio jūrose kilimą ir temperatūrų didėjimą, bet, atrodo,
tik nedaugelį tas jaudina taip, kad imamasi veiksmų. Kiti sako, kad
vienas žmogus pasaulio vis tiek nepakeis, ir praeina pro šalį.
Pagaliau aš tikėjausi, kad didėjantis domėjimasis dvasiniu gy­
venimu padės susiformuoti rūpestingesnei visuomenei, kad ji pa­
gelbės pakraščiuose atsidūrusiems savo nariams. Maniau, kad čia
viena iš galimybių susikaupusioms problemoms išspręsti. Tačiau
atrodo, kad naujasis dvasingumas labiau nukreiptas į vidų, ieško­
ma asmeninio išganymo ar atsinaujinimo, ir veikiau yra vengiama,
o ne siekiama ryšių su pašaliniais. Čia ne tokia religija, kokią aš
pažinojau.

22 0
 Aš ir pats nesuvokiau, kaip giliai esu prisisunkęs krikščioniš­
kosios tradicijos, kol neišgirdau istorijos, kurią man papasakojo an­
glikonų bažnyčios Florencijoje kapelionas. Jis Amerikos koledžų stu­
dentų grupę vedžiojo po Uficių galeriją, atkreipdamas jų dėmesį, be
kitko, į daugybę dailių madonų. Baigęs ekskursiją jis nugirdo, kaip
viena jauna moteris tarė kitai: „Ar pastebėjai, kaip tipiška, - jos vi­
sos laiko ant rankų berniuką! “
Kiti nusijuokėme. Paskui susimąstėme. Vadinasi, štai kokia ta
pasaulietiška visuomenė, nežinanti net religijos pasakojimų, sais­
tančių kultūrą, palaikančių moralę? Ar ne per mažai mes Vakarų
visuomenėje vertiname krikščioniškąją kultūrą, atskirai nuo krikš­
čioniškosios religijos? Mes klausėme savęs, ar gali visuomenė iš­
gyventi be tokios religinių pasakojimų visumos, be bendro mora­
linio pagrindo, be vienodo suvokimo, kas yra žmogiška, be religi­
jos ir be Dievo?
Gal problema ta, kad dabar turime per daug dievų. Taip mano
Karlosas Efersonas, amerikiečių filosofas ir poetas. Jo dievų sąra­
šo pradžioje vis dar tebėra Šventojo Rašto ir Šventųjų Teisių die­
vai, nors jų garbintojų mažėja. Tačiau dabar vis svarbesni darosi
Valdžios, Išdidumo, Darbo ar Turto dievai, tik jie žmones veikiau
skaldo nei vienija. Prie jų galima pridėti dar kelis - pavyzdžiui,
Garbės ir Mados dievus. Be to, sako Efersonas, yra žmonių, kurių
dievas yra jie patys, kurie „visada yra prie savo norų altoriaus,
neabejodami, kad kaip tik taip ir reikia gyventi, o nesutinkantys su
tuo yra kvailiai44. Yra ir Gentiniai dievai, kurių garbintojai mano
esą nuskriausti „ir savo širdyse karštai tiki, kad jų skriaudėjai turi
būti nubausti44. Pagaliau labai daug yra ir tvirtinančių, kad Dievo
apskritai nėra.
Atpažįstu tą pasaulį, kurį aprašinėja Karlosas Efersonas, ir ma­
ne apima neviltis. Jei tie įvairūs dievai ir yra tai, kas dabar laiko­
ma religija, tai tada galima laukti ne problemų išsprendimo, o tik
jų gausėjimo. Mes, kaip tie senovės graikai, jau turime po dievą
kiekvienai savo užgaidai ir kiekvienam metų laikui, daug dievų,
kovojančių vieni su kitais ir veikiau skaldančių, o ne vienijančių.
Ar mūsų tradicinės religijos neturi pasiūlyti ko nors geresnio?

221
 Atvirai kalbant, religija visuomenę vienijo veikiau baime nei
meile. Religija nustatė įsakymus, normas, sugalvojo bausmes.
Krikščionybėje bausmių diapazonas platus - nuo inkvizicijos bai­
sybių iki „Sveika, Marija“ kalbėjimo. Kiekviena religija nustato
leidžiamus ir draudžiamus dalykus ir turi savą bausmių rinkinį.
Kol dauguma žmonių tiki pagrindinėmis prielaidomis, religija bū­
na veiksminga, visuomenė paklūsta.
Šiuolaikinėje pasaulietinėje visuomenėje pagrindinės prielaidos
jau nebepripažįstamos. Religija tapo sektų reikalu. Daugelis jų artėja
prie stabmeldystės. Sektos turi karštų pasekėjų, bet, kaip tvirtina Kar-
losas Efersonas, kadangi kiekviena iš jų garbina tik vieną iš daugelio
dievų, tai jos neįstengia primesti visuomenei savo valios. Į anksčiau
užimtą religijos, o dabar tuščią vietą pradeda brautis valdžios orga­
nai. Jie imasi aiškinti, koks turi būti geras gyvenimas, kas sudaro
šeimą, ką valgyti ir ko ne, rūkyti ar nerūkyti, kokiame amžiuje pra­
dėti lytinį gyvenimą, kaip elgtis su kitos rasės, religijos ar lyties at­
stovais. Mes atmetame tokią auklės vaidmenį prisiėmusią valstybę,
bet neturime kuo ją pakeisti, nemokame kitaip nustatyti normų ir
standartų rinkinio. Ir, klausiu savęs, ar negalėtume vėl išrasti religi­
jos, dabar jau šiems laikams?
Nesu krikščionis tradicine prasme. Sykį įteikė man prizą Lam-
beto rūmuose už laidą apie religinius klaidžiojimus gyvenime. Jos
esmę gerai atskleidžia tokia citata: „laida gerai parengta ir skatinanti
susimąstyti, nepaisant autoriaus neortodoksinio požiūrio į krikščio­
nybę".
Netikiu suasmenintu dievu. Gal čia mano protesto prieš savo
vaikystę tąsa, bet mintis apie Aukščiausiąją Būtybę, besikišančią į
Visatos reikalus, man nepriimtina. Bet tikiu, kad krikščionybės pasa­
kojimai, kaip ir judėjų, budistų, musulmonų ir induistų, gali labai
daug pasakyti apie mūsų žmogiškąją prigimtį ir gyvenimo prasmę.
Jei daugiau žinočiau apie kitas religijas, gal tą patį pasakyčiau ir apie
jas. Tačiau tai pasakojimai, pasakos, o ne istorija. Tai mitai tikrąja to
žodžio prasme, priemonė skelbti svarbioms tiesoms apie atskirus žmo­
nes ir visuomenes tais laikais, kai mąstymas buvo konkretus, o ne
abstraktus. Tai pamokymai, turintys gilesnę prasmę vaizdai.

22 2
 Tie pasakojimai turėjo galios. Jie įkvėpė sukurti įžymius mu­
zikos ir nuostabius meno kūrinius, puikią literatūrą. Jie suteikė žmo­
nėms drąsos kautis dideliuose mūšiuose už didelius tikslus, ištverti
didelius vargus ir net nepabūgti mirties. Tiesa, kartu jie skatino žmo­
nes daryti siaubingus nusikaltimus, kai religija būdavo pasitelkiama
gentiniams tikslams. Tad kas gi skatina žudyti kitus ar mirti už kažką
neapčiuopiamo, nepamatuojamo?
Būtų kvailystė atsisakyti tokio galingo dalyko, tačiau mūsų lai­
kams jį reikia naujai interpretuoti. Krikščioniškosios naujo gyvenimo
po mirties, išpirkimo ir atleidimo, besąlygiškos meilės koncepcijos yra
nepaprastai reikšmingos. Jos susilaukia atgarsio ir šiandien. Pavyz­
džiui, prisikėlimui, kitaip sakant, persitvarkymui, reikia susirasti nau­
ją gyvenimą, kai senasis baigiasi ar nusilpsta, reikia tikėti, kad pakaks
tam jėgų ir sugebėjimo, bet reikia dabar, šiame pasaulyje, o ne vėliau
ir kitame, kažkur anapus žvaigždžių. Augimui labai svarbus ir sugebė­
jimas atleisti. Jei nesugebate atleisti savo priešams, taip ir liksite amži­
nai prie jų prirakinti. O atleisti sau pačiam kartais dar sunkiau. Religija
turi priemonių šioms problemoms spręsti per išpažintį ir nuodėmių
atleidimą. Vietoj to dabar kreipiamės į psichoterapeutus.
Mano asmeniškas perinterpretavimo būdas - surasti savus Dievo
sinonimus, tokius kaip Gėris ar Tiesa. Perinterpretuoju mintį, kad Die­
vo reikėtų ieškoti mumyse, laikydamasis nuomonės, kad gėris yra vi­
suose mumyse, kaip ir blogis, ir kad vienas iš gyvenimo tikslų yra
iškelti į paviršių gėrį ir neleisti prasiveržti blogiui ne tik savyje, bet ir
kituose. \ gyvenimą žiūriu kaip į nepaliaujamą tiesos ieškojimą savyje;
tai reiškia gyventi pagal savo sąžinę, būti veikiau tuo, kuo galėčiau
būti. nei tenkintis vien egzistavimu. Juk labai gerai žinau, kada meluo­
ju, vaikausi populiarumo ar vengiu išvadų, kurios, kaip žinau, yra tei­
singos. Reikia grįžti prie italų renesanso ir Marsilijaus Fičino minties,
kad mūsų siela yra didžiausias mūsų viduje esantis dalykas, mūsų ga­
limybė.
Prisimenu ir daug pragmatiškesnį personažą- „Sugebėjimą11Brau­
ną, landšafto architektą, suprojektavusį taip daug parkų aplink Angli­
jos didžiuosius namus. „Sugebėjimo11 pravardę gavo už tai, kad, ap­
žiūrinėdamas landšaftą, kurį reikėdavo pakeisti, jis mėgdavo kartoti:

223
 „Jis turi daug sugebėjimų", kitaip sakant, potencialių galimybių. Aš
nieko prieš, kad mane vadintų „Sugebėjimu" Čarlsu, jei tai reikštų,
kad turiu daug potencialių sugebėjimų, laukiančių, kada pradėsiu juos
lavinti. Žinoma, kalbu apie geruosius sugebėjimus. Tai nelengva. Vie­
nas mano draugas kartą paklausė: „Ar nepavargai būti savimi?" Geras
klausimas. Kartais taip norisi ištrūkti iš savęs.
Mane palaiko tikėjimas, kad reikia ilgai ieškoti savo paslėptų „su­
gebėjimų". Tačiau aš suprantu, kad čia religija blusoms, kad ji žmonių
nesuvienys, neves į didžius žygius, nevers daryti didžių reformų. No­
rėčiau, kad tas „sugebėjimas" sudarytų žmonių visuomenės branduolį,
tačiau tam jį turi lydėti kita kultūra, orientuota į rūpinimąsi kitais. Mo­
ralei, dorovingumui subalansuoti su savanaudiškumu, kad ir koks ap­
šviestas, kultūringas tas savanaudiškumas būtų, reikalinga kita moralė
- rūpinimosi artimu moralė, įsakymas mylėti artimą kaip save patį,
kurį krikščionybė skelbia jau daug amžių. Vis didesnis rūpinimasis
žmogaus teises įtvirtinančiais įstatymais yra to rūpinimosi pasireiški­
mas, tačiau įstatymus, kad jie būtų efektyvūs, reikia paremti moraliniu
sutarimu. Taip sakydamas prisimenu garsiuosius žodžius, įrašytus Karlo
Markso antkapyje Haigeito kapinėse, kurie, galbūt, buvo jo mėgini­
mas pateisinti savo gyvenimą: „Filosofai pasaulį tik aiškino. O reika­
las tas, kad jį reikia pakeisti."
Ar pajėgsime?
Tikriausiai aš tegaliu ir dauguma mūsų tegali gyventi taip, kaip,
mūsų nuomone, derėtų. Jau dvidešimt metų esu savo gyvenimą pada­
ręs blusos gyvenimu. Dar po dvidešimties metų, jei tik gyvensiu taip
ilgai, man bus beveik devyniasdešimt. Savo aplankuose laikau užant­
spauduotą laišką savo vaikams, kad atplėštų po mano mirties. Jame
yra ne tik kasdieniškų detalių apie mano reikalus, bet ir mano minčių
apie gyvenimo prioritetus, skirtų sau pačiam, tokių, kokių gailiuosi
neapsvarstęs su savo tėvu jam dar gyvam esant. Retkarčiais atnaujinu
tą laišką ir pamąstau apie tai, kas buvo jo ankstesniuose variantuose.
Matau, kad laikui bėgant jis labai keičiasi, ambicijoms blėstant ir gy­
venimui įgaunant vis švelnesnį skambėjimą.
Beje, pasak senos kinų patarlės, „laimė yra turėti ką dirbti, ko ti­
kėtis ir ką mylėti". Aš planuoju būti laimingas.
224
TURINYS

I dalis
PAGRINDAI................................................................................................ 9 psl.
1. 1981 -ieji: startas gyvenimo pusiaukelėje............................................. 11 psl.
2. Atgal prie ištakų..................................................................................... 25 psl.
3. Mokyklos senajam pasauliui................................................................. 40 psl.

II dalis
KAPITALIZMO PRAEITIS, DABARTIS IR ATEITIS....................59 psl.
4. Senieji ir naujieji drambliai................................................................... 61 psl.
5. Nauja ir nelabai nauja ekonomika........................................................ 98 psl.
6. Kapitalizmo atmainos.......................................................................... 127 psl.

III dalis
NEPRIKLAUSOMAS GYVENIMAS.................................................163 psl
7. Portfelinio gyvenimo problemos........................................................ 165 psl.
8. Darbo suskirstymas į dalis...................................................................179 psl.
9. Savo gyvenimo suskirstymas į dalis...................................................198 psl.
10. Baigiamosios mintys........................................................................... 212 psl.
 CHARLES HANDY
DRAMBLYS IR BLUSA
Žvilgsnis atgal į ateitį

Versta iš knyg os:

CH ARLES HANDY
THE ELEPHANT AND THE FLEA
Looking Backw ard to the Future

Vertė L. T a m a s
R e d a g a v o V. VilkonČius
M a k e t a v o V. G la v ic k i e n ė

Išleido G o l d r a t t Ba lti c N e t w o r k
N a r v a m n t 7, Talli nn

S p a u s d in o l e i d y b o s c e n tr a s D A K R A
S t u d e n tų g. 4 8 a - 2 0 9 , LT -3028 K a u n a s
 C har es

HANDY
DRAMBLYS IR BLUSA
Žvilgsnis atgal j ateiti

Kiti C h a rle s H a n d y da rb a i: „Charlesas Handy rašo paprasta kalba

suprantama plačiai auditorijai"
„ B ep ro tys tės am žius"
„ T im e s L i t e r a r y S u p le m e n t '
„ A lk an a dvasia"

„Už kapitalizmo ribos" „Autoriui būdingas savitas stilius, jis visai

nevartoja žargonizmų ir specialių terminų.
„Paradoksų amžius"
Jo argumentacija labai jvairi, dažnai
netikėta: jis kelia problemas, su kuriomis
susiduriame visi."
„ F in a n c ia l Tim e s "

Hansabankas